Kartais Lietuvoje nutinka dalykų. Tokių, kurių pagal XIX a. šventoriaus modelį visuomenę sukirpinėjantys politikai į tą Palangos Juzės siuvyklėlę neįtraukė kaip dalyko, kurio negali būti. Bet atsitiko. Kol tetos ir dėdės fariziejai kovojo su vynu ir alumi vakarais ir sekmadieniais, mokiniai sėdo ant adatos. Vaikus dešimtimis veža į reanimaciją, o kai kuriuos tiesiai į kapus.
Pirmadienį prezidento nacionalinio saugumo patarėjas pripažino, kad narkotikų vartojimo problema tarp nepilnamečių peržengė nacionalinio saugumo problemos slenkstį.
Gerai, kad politikai nors trumpam nusiima rožinius akinius. Blogai, kad politikai, kovodami su priklausomybėmis, pripažįsta tik draudimus ir policinius metodus.
Kraupios pastarųjų kelių savaičių narkotikų perdozavimo istorijos tėra ledkalnio viršūnė. Kuri, visai galimas daiktas, išlindo atsitiktinai, į rinką patekus naujiems kvaišalams arba jų dileriams staiga nuleidus amžiaus cenzo kartelę.
Narkotikų prekeiviai, priešingai nei politikai, greitai padarys korekcijas. Triukšmas jiems nereikalingas. Todėl baisiausia kvaišalų ledkalnio dalis toliau liks po vandeniu.
O kas yra po vandeniu, galima tik spėlioti. Iš XIX a. nesugebanti išlįsti politikų dauguma, tai pirmiausia pasakytina apie 2016-2020 m. Seimą ir dabartinio Seimo daugumos stūmtraukius, baudžiantį valstybės kardą taiko į ligonius, priklausomus nuo kvaišalų.
Tai, kad Lietuva gaudo ir baudžia narkomanus, yra valstybinis nusikaltimas. Pagauti ir nubausti narkomaną už kelis gramus žolės yra šimtus kartų lengviau nei kvaišalų prekeivius. Natūralu, kad policija, kaip biurokratinė institucija, eina lengviausio pasipriešinimo keliu. Vykdo kovos su narkotikais planus gaudydama tuos, kurie ir taip jau nubausti sunkia priklausomybe.
Galų gale policija nė neturi pasirinkimo. Ji privalo vykdyti nevispročių politikų priimtą įstatymą ir jį vykdo, sutelkdama savo ribotus išteklius kovai su padariniais, bet tik ne blogio priežastimi.
Antras dalykas, kurį laikas pripažinti, o be pripažinimo, kaip žinoma, išgyti neįmanoma, politikai kovą už blaivybę pavertę kochma, per ilgai gaudė orgazmą dėl to, kad sekmadieniais po mišių vyno ir alaus Lietuvoje negali nusipirkti nė užsienio turistai.
Paaiškėjo, kad jaunajai kartai, na, bent nemažai jos daliai, vyno ir alaus nebereikia ne tik po aštuonių vakarais ir po trijų šventą dieną, bet apskritai nebereikia. Šventa vieta ilgai tuščia nebūna. Vyną ir alų pakeitė kvaišalai, kurių galima lengvai gauti kiaurą parą pagal principą 24/7.
Parodomoji davatkiška kova už blaivybę problemą taip giliai nuvarė į pogrindį, kad ją ištraukti gali nebepadėti net ir priklausomybės ligonių išbaiminimas, prieš ką fariziejai stoja piestu.
Ar į priklausomybę įklimpęs jaunas žmogus eis prašyti pagalbos, žinodamas, kad jį gali įkišti į kalėjimą? Baikit, nemanau. Pagaliau, o ką gali tiems vargšams pasiūlyti Valstybės gynimo taryba? Tik dar daugiau policijos bizūno ir šventeivų pezalų.
Nei vienas, nei kitas dar niekam nepadėjo išgyti. Bet kuprotą politiką tik grabas ištiesins. Net ir tiesiogine prasme, o tai ir yra ta kraupi žinia, kurios dauguma Lietuvoje nenori žinoti.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
