Ar šiandien dar mokame tiesiog būti – nekritikuodami savęs, nebandydami kiekvienos savo būsenos paversti produktyvia? Į šiuos klausimus pirmojoje autorinėje keramikos parodoje „Ir sėkla, ir sodininkas“ atsigręžia menininkė ir dailės terapeutė Monika Dombrauskytė. Paroda nuo birželio 6 d. įsikurs Vilniaus universiteto Botanikos sodo Vingio skyriaus šiltnamiuose.
Čia molis tampa ne tik kūrybos medžiaga, bet ir būdu mąstyti apie žmogaus vidinį pasaulį – jo trapumą, cikliškumą, augimo troškimą bei neišvengiamą poreikį kartais sustoti. M. Dombrauskytės kūryboje persipina gamtos motyvai ir žmogaus kūnas, sapniški pavidalai, intuicija bei dailės terapijos patirtys. Kūrėjai svarbiausia ne meno „supratimas“, bet santykis – su kūriniu, savimi ir tomis vidinėmis būsenomis, kurios ne visuomet yra patogios ar lengvai paaiškinamos.
– Kodėl parodai pasirinkote VU Botanikos sodo šiltnamius, o ne tradicinę galeriją?
– Tai buvo intuityvus sprendimas. Turiu sunkiai paaiškinamą ryšį su šiltnamiais – galiu valandų valandas sėdėti tarp pomidorų, man tai atrodo viena maloniausių vietų. Šiltnamis man ypatingas ir tuo, kad tai vienu metu ir uždara, ir atvira erdvė. Joje yra šilumos, drėgmės, vyksta augimas. Čia jaučiuosi saugi.
Be to, visada įdomu patyrinėti, kaip alternatyvios aplinkos veikia mūsų patirtis. Manau, jog šiltnamis įpareigoja kiek mažiau nei galerija. Šiai parodai norėjau erdvės, kurioje nereikia jokio pasirengimo tam, kad galėtum patirti, įsitraukti, būti.
– Jūsų parodos pavadinimas „Ir sėkla, ir sodininkas“ siūlo stiprią dvigubą metaforą. Ką ji reiškia Jums?
– Mane domina mintis, kad žmogus vienu metu yra ir sodas, ir sodininkas. Mes nuolat patiriame įvairias būsenas – jos gimsta, bujoja, nyksta ir vėl grįžta. Kaip metų laikai. Tačiau kartu turime ir tam tikrą galią – galime rūpintis tuo, kaip atrodys mūsų vidinis sodas ateityje.
Vis dėlto šiandien dažnai jaučiu spaudimą viską optimizuoti, sutaisyti, paversti efektyviu ir produktyviu. Ypač tai jaučiasi geros savijautos ir ilgaamžiškumo rinkose. Viena vertus, jos tikrai gali padėti. Kita vertus, kartais atsiranda poskonis, kad su tavimi kažkas negerai, kad privalai kuo greičiau save sutvarkyti. O man atrodo, kad kartais svarbu tiesiog pabūti su tuo, kas vyksta. Kodėl, pavyzdžiui, būdama gamtoje nejaučiu spaudimo dėl rezultato? Man atrodo, daugelis esame tai pajutę.
– Parodoje atsiras ir „Kolektyvinis sodas“ – lankytojų kuriama instaliacija. Kodėl Jums svarbu į kūrybos procesą įtraukti kitus?
– Turbūt todėl, kad save matau kaip tarpdisciplininę menininkę ir edukatorę. Man įdomu ne tik parodyti kūrinį, bet ir kurti situacijas, kuriose žmogus pats tampa proceso dalimi – ne stebėtoju iš šalies, o aktyviu patyrimo dalyviu.
Per keturis susitikimus lankytojai kurs augalų instaliaciją iš molio. Mane labai domina pats molio cikliškumas: iš pradžių jis minkštas, paslankus, vėliau džiūsta ir kietėja, tačiau jei nėra išdegtas, gali vėl suminkštėti ir įgauti naują formą. Man ši medžiaga savaip primena ir žmogaus vidinius procesus – nuolatinį virsmą, galimybę keistis.
Norėčiau, kad žmonės turėtų progą šį procesą patirti be spaudimo gauti rezultatą. Čia nereikia jokio pasirengimo, jokio mokėjimo – tik truputį smalsumo ir noro pabūti procese.
– Ar menas, kaip terapija, gali padėti gyti, tapti resursu žmogui, kuris sako: aš nemoku kurti?
– Manau, požiūris, kad estetinę patirtį gali išgyventi tik menininkas arba specialų pasirengimą turintis žmogus, yra mitas. Mano patirtis rodo priešingai.
