Keliones automobiliu pamėgusi Jurga pažėrė idėjų ilgajam savaitgaliui

Būna, LRT Tyrimų skyriaus žurnalistė Jurga Tvaskienė, atsibudusi šeštadienio rytą, su vyru Aurelijumi pasišneka, kad norėtų nuvažiuoti į Rygą, – tada sėda į automobilį ir važiuoja. Tačiau rimtesnes atostogų keliones planuoti juodu imasi tuojau po Naujųjų – porai tai ne darbas, o grynas malonumas. Jurga papasakojo apie savo keliones ir pasidalijo patirtimi, ką įdomaus per porą trejetą dienų galima automobiliu aplankyti kaimyninėje Latvijoje ar Lenkijoje.

Jurga keliones automobiliu pamėgo jau seniai – juo 2011 m. pirmąkart su šeima leidosi į Kroatiją. Keliauti automobiliu nusprendė po atostogų Turkijoje, viešbutyje, kur „viskas įskaičiuota“. „Dvi dienas atkentėjome, pasidarė nuobodu, tad, užmigdę vaikus, leidomės po apylinkes. Vidurdienis, 40 laipsnių karščio, bet vidury išdžiūvusių laukų radome kažkokio amatininko lūšnelę, pabendravome su vietiniu turku... Ir pasakėme sau, kad kitą kartą į kelionę, kur viskas įskaičiuota, vyksime tik gilioje pensijoje“, – prisiminė pašnekovė.

Nuo tada Jurga su vyru (vaikai jau dideli) kasmet išsiruošia automobiliu kur nors toliau. Na, o kai turi mažiau laisvadienių, lankosi kaimyninėse šalyse. Štai į Lenkiją, pasak keliautojos, galima nuolat važiuoti kad ir dešimtmetį – vis tiek ten atsiras, ką apžiūrėti.

Pigesni viešbučiai ir kiti ypatumai

Ar sutuoktiniams nekyla pagundų įsigyti pigių lėktuvo bilietų, užuot važiavus kelias dienas automobiliu? „Nekyla! Man lėktuvu skristi nemalonu, nors tą darau, kai tikrai prireikia, o vyrui vairuoti labai patinka. Be to, keliaudamas automobiliu nesi prie nieko pririštas, gali pakeliui aplankyti kad ir 100 įdomių vietų, kurių nepamatytum skrisdamas“, – patikino Jurga.

Ji atsiminė, kaip pirmą kartą, keliaudami automobiliu į Kroatiją, pravažiavo naktinį Budapeštą ir juo susižavėjo. „Grįždami nusprendėme ten sustoti. Paaiškėjo, kad užsisakytas viešbutis yra miesto pakraštyje: iki centro toli, kaip važiuoja vietinis transportas, nesigaudome, tad nupėdinome gal 10 kilometrų niūriomis gatvėmis ir nepamatėme jokio grožio. Dabar tokių klaidų nebekartojame – pasimokėme, kad keliones reikia planuoti“, – pasakojo Jurga.

Ji papasakojo, kad per pirmąsias keliones į Kroatiją nakvynę susirasdavo nuvykę į vietą, tiesiog kalbindami vietinius žmones, gyvenančius prie jūros, – kaip „Palangos bobučių“ laikais. Kartą, kai viename pajūrio miestelyje rugpjūčio mėnesį laisvų kambarių niekas nebeturėjo, susirūpinę vietiniai visu būriu puolė skambinti savo giminaičiams, pažįstamiems – ir rado nakvynės vietą šeimai gretimame miestelyje.

Dabar pragyvenimo lygis išaugęs, turistų padaugėję ir šitaip rizikuoti nederėtų, nakvynės vietą verta rezervuotis iš anksto. „Aš vasaros kelionę pradedu planuoti žiemą, po Naujųjų. Beje, pastebėjau, kad tuo metu apgyvendinimas daugelyje šalių „Booking“ platformoje gali kainuoti trečdaliu ar net perpus pigiau, nei užsisakant prieš pat kelionę. Kai suplanuoju maršrutą ir pagal jį užsakau viešbučius, planavimo imasi vyras: jis atrenka lankytinus objektus, pasidomi mažiau žinomomis įdomybėmis, išstudijuoja atsiliepimus, suplanuoja, kur reikia gido, kur ne, netgi suranda, kokios yra rekomenduojamos pavalgyti vietos“, – pasakojo Jurga.

