Šiuo atveju visiškai nesvarbu, matėt jūs filmą „Barbė“, ar ne. Iškart noriu prisipažinti, kad jus truputį apgavau ir pasielgiau kaip daugybė kitų kūrėjų pastarosiomis savaitėmis – filmą „Barbė“ naudoju lyg masalą antraštėje, o iš tiesų noriu aptarti kiek kitą, su barbėmis susijusią temą. Ar gali būti, kad tūkstantmečio karta sąmoningai ar nesąmoningai atsisako suaugti?
Tikiu, jei tokioje ir nedirbate, tai tikrai esate girdėję apie didelių korporacijų darbovietes, kur viskas taip fainai įrengta, kad net nesinori eiti namo. Na, žinote, sėdmaišiai vietoje kėdžių, prabangus kavos aparatas, nemokami spragėsiai ir stalo tenisas. Kitaip tariant, kiekvieno paauglio svajonių kambarys, kurio jis galbūt neturėjo vaikystėje, tačiau tai ne bėda. Tokiame kambaryje dabar jis gali dirbti! Šie pastebėjimai nėra mano – tekstą rašau airių komiko Davido Chamberso įkvėpta.
Viename iš savo tinklalaidės epizodų vyras pastebi, kad ne tik aplinka, bet ir visa darbo etika, rodosi, sukurta nepaklusniems vaikams, o ne suaugusiems. Pavyzdžiui, kai iniciatyvą ir sprendimus sugebančių priimti (taigi, brandžių) darbuotojų profesinių sąjungų mažėja, o jas įstaigose keičia žmogiškųjų resursų vadybininkai (tarsi tėvų figūros), kilusius nesklandumus sprendžiantys individualiu, o ne grupių lygmeniu.
D. Chamberso teigimu, tai yra vienas iš akivaizdžių simptomų, kad milenialsų karta dar nepasiruošusi suaugti. Šis troškimas kuo ilgiau būti paaugliu arba vaiku, pasak jo, nėra primestas iš viršaus, bet randasi kolektyviniu lygmeniu, kaip reakcija į esamą ekonominę situaciją. Baby-boomerių kartos atstovai būdami 25 m. jau turėjo ne tik šeimas, vaikus ir nuolatinius darbus, bet ir nuosavus namus. Nūdienos paskolų sistema, infliacija ir nekilnojamojo turto kainos nulemia, kad dažnai žmonės pirmąjį būstą perka 30 m., 40 m. ir vėliau.
Tikrai nesąžininga, kad mes, moterys, turime biologiškai nulemtą reprodukcinį galiojimo laiką, bet neigti jį ir dar dėl to įsižeisti, rodosi, šiek tiek… vaikiška?
Vadinasi, didelę gyvenimo dalį tūkstantmečio kartos atstovas gyvena negalėdamas turėti to, ką manė turėsiąs suaugęs, todėl jis imasi saviapgaulės metodų – kuo daugiau paauglystę ar vaikystę imituojančių veiklų, leidžiančių jam įsivaizduoti, kad „aš dar paauglys, taigi, dar turiu laiko“.
D. Chambersas mintį vysto tik ekonominiu kontekstu, viską suversdamas JAV prezidento Ronaldo Reigano valdymo metais įvestoms neoliberalioms ekonominėms reformoms, dar vadinamoms reiganomika. Tačiau, atsispyrusi nuo šių airių komiko pastebėjimų, noriu pratęsti šią temą ir kituose kontekstuose. Vis dažniau pastebiu, kad tikrai esame suaugti nenorinti karta. Nuolat girdžiu frazę „thirties is the new twenties“ (trisdešimt keleri metai yra naujieji dvidešimt keleri metai), kitaip tariant, dar neseniai studijuoti ir ieškoti savęs buvo priimtina dvidešimt kelerių metų asmeniui, o dabar tai drąsiai daro ar yra drąsinami daryti ir į ketvirtą dešimtį įžengę žmonės.
Tūkstantmečio kartos atstovai (vos neparašiau „vaikai“, tai taip pat šį tą pasako) vėliau tuokiasi, vėliau kuria šeimas, vėliau susilaukia vaikų. Moterys pyksta, kai ginekologės joms praneša, kad nuo 40 m. gerokai sumažėja šansai natūraliai pastoti ir padidėja apsigimimų bei persileidimo tikimybė. Suprantu. Tikrai nesąžininga, kad mes, moterys, turime biologiškai nulemtą reprodukcinį galiojimo laiką, bet neigti jį ir dar dėl to įsižeisti, rodosi, šiek tiek… vaikiška?
