Išgirdęs apie planus pastatyti dar vieną paminklą, nevalingai prisimenu klaidingai Josephui Goebbelsui priskiriamą posakį: „Kai išgirstu žodį kultūra, aš griebiuosi pistoleto.“ Tikrai norisi ką nors padaryti, kad tas paminklų lietus sustotų. Ir ne todėl, kad iš principo būčiau prieš paminklus. Tiesiog labai jau dažnai nepavyksta Lietuvoje pastatyti įdomių, paveikių, meniškai vertingų paminklų, viena kita išimtis bendro vaizdo nekeičia.
Tai iliustruoja, kad ir paminklo Lukiškių aikštėje istorija, kai nebuvo nė vieno gero, įtikinančio, patrauklaus projekto, o už ne itin patinkančią Laisvės kalvą žmonės dažnai balsavo tiesiog siekdami išvengti monstriško Vyčio. Keista, kad nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos monumentalioji, viešoji skulptūra gerokai prastesnė nei sovietmečio – tuomet ji buvo gerokai kokybiškesnė ir iki šiol lieka įdomesnė. Neseniai nugriauta skulptūrinė kompozicija sovietiniams kariams Antakalnio kapinėse, nepaisant privalomo sovietinio oficiozo, gyvesnė nei tai, ką statome dabar, kad ir partizanams. Vis tik paminklo vertę ir įtaigą lemia ne tai, kam jis statytas.
Kalbant apie memorialinius paminklus, tokios padėties priežasčių galima ieškoti ir visuomenės santykyje su praeitimi. Sovietmečiu buvo konkretus tokio paminklo vaidmuo, jo perteikiama žinia. Todėl buvo aišku, kodėl tas paminklas stovi ir kaip jis turi atrodyti. O štai mūsų visuomenė į šiuos esminius klausimus (kodėl reikia statyti vienus ar kitus paminklus ir kokie jie turi būti) atsakymų neturi. Todėl neišeina pastatyti paminklų, tik balvonus – kaip tik dabartiniams, o ne sovietiniams šis žodis tinka geriausiai. Taigi, kokias dabartinių memorialinių paminklų funkcijas galima įžvelgti?
Atrodo, kad svarbiausia tokių paminklų funkcija – atminties ramentai. Paminklų gerbėjams atrodo, kad be paminklo bet kuris mūsų kultūros veikėjas, politikos didžiavyris ar istorijos įvykis bus pasmerktas pelyti istorijos užmarštyje. Toks atminties kultas galioja ne vien paminklams – atrodo, kad Vilniuje kiekviena bent kiek už gatvę platesnė vieta greitai virs kieno nors vardo aikšte ir skveru. Turime Jono Pauliaus II vardo mašinų stovėjimo aikštelę priešais Šv. Petro ir Povilo bažnyčią, kažkodėl vadinama aikšte (kažkas turi savotišką humoro jausmą), ant Adomo Mickevičiaus skvero lipa Lietuvos laisvės lygos skveras – siaura žolės juosta, bent gėlėmis papuošta (ačiū nors už tai), Justino Marcinkevičiaus skveras šalia Rašytojų sąjungos – granitinis peizažas su vartais kone į pragarą – požeminę stovėjimo aikštelę.
Visas tas paminklų chaosas, kai neaišku, kodėl būtent tiems veikėjams, kodėl būtent tose vietose – tarsi Alzheimeriu sergančiojo užrašai atsitiktinėse vietose desperatiškai bandant neužmiršti savo gyvenimo, kol atmintis dar visai neišnyko. Deja, tenka nuliūdinti. Paminklai – ne vaistas istorinei atminčiai stiprinti, jie nepalaiko atminties apie žmones ar įvykius, kurie nebesvarbūs visuomenei. Jei patriotizmas silpnas be paminklo Vyčiui, kažkas negerai su tokiu patriotizmu ir paminklų statyba to nepakeis. Galima prisiminti vėlyvąjį sovietmetį, kai propagandiniai naratyvai apie Lietuvos praeitį buvo stiprinami vis didesniu ideologinių paminklų skaičiumi. Nepadėjo.
Kita memorialinių paminklų funkcija – kova su praeities baime. Juk mes kone paniškai bijome savo istorijos, tos jos dalies, kuri netelpa į numanomą vieningą Lietuvos istorijos naratyvą. O praeityje būta daug ko – istorija retai būna vienareikšmė: visokie prisitaikymai, dalyvavimas dabar atrodančiuose smerktinais dalykuose ar neabejotinuose nusikaltimuose. Vos ne visas sovietmetis netelpa, užtat ir kelia nuolatines diskusijas beveik bet koks bandymas įamžinti tą laiką, jei tik tai ne partizanai, disidentai (nors jie paminklų beveik nesusilaukė) ir Sąjūdis. Daug saugiau – kunigaikščiai, tautinis atgimimas ir tarpukaris, todėl tokiais paminklais ir pildomos viešosios erdvės.
