Miškais netrukus vėl ateis ruduo, o po jo ir prezidento rinkimai. Prezidento gimdymas prasidėjo nuo farso, netgi ne vieno, ir, kaip jau pas mus įprasta, geros dozės futuristinės gelbėtojų isterijos.
Grupė draugų, kurių politinis spektras perspjauna vaivorykštę – joje susiliejo LDDP tribūnų ir sovietinių disidentų, prezidento Brazausko patarėjų bei mafijos patikėtinių viename ir mergaitės gelbėtojų, politikos nevykėlių ir šiaip paplaukusių veikėjų spalvos, – kreipėsi į antivakserį Vėgėlę, prašydami tapti jų vilties prezidentu. O kad būtų tvirčiau, pakėlė tą vyrą į šviesios atminties S. Lozoraičio rangą.
Pamalonintas Vėgėlė būtų dar ilgai krutinęs ūsą. Bet čia pat kita grupė draugų feisbuke kreipėsi į prezidentę D. Grybauskaitę prašydami sugrįžti iš pensijos ir tapti jų vilties prezidente.
Nepaisant to, kad grupė draugų feisbuko peticijoje išaugo į 4 700 vyrų ir moterų brigadą, šūkis „Grybauskaite, ratavok Lietuvą!“ eksprezidentės nepakabino. Jai užteko įgimto apdairumo iškart apraminti kilusią vilties isteriją. Eksprezidentė blaiviai įvertino savo galimybes. Šansų prakišti Nausėdai arba Vėgėlei finale – daugiau nei laimėti. Bet greičiausiai viskas baigtųsi I turu.
Lietuva, kad ir kokia nepaslanki, vis dėlto gyvena šia diena, o ne praeitimi. Galų gale jau ir antrą savo kadenciją Grybauskaitė vos ne vos laimėjo tik todėl, kad rungėsi turbūt su pilkiausiu įmanomu kandidatu, koks buvo socialdemokratas Balčytis, kuris dar ir pats nenorėjo laimėti.
Pralėkę devyneri metai papildomų balų nepridėjo. Priešingai, dabar jau kiekvienas brisius amsi, kad Grybauskaitė būtų tik konservatorių kandidatė, o tai dabar Lietuvoje blogiau ir už partškolą, melavimą apie Baltijos kelią bei kitus taip ir neatsakytus klausimus.
Neįvykęs ėjimas Grybauskaite atėmė paskutinę prezidento gimdymo intrigą. Kūdikio lytis žinoma. Grupę Grybauskaitės draugų dešiniųjų apėmė egzistencinis nerimas ir kosminis liūdesys. Žudo likusias vasaros dienas niūriais apmąstymais apie rinkimus, katrus jau prakišo.
Varyti miniai isteriją tinka diktatoriams. Demokratui labiau pritinka svarstyti. Pavyzdžiui, sudėlioti, kad kandidatų į prezidentus uždavinį privalo spręsti partijos, o ne grupė draugų. Na, bent jau šalyje, kuri prezidento rinkimų metu minės ES ir NATO narystės dvidešimtmečius.
Partijos iškelia kandidatus, jie rungiasi, kažkas išrenkamas. Bet partijas šiuo klausimu ištiko visiškas lyderių defoltas. Tie bičai, kuriuos partijos kelia kandidatais, klasės seniūno rinkimų ir tų nelaimėtų, ką ten prezidento. Na, nebent rinktų kaip Naisių kolchozo pirmininką. Iš vieno.
Tai ką daryti? – grąžo rankas isterikai, aistringomis akelėmis ieškodami dar vieno gelbėtojo.
Pirmiausia baigti isterijas. Bankroto nereikia demonizuoti. Bankrotas yra proga kurti iš naujo. Bankrotą reikia apiforminti. Paskirti bankroto administratorius. O kas ten kitąmet taps prezidentu – Nausėda ar Vėgėlė, skirtumas toks pat kaip tarp Lietuvos futbolo rinktinės 2019 ir 2024. Tas pats daiktas, tik kitoj saujoj.
Bet mes ne kokie ten vokiečiai ar belgai. Mums reikia kažką daryt. Kiek rovė – neišrovė. Lietuva be gelbėtojų isterijos – Lietuva be ateities. Farsų dar bus.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
