Ar tas asmuo K yra F. Kafkos „Procesas“ personažas? Ar tai Baltarusijos opozicionierė Olga Karač? Ne, tai bet kuris iš mūsų. Apie Olgą Karač nerašau, nes nenoriu būti tapatinamas su… Ir šioje vietoje aš, pilietis, susiduriu su moraline bei teisine dilema.
Teisine, nes asmuo K nekaltas, kol neįrodyta kitaip. Moraline, nes esu priverstas rinktis, ar noriu būti apkaltintas asmens K gynimu ir taip prarasti savo reputaciją, ar ginti viešąjį interesą, kaip aš jį suprantu. O suprantu, kad asmuo K šiuo metu nei pakartas, nei paleistas. Aš, kaip pilietis, taip pat. Kaip elgtis?
Viena šiuo metu aišku: dėl informacijos trūkumo ir neatsakytų klausimų vėl lipama ant to paties grėblio – viešo persekiojimo bei viešo susidorojimo, kurį savo kailiu patyrė rašytoja Rūta Vanagaitė. Visi, keliantys adekvačius klausimus, gali būti laikomi piktybiškais ir apkaltinti „nusikaltėlio“ gynimu. Kalbu apie modelį, o ne apie detales. Nepasimokyta ir iš raganų medžioklės laikų, kai „ragana“ buvo metama į eketę ir laukiama, ar ši nuskęs, ar pakils. Nuskęs – ragana, pakils – ne. Tik kad prie tos „raganos“ pririšdavo akmenis dėl visa ko.
Turiu omenyje asmens K siūlymą išsiųsti jį į šalį B, kad raganų medžiotojai pasitikrintų, ar asmuo K bus pakartas, ar paleistas. Jeigu paleistas, galėsime visi giliai atsidusę šaukti „O ką aš sakiau!“ Na, o jeigu pakars? Štai į kokią nepaprastai neatsakingą situaciją mus įvėlė stipriai vėluodama VSD, nusprendusi pagaliau paskelbti informaciją apie asmens K antivalstybinę veiklą, jeigu tokia tikrai buvo.
Tad asmens K bylos atveju klausimai yra keli:
· Kodėl VSD, jeigu tarp 2015–2019 m. turėjo informacijos apie asmens K sąsajas su Putino ir Lukašenkos specialių tarnybų banditais, nesiėmė šios informacijos viešinti tuo metu? Gal informaciją įsigijo „tik vakar“? – klausiu be ironijos. O jeigu tik „vakar“, kodėl tie, kurie perdavė tokią svarbią informaciją, tai padarė tik dabar? Jeigu turėjo informaciją visus tuos metus, tai per tą ilgą laiką asmuo K galėjo nekliudomas kurti aplink save jam naudingą teigiamą emocinį lauką ir kartu paveikti savo aplinką, pvz., plėsti socialinių ryšių ratą ir vykdyti antivalstybinę veiklą, sistemingai kreiptis su skundais nežinia kokiais sumetimais į politikus.
Viena šiuo metu aišku: dėl informacijos trūkumo ir neatsakytų klausimų vėl lipama ant to paties grėblio – viešo persekiojimo bei viešo susidorojimo, kurį savo kailiu patyrė rašytoja Rūta Vanagaitė.
· Kodėl ši informacija paskleista tik dabar? Kas gali paneigti (labai nemėgstu šios su sąmokslo teorijomis siejamos formuluotės), kad vaidmenį čia atlieka tam tikra politinė konjunktūra, nes kartoju – informacija turėjo būti paskelbta jau prieš kelerius metus. Juk nėra paslaptis, kad jau kurį laiką vyksta konfliktas tarp teisėtos Baltarusijos prezidentės S. Cichanouskajos bei jos komandą kritikuojančių baltarusių organizacijų Lietuvoje. S. Cichanouskaja pareiškė, kad pasitiki Lietuvos institucijų išvada ir tuojau pažymi, jog asmuo K turėtų sulaukti tokio sprendimo, kokį numato Lietuvos ir tarptautiniai teisės aktai.