Beje, ar jau užmezgėte ryšį su savo vidiniu vaiku? Klausiu visiškai rimtai. „Vidinis vaikas“ yra žmogaus psichikos dalis, iki šiol susitapatinusi su mumis vaikystėje, jei konkrečiau – su tuo metu nutikusiais formuojančiais įvykiais ir traumomis. Geštalto psichologijos atstovų teigimu, neužmezgęs ryšio su savo vidiniu vaiku asmuo pasąmoningai elgiasi kaip vaikas kaskart gyvenime nutikus panašioms į jo vaikystės traumą situacijoms.
Nors viskas gali skambėti šiek tiek ezoteriškai, iš tiesų tai yra plačiai taikoma praktika. Pirmiausia žmogus skatinamas pažinti savo vidinį vaiką, užmegzti su juo ryšį, o vėliau pamažu vis labiau įkūnyti ir savo vidinius tėvus, padėti tam vaikui savyje būti. Ši psichologijos teorija itin išpopuliarėjo pastarąjį dešimtmetį. „Vidinis vaikas“ tam tikruose (dažniausiai milenialsų!) ratuose tapo nuolat vartojama ir visiškai įprasta fraze, o šalia to radosi ir daug vidiniam vaikui skirtų veiklų ir prekių.
Spalvinimo knygutės suaugusiems, didžiuliai pliušiniai, suaugusiems skirti kombinezonai su zuikučių ar meškiukų ausimis papuoštais kapišonais, neseniai socialiniuose tinkluose itin populiarūs buvę ryškiai rožiniai pripučiami flamingai, ant kurių baseinuose plūduriavo seksualios moterys. Iš tiesų veiklų ir daiktų tiek daug, kad anglų kalboje jau yra žaidžiančius suagusius įvardijantis naujadaras „kidulting“ (žodžių „vaikas“ ir „suaugęs“ junginys). O štai dabar, lyg vyšnia ant torto, šią tendenciją tarsi patvirtina ir būtent suaugusiems skirtas filmas „Barbė“. D. Chamberso teigimu, su šiuo filmu korporacijos tiesiog bando milenialsų kartai parduoti jų pačių nostalgiją.
Užsiėmimas vaikiškomis veiklomis yra naudingas ne tik mėginant užmegzti ryšį su savo vidiniu vaiku, bet tikrų vaikų turintiems milenialsams tai yra ir privaloma tėvystės darbo dalis. Ne kartą įsitikinau, kad prisėdusi šalia savo atžalų piešti ar lipdyti iš plastilino atsipalaiduoju, nurimsta nervai, įžengiu į kitą, laimingesnę, lengvesnę emocinę būklę. Tačiau turbūt čia ir derėtų sustoti, užuot mėginus pratęsti vaikystę vien tam, kad apgautume save dar nenugyvenę pusės mums skirto laiko.
Laikas – brangiausia pasaulio valiuta ir labiausiai trikdanti sąvoka, ne tik kvantinės fizikos, bet ir socialiniuose kontekstuose, kai man buvo 16 m. maniau, kad 30-mečiai yra seni, tačiau 28 m. gimdydama pirmagimę jaučiausi lyg paauglė iš MTV realybės šou, nes mano amžiaus draugės tuo metu nė negalvojo apie vaikus. Dabar, artėjant 40-mečiui, kai matau raukšles aplink akis, bet jau esu aplinkos taip paveikta, kad „niekad niekas ne per vėlu“ ir svajoju apie studijas universitete. Nors su barbėmis viena nebežaidžiu, jei tik turėčiau laiko, mielai paspalvinčiau knygutę. Ir vis dėlto sulaukus tam tikro amžiaus už vidinį vaiką svarbesnis turėtų tapti „senas aš“.
JAV psichologo Halo Hershfieldo tyrimais pagrįsta teorija, kad žmonės elgiasi neatsakingai, nes save ateityje suvokia tarsi kitą, svetimą asmenį. Todėl svarbu įsivaizduoti save senatvėje, užmegzti ryšį su tuo senu „aš“ ir pajutus jam empatiją tai galėtų nulemti atsakingesnį, toliaregiškesnį elgesį dabartyje. Bet senatvė ir pensijų fondas tikrai nėra tema, kuria nori kalbėtis „Barbės“ filmo žiūrovai. Juk mes dar turime laiko! O gal klystu?