Baimė verčia koncentruotis į istorinę atmintį, taip formuodama savotišką atminties valdžią, kai praeičiai suteikiama perdėta svarba. Tačiau iš tiesų šioje situacijoje tiksliau būtų kalbėti apie valdžią atminčiai, dar tiksliau – atminties suvaldymą, kai „teisinga“ atmintis turi nuslopinti „neteisingą“. Įpaminklinant praeitis suvaldoma, apipjaustoma atsisakant „netinkamų“ detalių, kurių praeityje pilna. Tokie paminklai tarsi širma pridengia praeities realybę saugiu vizualiniu pasakojimu. Taip apmalšinama praeities baimė. Ypač Vilniuje, kuriame ikisovietinių lietuvių pėdsakų ne tiek daug, kiek norėtųsi.
Visas tas paminklų chaosas, kai neaišku, kodėl būtent tiems veikėjams, kodėl būtent tose vietose – tarsi Alzheimeriu sergančiojo užrašai atsitiktinėse vietose desperatiškai bandant neužmiršti savo gyvenimo, kol atmintis dar visai neišnyko.
Su memorialiniais paminklais susieta kovingo atminties ramentavimo funkcija lemia ir visuomenėje vyraujantį paminklų suvokimą. Atsakymas į klausimą „kodėl paminklas?“ – nes jis įtvirtina, garbina ir aukština. O garbinti galima tik tai, kas vertinama vienareikšmiškai gerai. Tokie paminklai, akcentuodami tik gerąją pusę, dezinfekuoja praeitį, paverčia ją dabartinės atminties politikos įrankiu. Paminklų A. Smetonai, P. Cvirkai, S. Nėriai ar J. Marcinkevičiui sukeltos diskusijos tai labai ryškiai patvirtina. Smetona – pirmasis valstybės prezidentas, bet taip pat ir diktatorius, Cvirka – talentingas rašytojas, bet ir aktyvus sovietinės okupacijos dalyvis, etc. Nėra to vieno atsakymo, leidžiančio ramia sąžine tarti: viskas gerai, galima statyti. Bet ir pastatytiems nepriklausomybės metais kyla klausimų. Štai V. Kudirka buvo dar ir antisemitas, kokiu ten keliu jis veda mūsų vyriausybę? O paminklas aktyviam sovietinių okupantų talkininkui S. Raštikiui Kaune ar energingam SSRS rėmėjui J. P. Sarte Nidoje? Net ir labiausiai besisaugant, niekaip neišeina artimesnėje praeityje rasti tų idealių herojų, kuriuos įamžinti galima ramia sąžine. Tenka arba kažką „užmiršti“, arba nestatyti.
Bet toks garbinančių paminklų suvokimas nebeatitinka šiuolaikinės visuomenės realijų. Mes gyvename nebe XIX a., kai heroizuojantys paminklai buvo norma, nes neseni pavaldiniai virto tautiečiais, kuriuos reikėjo mokyti patriotizmo. Ilgainiui tokių paminklų svarba menko ne tik todėl, kad atsirado visuomenę gerokai efektyviau veikiančios medijos, bet ir dėl vis augusios visuomenių demokratizacijos. Juk garbinantys paminklai yra autoritarinio mąstymo apraiška – jie neleidžia įvairių interpretacijų ir diskusijų. Jie turėjo paversti žiūrovą anonimiška vienos didelės tautiečių masės dalimi.
Masės, kuri, kilus reikalui, turi masiškai milijonais taip pat anonimiškai žūti neaišku dėl ko, kaip tai vyko I pasaulinio karo metu. Nei vokiečiai, nei prancūzai, nei britai, nei rusai tuomet nekovojo išlikimo karo, kaip dabar ukrainiečiai. Vakarų fronte nieko naujo užfiksavo tokio karo beprasmybę. Ir tai Europoje sunaikino paminklų, skirtų žmonėms į tokius karus vesti, prasmę.
Todėl XX amžiuje glorifikuojantys memorialiniai paminklai daugiausia statyti totalitarinėse šalyse, diktatūrose – ten, kur būtina įtvirtinti vienintelį praeities vaizdą. Taip SSRS žmogus ir toliau liko tik komunizmo statybine medžiaga, čia reikėjo ne praeities apmąstymo, o sąlyginio patriotinio reflekso mirti už tėvynę, kurį ir dabar putininė Rusija puikiai išnaudoja. Heroizacija – puikus būdas tokį refleksą formuoti.
