Skaitant istoriko Valdemaro Klumbio komentarą „Ir vėl paminklas…“ (lrt.lt) apie įpaminklinimų, heroizavimo Lietuvoje godas, girdi, Autoriaus kvietimą atsikratyti tos nelemtos istorinės praeities, vis brukančios šiandienos demokratinei visuomenei autoritarinį palikimą. Ploju atsistojęs. Deja, jo balso pasenę vilkai, apsimetę patriotais, negirdi.
Taip pat skaitykite
Būtent ta, vyresnioji, karta, iki kaulų smegenų paveikta autoritarizmo, formuoja Lietuvos politiką ir baimingai žvelgia į ateitį, lyg į kokį priešą, į kokį baubą. Šį psichologinį konfliktą V. Klumbys taikliai sudėlioja per savo, istoriko, prizmę: „Visas tas paminklų chaosas, kai neaišku, kodėl būtent tiems veikėjams, kodėl būtent tose vietose – tarsi Alzheimeriu sergančiojo užrašai atsitiktinėse vietose, desperatiškai bandant neužmiršti savo gyvenimo, kol atmintis dar visai neišnyko. Deja, tenka nuliūdinti. Paminklai – ne vaistas istorinei atminčiai stiprinti, jie nepalaiko atminties apie žmones ar įvykius, kurie nebesvarbūs visuomenei. Jei patriotizmas silpnas be paminklo Vyčiui, kažkas negerai su tokiu patriotizmu ir paminklų statyba to nepakeis.“
Ne vienas šiandienos patriotas yra sovietinės okupacijos produktas, kuriam smetoninis patriotizmas tikras tiek pat, kiek miražas dykumoje. Tačiau reikia pripažinti, kad dėl šio miražo sovietizmas išliko atgrasus. Dėl jo sovietinis eksperimentas sukurti homo sovieticus pavyko tik Rusijoje. Lietuvoje tokios rūšies sukurti nepavyko. Kodėl tai teigiu? Todėl, kad, jeigu tokia rūšis mūsuose būtų atsiradusi, vėl laisvą Lietuvą būtume matę kaip savo ausis. Bet žaizdų, deja, išvengti nepavyko. Ir jos nepaprastai gilios, skaudžios.
Viena jų – kailio išvertimas prie bet kurios valdžios. Neretas beprincipingumo atvejis yra siekis atskirti etiką nuo moralės ir pateikti rezultatą – amoralumą – kaip normą. Pasipiktinimą keliantis pavyzdys yra Visuomenės informavimo etikos komisija. Trys jos nariai sovietų laikais uoliai dirbo sovietinių okupantų gebelsinėje žiniasklaidoje – ir žurnalistais, ir redaktoriais, kas buvo absoliučiai neįmanoma, jei nemokėjai valdžiai įsiteikti. Šiandien tie patys asmenys vertina demokratinės Lietuvos žurnalistų nusižengimus etikai.
Būtent ta, vyresnioji, karta, iki kaulų smegenų paveikta autoritarizmo, formuoja Lietuvos politiką ir baimingai žvelgia į ateitį, lyg į kokį priešą, į kokį baubą.
Ypač pavojinga, kai tokiu principu – neturėti jokių principų – vadovaujasi visa politinė partija, kuri turėtų ginti socialiai atsakingą demokratiją. Kuri be jokių kompromisų vestų valstybę į ateitį, kurioje gerbiamos žmogaus teisės. Kuri neverkšlena dėl prarastų pajamų iš biznio su diktatūromis, murkdančiomis savo piliečius kraujyje, nelaisvėje. Kuri pasakytų NE diktatūroms, siekiančioms korumpuoti bestubures valstybes tiek, kad vėliau pakeistų pasaulio tvarką pagal savo bjaurų atvaizdą. Kalbu ne tik apie vis Lietuvos politinėje arenoje iškylančias vienadienes partijas. Drąsos daryti reikiamus sprendimus neretai pritrūksta ir socialdemokratams, ir konservatoriams, pasimetusiems tarp šovinistinio nacionalizmo, konformizmo ir nuosaikumo. „Tarybinis“ raugas daugiau ar mažiau vis dar veikia visus.
Antra žaizda – tai nostalgija sovietizmui ir jos palaikoma iškreipta baimė laisvei, deja, išplitusi vyresnėje kartoje it vėžys. Tad iš ko jaunajai kartai mokytis drąsos? Žvelgti į ateitį ir neapgaudinėti savęs padūsavimais „draugaukime su visais“, nors kai kurie iš tų visų pasiruošę suvaryti peilį tau į nugarą, o geriausiu atveju – parklupdyti ant kelių. Todėl ateities šaukliams mūsų visuomenėje reikia drąsos išsiveržti iš praeities, nes šiandien tos praeities sergėtojai, virtę valdžia, muša per rankas kiekvienam, kviečiančiam nusisukti nuo autoritarinės praeities.