Pastebėjus, kad toks išsamus kelionės planavimas net su komentarų skaitymu užima daug laiko, moteris atsakė, kad taip ir yra, bet tas laikas yra kelionių teikiamo malonumo dalis, tikras poilsis.

Be to, žurnalistė juokaudama pripažino, kad seniau juodu su vyru turėdavo užmojų per vieną kelionę aplankyti kone visą pasirinktą šalį. Bet greitai suprato, kad toks lėkimas neteikia jokio džiaugsmo, o daugeliui įdomių objektų tiesiog nebelieka laiko. Todėl dabar paieškas siaurina ir dažniausiai suplanuoja aplankyti vieną regioną, užtat nuodugniai jį ištyrinėja, kartu ir pailsi.

Keliaudami sutuoktiniai mėgaujasi vietos maistu. Stengiasi valgyti šeimų užeigose, ragauja regioninius patiekalus. Tokios degustacijos neapsieina ir be kuriozų. „Praėjusią vasarą, grįždami iš atostogų, pernakvoti sustojome netoli Austrijos sienos, prie Udinės. Tai Friulio regionas, kuriame vartojama ne tik italų, bet ir friulų kalba. Šeimininkas rekomendavo friulų restoraną. Užkandžiai buvo puikūs, todėl į antrųjų patiekalų meniu tiesiog bedžiau pirštu. Ir ką – gavau be galo riebų bulvinį blyną, patiektą su apkepta polenta. Tokį tikrą žieminį miškakirčio patiekalą!“ – juokėsi Jurga.

Kur pavalgyti, pora dažnai klausia vietinių. Arba eina ten, kur pamato pietų traukiant vietos valdininkus ar policininkus. „Pareigūnai, ypač pietų šalyse, yra gerbiami, ir niekas netieks jiems blogo maisto. Taip Juodkalnijos Baro mieste paskui pareigūnus nužingsniavome į užeigą miesto turguje. Ten gavome dviejų delnų dydžio šviežiausių mėsainių su avienos paplotėliais vos už kelis eurus“, – pasakojo žurnalistė.

Iki Berlyno – per dieną

Jurga patikino, kad šiais laikais pervažiuoti Lenkiją nėra toks didelis išbandymas kaip seniau – dabar ten nutiesti puikūs greitkeliai, didelis leistinas greitis, ir jiedu su vyru, ryte išriedėję iš Vilniaus, po 12 valandų kelionės su keliomis pertraukėlėmis nuvyksta iki Čekijos–Austrijos pasienio. Vroclavą ar Berlyną galima pasiekti dar greičiau.

Didžioji poros meilė yra Italija, ir ne didieji miestai, o maži miesteliai ir gamta. Ypač norėtųsi sugrįžti į Apulijos regiono pakraštyje esantį Gargano pusiasalį, kur šilta jūra, smėlėti paplūdimiai, seniausias Italijoje Umbros miškas, maži jaukūs miesteliai ir labai gera virtuvė.

Italiją pašnekovai pasiekia vos per dvi dienas – pirmą naktį apsistoja Čekijos–Austrijos pasienyje (nuo Lietuvos – 1 000 km), o kitą pavakarę jau gali poilsiauti Veneto regione ar Lombardijoje. Dar dieną trunka kelionė iki Pietų Italijos. Tiesa, mažiau patyrusius vairuotojus gąsdina pasakojimai apie italų vairavimo ypatumus.