Pavyzdžiui, mano vedamuose dailės terapijos užsiėmimuose žmogus kartais tiesiog paima kreidelę ir perbraukia spalva per popierių – pajunta slydimo lengvumą, spalvos vientisumą, subtilų estetinį pasitenkinimą. Ir jau vien tai tampa patirtimi. Estetinis išgyvenimas pats savaime gali veikti kaip resursas – raminti, telkti, grąžinti į santykį su savimi.
Dailės terapijoje itin svarbios ir pačios medžiagos – žmogus dažnai intuityviai renkasi tai, ko jam tuo metu labiausiai reikia. Vienokį santykį kuriame laikydami kietą pieštuką ar žymeklį, kai daugiau kontrolės ir aiškumo, visai kitokį – liesdami dažus pirštais ar minkydami molį, kur atsiranda daugiau jutimiškumo, spontaniškumo, kūniško patyrimo. Skirtingos medžiagos mūsų nervų sistemai perduoda skirtingas patirtis ir siunčia savitas žinutes.
– Vizualika buvo Jūsų kalba nuo pat vaikystės. Kada supratote, kad kūryba Jums yra daugiau nei saviraiška, o savotiškas būdas išbūti pasaulyje?
Kūryba ilgainiui man tapo ne tik saviraiškos forma, bet ir savotišku savipagalbos būdu – tam tikra įveikos sistema. Kartais juokais sakau, kad ji veikė tarsi emocinė virškinimo sistema: padėdavo apdoroti tai, ką išgyvenu, suteikti patirčiai formą ir prasmę.
Baigiau meno mokyklą, vėliau – menų gimnaziją, studijavau interjero dizainą ir kurį laiką dirbau šioje srityje. Tačiau gana greitai supratau, kad man stinga tiesioginio santykio su medžiaga – darbo rankomis, jutiminio ryšio. Kūryba kompiuteriu atrodė pernelyg nutolusi nuo kūno, nuo gyvo patyrimo.
Vėliau atėjau į dailės pedagogiką, šalia natūraliai atsirado dailės terapija, darbas su vaikais, ir ilgainiui visa tai organiškai susijungė į veiklą, kuria gyvenu šiandien.
– O kaip Jūsų kūryboje atsirado molis? Kaip kūrėsi santykis su šia medžiaga?
– Molis į mano gyvenimą atėjo gana netikėtai. Tuo metu vedžiau tapybos užsiėmimus suaugusiesiems, o bičiulė, dirbusi keramikos srityje, pasiūlė apsikeisti patirtimis – išbandyti viena kitos vedamus užsiėmimus.
Labai gerai prisimenu stiprų kūnišką įspūdį: kiek daug buvo galimybių liesti, jausti, tyrinėti. Susidūrimas su moliu pažadino didelį smalsumą ir tam tikrą vidinį artumo pojūtį medžiagai.
Vis dėlto gana greitai supratau, kad manęs netraukia funkcinių objektų – puodelių ar lėkščių – lipdymas. Tuo metu labai intensyviai domėjausi dailės terapija, ir, matyt, būtent čia įvyko savotiška sinergija. Vienąsyk nulipdžiau dubenėlį, iš kurio kyšojo žmogaus kojelės, ir tą akimirką labai aiškiai pajutau, kad molis tarsi tampa mano kūno tęsiniu – priemone mąstyti, jausti ir kalbėti vaizdiniais. Nuo tada mano kūryboje ėmė rastis netikėti, sapniški žmogaus ir gamtos junginiai.
– Jei žmogus iš Jūsų parodos išsineštų ne mintį, o jausmą – kokio labiausiai linkėtumėte?
– Turbūt norėčiau įkvėpti drąsos susitikti su ne visada patogiomis savo būsenomis. Norėčiau, kad žmogus bent trumpam leistų sau pabūti su tuo, kas jo viduje nėra lengva, patogu ar paprastai paaiškinama, ir pamatytų, kad tai nėra taip grėsminga, kaip kartais gali atrodyti.
Kad keistumas, pažeidžiamumas, ilgesys ar nepakankamumo jausmas nėra tai, ką būtina skubiai išstumti ar sutaisyti. Man būtų gera žinoti, kad kažkas išėjo bent trumpam stabtelėjęs prie to, kam savyje jau seniai nebuvo skyręs dėmesio – galbūt šiek tiek atidžiau, švelniau pažvelgęs į save.
Monikos Dombrauskytės keramikos paroda „Ir sėkla, ir sodininkas“ veiks birželio 6–28 dienomis VU Botanikos sodo Vingio skyriaus šiltnamiuose Vilniuje. Parodos metu vyks lankytojams atviros molio dirbtuvės „Kolektyvinis sodas“, kuriose kartu su autore bus kuriama bendra instaliacija.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