Tačiau jau XIX a. pabaigoje atsirado interpretacijoms atviri paminklai – priešingybė garbinantiems. Tokia yra 1889 m. O. Rodino sukurta skulptūrinė grupė Calais piliečiai, vaizdavusi ne didvyrius, herojiškai einančius pasitikti mirties iš priešo rankų, o kupinus skausmo, sielvarto, nusilpusius nuo ilgo badavimo, pasiduodančius, bet išsaugojusius orumą žmones. Ne to tikėjosi užsakovai, o standartinio glorifikuojančio paminklo, turinčio padėti pasisemti stiprybės iš herojiškos praeities ir taip padėti įveikti Prancūzijos pralaimėjimo Vokietijai 1871 m. gėdą.
Jei patriotizmas silpnas be paminklo Vyčiui, kažkas negerai su tokiu patriotizmu ir paminklų statyba to nepakeis.
Rodeniškas fatališkas heroizmas nors ir gerbė, bet negarbino, suteikė stebėtojui galimybę pačiam apmąstyti priešui priverstų pasiduoti miestiečių poelgį. Kad būtų bent kiek panašesnis į garbinantį, jis buvo pastatytas ne taip, kaip norėjo skulptorius – žiūrovų lygyje, o ant aukšto postamento, aptvertas tvorele. Galima dar prisiminti to paties Rodino paminklą H. Balzacui, sukėlusį pasipiktinimą nenatūralistiškumu ir karikatūriškumu. Šios skulptūros laikomos šedevrais, o daugybė XIX a. iškeptų realistinių, glorifikuojančių, keliančių patriotinę dvasią paminklų, tebestovinčių Europoje, įdomūs nebent turistams.
Pasikeitė visuomenės, pakito kultūra, o tautiškumas ir patriotizmas netgi radikaliai kitokie, nei buvo prieš daugiau nei šimtą metų. Naujas tendencijas labiau atitinka įsigalėjęs pagerbimas paminklu negarbinant, kai ne tik leidžiamos, bet ir skatinamos skirtingos interpretacijos. Tai kuria asmenišką, individualų santykį ir su paminklu, ir su tuo, kam jis skirtas.
Lietuvoje tokių paminklų – vienetai. Paminklas Kaune Romui Kalantai, kuriame nėra jokių stačių, „paminkliškų“ elementų, kažin, ar dabar galėtų būti pastatytas – kauniečių pasididžiavimą kelia Vyčio skulptūra. Taip, Kalantos paminklas skatina ne tiesiog didžiuotis, bet susikaupti, pabandyti suprasti, gal net – įsigyventi. Tai galima padaryti tik asmeniškai. Gal ir kiek supaprastinant, bet paminklas Kalantai skirtas piliečiui, individualybei suvokti, o Vytis – visų pirma tautos, kolektyvo nariui, jei ne pavaldiniui. Ne veltui jį pa(si)statė dabartinis Kauno „šeimininkas“, šiaip nelabai paisantis pavaldinių norų.
Tokie paminklai, bandantys garbinti, Lietuvoje ir vyrauja. Tiesa, tarsi jaučiant, kad jau nebeatitinka esamo laiko, kiek besigėdijantys savo patosiškumo, nulipę nuo aukštų postamentų. Tačiau vis tiek – kolektyvistiniai. Ir todėl – pasenę dar iki pastatymo, nepaveikūs, nekeliantys jokių emocijų. Ir gerai, nes jei keltų, tai reikštų, kad mūsų visuomenė vis dar užstrigusi kažkur tarp XIX amžiaus ir sovietmečio.
Gal tai ir liudija skilimą mūsų visuomenėje, kai dalis žmonių nori į viršų kylančių, baimingą šiurpuliuką keliančių ar net didybe prislegiančių ir taip patriotizmą ugdančių, bet kartu visiems suprantamų kolektyvistinių paminklų, prie kokių jie ar jų tėvai priprato sovietmečiu, o kita dalis – apeliuojančių į kiekvieną žiūrovą asmeniškai, negarbinančių ir nepučiančių dvasios, bet prisidedančių prie giluminio, ne paradiško patriotizmo ugdymo.
Mūsų visuomenė keičiasi kartu su pasauliu ir bandymas su ja kalbėti užpraeitų epochų kalba – pasmerktas. Toks neatitikimas neleidžia pastatyti paveikių, įsimenančių, meniškai vertingų paminklų. Turbūt laikas sustoti ir apmąstyti ne tik kam norime statyti paminklus, bet ir kokius norime juos matyti, kokiai visuomenei, kokiems žmonėms jie skirti.
_1.jpg){kind=link}