„Noras neužleisti greičiau važiuojančiųjų ir nardyti tarp automobilių italams išties įaugęs į kraują – kaip ir lietuviams, – juokauja žurnalistė. – Tačiau Italijos keliai nėra ypatingi. Jei norite išties ekstremalių pojūčių, pavairuokite Juodkalnijoje – ten iki šiol galioja taisyklė, kad pirmas yra tas, kuris įžūlesnis, garsiau signalizuoja ir turi geresnį automobilį.“

Reikia prisiminti ir tai, kad nors autostrados Italijoje puikios, žavingiausia kelionių dalis yra važiavimas per miestelius ir kalnus, o ten laukia siauros gatvelės, dažnai įveikiamos tik mažalitražiais automobiliukais. Tad išsirengę į kelionę dideliu automobiliu, atsižvelkite į tai, kad gali ir nepavykti privažiuoti prie pat nakvynės vietos kokiame kaimelyje ar prisiparkuoti požeminiame garaže.

Idėjos vienos dienos kelionei

Jurga pastebi, kad fantastiškų vietų yra ne tik užsienyje, bet ir mūsų šalyje – čia jiedu su vyru taip pat dažnai keliauja, nes net trumpos išvykos padeda atitrūkti nuo kasdienybės.

Varlių koncertai Dzūkijoje. Lazdijų rajone esantis Dusios ežeras ir jį supančio Metelių regioninio parko aukštapelkė pavasarį, gegužės pradžioje, nustebina varlių koncertais – ir ten kurkia ne paprastos varlės, o varlės kūmutės, kurios kukuoja kaip gegutės. „Ten yra Bijotų pažintinis takas, kuris nuveda tiesiai prie užpelkėjusio ežero, kuriame tos varlės gyvena. Įsikūręs ant lieptelio, gali jų klausytis valandų valandas, o ir pati vieta labai graži“, – pasakojo Jurga.

Lengvai pasiekiama Ukmergė. Šis miestas, pasak pašnekovės, turi puikių mažosios skulptūros pavyzdžių ir yra išlaikęs prieškarinį išplanavimą, iš kurio puikiai matyti, kad tai buvo daugiausia žydų gyvenamas miestelis su senais statiniais, Toros mokykla, sinagoga ir kt. Apskritai po Ukmergės senamiestį gali vaikštinėti kaip po Vilnių ir vis atrasti kažką gražaus.

Pažintiniai takai aplink Vilnių. Jų Vilniaus apylinkėse netrūksta. Tarkim, pro piliakalnius, ąžuolynus ir rėvas vedantis Karmazinų pažintinis takas, trumputis, bet simpatiškas Jurkiškio upelio takas, Paulavos Respublika (Šalčininkų r.) vos už 20 km nuo sostinės. Įspūdingas ir kabantis Skersabalių beždžionių tiltas (tiesa, jis jau apgriuvęs ir lipti ant jo nevalia), ir už kelių šimtų metrų paupyje stūksanti „verkianti“ Skališkių uola. Jos viduje laša vanduo ir vietiniai žmonės laukia, kol jo prilašės į buteliuką, – sako, kad jis gydo akis.

Idėjos trumpam ar ilgesniam savaitgaliui

Kelionė po Žemaitiją. Jurgai su vyru labai patiko keliauti po Žemaitiją – pro Kražius, per Varnius ir Tytuvėnus, vyko į Telšius. „Didžiausias žemaičių piliakalnis Medvėgalis pasitiko nedraugiškai. Kaukė vėjas, pliaupė lietus, ir tik atsistojus ant medinių laiptelių, vedančių iš dvarininkų Bytautų kapinaičių kalno viršuje, vėjo šuoras tiesiog nubloškė žemyn. Kaip koks nelabasis praskrido. Užtai Šatrijos kalnas rūko amžinąja ugnimi ir džiugino rudeniniais žiedais“, – pasakojo Jurga.

Ji labai rekomenduoja užsukti į dvipakopę Telšių Šv. Antano Paduviečio katedrą, apeiti koplytstulpius, pasivaikščioti po senove alsuojančius miestelius ir jų apylinkes. Tokią kelionę vertėtų planuotis bent su viena nakvyne.

Naujosios Akmenės smėlio karjerai. Tai nebeveikiantys smėlio karjerai, į kuriuos galima iš anksto užsisakyti ekskursiją, kaina nėra didelė, reikia važiuoti savo automobiliu. Vaizdai įspūdingi, tarsi Mėnulio peizažai.