Toje praeityje, pavyzdžiui, įstrigęs ir Kauno meras V. Matijošaitis, be skrupulų darantis biznį su nacistine Rusija. Kiti, šiek tiek intelektualesni, pasidabinę akademiniais laipsniais, vis inkščia dėl nutrauktų „gerų santykių“ su Kinijos ir Baltarusijos diktatūromis. O kviesti tęsti tuos gerus santykius su Rusija, ir dar atvirai, šiuo metu kaip ir nemadinga. Taip, tikrai nelengva nulipti nuo griežto, bet mylinčio tėvo (diktatūros) sadomazochistinės adatos, ypač, kai esi giliai įsitikinęs, kad pinigai nesmirda, o moralė, principingumas tėra tik leftistinio liberalizmo pramanas.
Įstrigę praeityje, savo ruožtu bando tą savo praeitį pateisinti švelnindami okupacijos periodą, kurį kažkodėl skirsto į sovietinį ir tarybinį. Polemika dėl J. Marcinkevčiaus šią problemą išryškino. Dėka draugo / pono poeto (nors kaltė ne jo, juolab kad jo Trilogija yra neišblėstantis paminklas, nustelbiantis tą mėšlą, kuriuo norima jį įpaminklinti) vėl pribrendo laikas aptarti terminus „sovietinis“ ir „tarybinis“. Apie nacistinį, kažkaip lengvai nepasiduodantį heroizavimui, periodą gerai arba nieko. Taip sakoma apie nabašniką, bet šis, su draugelių Genocido centre pagalba, vis bando išsikrapštyti iš grabo. O gal nebuvo nei vieno, nei kito, nei trečio periodo? Buvo nacistinės Vokietijos ir Rusijos imperijos pagimdyti du monstrai, pastarasis pasivadinęs „sovetskij sojuz“. Jie abu pervažiavo per Lietuvą tankais ir ideologijomis taip, kad iki šios mielos dienos save vadinančiam „patriotui“ lietuvninkui sunku atsipeikėti. Išties, kaip atsiplėšti nuo autoritarinės praeities, jei taip tvirtai buvai į ją įsikabinęs?
Toje praeityje, pavyzdžiui, įstrigęs ir Kauno meras V. Matijošaitis, be skrupulų darantis biznį su nacistine Rusija.
Tad apie terminus. Kas tas „tarybinis“ periodas, kuris lyg ir priešpriešinamas sovietizmui, pateikiamas lyg kokia geresnė sovietizmo versija? Aptarkime terminologiją: lingvistine prasme „sovietinis“ ir „tarybinis“ reiškia vieną ir tą patį. Tačiau reikšmės sudėtos į abu terminus yra skirtingos. 1940 metais okupuotos Lietuvos gyventojai ir pabėgėliai į Vakarus vadino okupantus sovietiniais, įdėdami į šį terminą visą neigiamą požiūrį į okupantus ir okupaciją. Tačiau Lietuvoje prigijo kitas terminas „Tarybinė Lietuva“.
Manau, kad yra pagrindo nustoti dalyti tuos du periodus, nes de facto buvo Rusijos imperijos, bet jau sovietų pavidalu okupacija, todėl reikėtų taip ir įvardyti tą periodą – okupuotos Lietuvos periodas. Kam atkartoti okupanto iš piršto laužtą, su tikrove nieko bendro neturinčią terminologiją? Juk nedalijame nacistinės Vokietijos okupacijos į blogą ir šiek tiek geresnę? Nors, pasiklausius vadinamųjų patriotų dešiniajame flange, anot jų, nacių okupacija pradžioje tikrai buvo nebloga, nes tikėtasi atkurti nepriklausomą Lietuvą.
Taip tikėtasi, kad iš džiaugsmo ėmė ir išžudė veik visus Lietuvos žydus, prie ko tiesiogiai ir nelabai prisidėjo garbinami šiandien nacių kolaborantai ir jų bendradarbiai. Sako, jie tai darė iš meilės Lietuvai. Bet gi ir komunistų korifėjai Lietuvoje taip pat gelbėjo Lietuvą nuo rusų kolonistų, nesvarbu, kad siuntė į Sibirą vieną ar kitą ar kelis tūkstančius bendrapiliečių, bet juk iš meilės Lietuvai. Juk jie patys teigia, kad dėl jų politikos Lietuva išvengė Latvijos ir Estijos rusų kolonizavimo katastrofos pasekmių. Tad pirmyn paminklą A. Sniečkui, V. Paleckiui, A. Brazauskui ir kitiems. Absurdas? Kai kam ir nelabai, nes tų pačių veikėjų – ura patriotų abiejose pusėse deklaruojama: už meilę Lietuvai galima ir turima atleisti bet ką.
Toks tos nukvakusios, autoritarinius režimus garbinančios kartos prakeiksmas, kuriam paminklą turėtų sukurti siurrealistas Šarūnas Sauka. Menininkas keliais štrichais iliustruotų besislepiančius už demokratinės butaforijos tuos įstrigusius nacistinėje ir sovietų okupacijų praeityje, tuos, virpančius iš baimės ateičiai, kurioje jų žaidimo taisyklės nebebus toleruojamos.