Kuldyga Latvijoje. Miestelis, neretai pavadinamas „Latvijos Venecija“, nuo Vilniaus nutolęs mažiau nei 400 kilometrų, bet kelionė truks bent 5 valandas – keliai Lietuvos pusėje nėra geri. Bet Kuldyga verta sugaišto laiko: senamiestis, įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą, jį vagojantys kanalai ir krantus jungiantys tiltai tikrai primena Italijos Veneciją, o dar labiau – Belgijos Briugę.

Kuldygoje rasite ir plačiausią Europoje Ventos, arba Rumbos, krioklį. Jo plotis – apie 249 metrus. Tiesa, aukštis visai neįspūdingas – vos keli metrai, bet už tai šiltomis vasaros dienomis juo galima net pasivaikščioti kaip tiltu. Kasmet, balandžio pabaigoje, prie krioklio vyksta Skraidančios žuvies šventė. Venta keliaujančios lašišos bando įveikti slenkstį peršokdamos per jį. Stebėti šio šokio susirenka daugybė žmonių.

Taip pat Kuldyga neoficialiai vadinama „Latvijos restoranų sostine“, net Rygos gyventojai į ją atvyksta paragauti įdomių regionui būdingų patiekalų.

Latvijos pajūris. Lietuviai labai pamėgę Liepoją, Jūrmalą, Ventspilį, bet Jurga rekomenduotų ir Saulkrastų miestelį – ten žmonių mažiau, gali būti vienas pusiau laukiniame, bet gražiame paplūdimyje (tiesa, kopos ten žemesnės nei Lietuvoje, o jūra seklesnė). Iš Saulkrastų patogu pakeliauti po Vidžemę su jos sengirėmis ir pilių kompleksais.

Gižyckas ir apylinkės Lenkijoje. Vos per tris valandas galima įveikti kelią nuo Vilniaus iki Lenkijoje esančių Stančikų tiltų – tai prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą vokiečių statyti arkiniai geležinkelio tiltai, kurie, pasak pašnekovės, atrodo kaip iš pasakų apie milžinus.

„Toliau galima važiuoti į Gižycką (Lėcių), kur sunku net pasakyti, ar tai Lenkija, Lietuva, ar Prūsija – kavinėse matai lietuviškus patiekalus, miestelio pašonėje yra didelis kryžius, žymintis vienuolio Brunono Bonifaco žūties vietą (aprašant šį įvykį, pirmą kartą paminėta Lietuva). Aplinkui yra ir kitų dėmesio vertų miestelių bei pilių. Pavyzdžiui, Rešliaus pilis, kurioje vos prieš 200 metų buvo sudeginta paskutinė Europoje ragana. Dabar ten inkvizicijos muziejus“, – vardijo pašnekovė.

Tokiai kelionei visai pakaktų savaitgalio su viena nakvyne.

Vygriai Lenkijoje. Ten daug ežerų, po juos galima paplaukioti išsinuomojus jachtą – pakanka turėti automobilio vairuotojo pažymėjimą. Nakvoti galima ir Vygrių vienuolyne – tai vos už kelių valandų kelio nuo Lietuvos.

Augustavas Lenkijoje. Per savaitgalį su viena nakvyne taip pat galima aplankyti Augustavą – paplaukioti laivu jo kanalais, aplankyti gražius parkus.

Dar daugiau lenkiškų įdomybių

„Visada sakiau, kad mano mylimiausias Lenkijos miestas yra Krokuva, bet apžiūrėjusi Vroclavą dėl to sudvejojau. Tai yra du „atraminiai“ miestai, iš kurių galima keliauti į Lenkijos kalnus: iš Krokuvos – į Zakopanę, kurią lietuviai jau yra pamėgę, o iš Vroclavo – į mažiau žinomus Karkonošės kalnus“, – pastebėjo pašnekovė.

Karkonošės kalnai, esantys maždaug už 100 km nuo Vroclavo, Lenkijos ir Čekijos pasienyje, turi urano kasyklas. Jose įrengta pasivaikščiojimo takų, akį džiugina vokiškai lenkiški miesteliai ir unikalios pilys bei bažnyčios. Vietovė dar nenusiaubta turistų, gamta graži ir tyli. „Tai puiki alternatyva Zakopanei, be to, laiką galima leisti ne tik Lenkijos, bet ir Čekijos pusėje. O ir kainos čia mažesnės“, – pastebėjo Jurga.

Ji patikslino, kad Zakopanėje kalnai aukštesni, o Karkonošėje – daugiau uolos. Ypač daug smiltainio uolų, nugludintų vandens ir vėjo, atrodančių tarsi gamtos suformuotos skulptūros, yra Adršpachų nacionaliniame parke Čekijos pusėje.

Kelionei po Vroclavą ir aplinkinius kalnus reikėtų bent keturių dienų. Netoliese yra ir vokiečių statytų pilių žiedas: vienos jų – gynybinės, kitos – tai rūmai su išpuoselėtais parkais. Verta dėmesio Svidnicos Taikos bažnyčia – didžiausias Europoje medinis religinis pastatas, įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Ši evangelikų liuteronų šventovė iš išorės kukli, pastatyta 17 amžiuje, naudojant tik molį, smėlį ir medį, be jokios vinies, o viduje – puošnus barokinis interjeras, žibantis auksu, pranoksta net senąsias katalikų katedras.

Visai kitokia yra Karpačo miestelyje stovinti autentiška 13 amžiaus norvegiška bažnyčia iš Vango miesto. Ją 19 amžiuje iš norvegų nupirko ir į Sileziją perkėlė Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas IV.

Karkonošėje, tiksliau, Jizeros masyve, yra ir kol kas didžiausias Lenkijoje apžvalgos bokštas „Sky walk“. „Aš tų bokštų bijau ir pradžioje sakiau, kad lauksiu vyro apačioje. Bet šio statinio takas išklotas medinėmis lentomis, ir kopdamas nematai kiaurymių po kojomis, tad lipau. Na, o tiems, kurie mėgsta ekstremalius dalykus, viršuje padaryti tinkliniai urvai, kuriuose gali karstytis virš bedugnės, taip pat yra stiklinė apžvalgos aikštelė. Galiausiai yra ir nusileidimo vamzdis kaip kokiame vandens parke, kuriuo gali nučiuožti į apačią“, – pasakojo Jurga.

Dar viena Karkonošės įdomybė – gravitacinės anomalijos kalva Karpačo miestelio apylinkėse. „Nežinau, kuo tai pagrįsta, bet net važiuodamas automobiliu į kalną jautiesi taip, tarsi leistumeisi į nuokalnę. Jeigu anomalijos vietoje padedi vandens buteliuką, jis ritasi ne žemyn nuo kalno, o kyla į viršų. Lietuvoje yra panaši vieta prie vieno iš įvažiavimų į Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės teritoriją, bet esu skaičiusi, kad Lietuvoje tai optinė iliuzija, o Lenkijoje – tikra anomalija. Kur teisybė – reikėtų klausti specialistų“, – dalijosi pašnekovė.

Malonu dalytis įspūdžiais

Jurgos vyras Aurelijus savo kelionių įspūdžiais ir maršrutais dalijasi tinklaraštyje autokeliautojas.lt. Čia jis pateikia visą informaciją apie savo keliones su adresais ir įspūdžiais. Pasak vyro, ieškodamas įdomesnių objektų, jis perskaito daug kitų žmonių kelionių aprašymų, bet dažnai juose pasigenda konkretumo.

„Žmonės rašo: buvau ten, nuėjau į kažkokią aikštę, kažkur pavalgiau, labai patiko. Kur, kodėl – taip ir neaišku. Todėl, pats rašydamas apie keliones, stengiuosi kuo tiksliau viską išvardinti: kryptis, adresus, vietas, kur rekomenduoju statyti automobilį, kavines, kuriose patiko maistas“, – aiškino Aurelijus, kuris iš šios veiklos nieko neuždirba, bet sako, kad pasidalinti su visais savo kelionių įspūdžiais yra tiesiog malonu.