Pasirodo, Lietuvos svečias žino Lietuvos įstatymus geriau nei vietiniai, kviečiantys be jokio teismo nurašyti asmenį K. Taip, teismas, nes Lietuva nėra Baltarusija, kur paskutinį žodį taria diktatorius Lukašenka ir jo KGB. Ta proga patariu pasisemti kantrybės visiems, siūlantiems tuojau sudoroti asmenį K, nes būti blogu žmogumi, jeigu šis toks yra, „mūsyse“ dar nėra nusikaltimas.
· Kodėl žmogus, keliantis grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, nėra suimamas? Jis ramiai čia gyvena 9 metus, o leidimas gyventi mūsų šalyje jam kaskart pratęsiamas. Juk, pvz., A. Paleckis buvo suimtas palyginus žaibiškai, tik atsiradus informacijai apie jo šnipinėjimą RuSSijos naudai.
· Ar pakanka žurnalisto paskelbtos žinios, kad asmens K vadovaujamoje organizacijoje dirbo Lukašenkos agentas, jog galima būtų teigti, kad organizacijos vadovas yra agento bendradarbis? Juo, matyt, tapo automatiškai, užsikrėtė it kovidu. Akivaizdu, asmuo K atšaus, kad nieko nežinojo, ir tai gali būti tiesa. Paimkime „Sąjūdžio“ laikų Virgilijaus Čepaičio-Juozo atvejį: jis buvo patikimas prof. V. Landsbergio draugas, bet pagautas prisipažino, kad dirbo sovietiniam KGB. Ir ką? Dėl to juk niekam nekilo mintis apkaltinti prof. V. Landsbergio buvus kagėbistu? Beje, V. Čepaičio ne tik kad nepasodino, jį dar ir apdovanojo: prezidentas V. Adamkus 2000 m. įteikė jam Lietuvos nepriklausomybės medalį. Taigi, su tokia tuščiavidure argumentacija galima bet ką apjuodinti.
Kodėl VSD, jeigu tarp 2015–2019 m. turėjo informacijos apie asmens K sąsajas su Putino ir Lukašenkos specialių tarnybų banditais, nesiėmė šios informacijos viešinti tuo metu?
Atsakymų į šiuos klausimus nėra, todėl būdamas sąžiningas aš sąžiningai nežinau, ar tas asmuo K yra toks ir anoks, ar toks ir anoks nėra, ypač kai viešoje erdvėje intensyviai skleidžiama žinia, kad tas asmuo ir yra toks ir anoks. Kas belieka abejojančiam žmogui, kuris nenori būti suteptas tą asmenį K puolančiųjų? Nuo to asmens K pasitraukiama, nors žino banalią tiesą, kad žmogus nekaltas, kol neįrodyta kitaip. Todėl, gelbėdamas save nuo šios moralinės dilemos, patariu asmeniui K kreiptis į teismą – juk esame valstybė, kurioje rodoma pagarba teisės viršenybei.
O dabar paspekuliuokime: jeigu asmuo K ims ir laimės bylą? Mano patarimas VSD jau dabar imtis prevencinių priemonių, kad šitaip neįvyktų: VSD turėtų nedelsiant kreiptis į Migracijos departamentą, liaudiškai šnekant, „su nurodymu“ tučtuojau išmesti asmenį K iš Lietuvos. Problema tik – kur jį išvyti? Kitas patarimas: suimti. Tegul bylinėjasi su valstybe iš kalėjimo kameros. Juk, kartoju, precedentas jau yra.
Bet kol esame teisinė valstybė, tol VSD ir politikų rankos surištos, nes įstatymai aiškiai nusako, kad be asmens K sutikimo jis negali būti iškeldinamas į trečią šalį. Nors, manau, trečia šalis B tokį sutikimą tikrai duotų. Visa laimė, kad bijantys atsakomybės už „ragana į eketę“ išbandymo pasekmes nenorės rizikuoti. Šiame kontekste taip pat kyla logiškas klausimas asmeniui K: kokiu tikslu saugiai gyvenant Lietuvoje reikėjo kreiptis dėl politinio prieglobsčio, o ne dėl nuolatinio pragyvenimo Lietuvoje?
Taip pat turėtų kilti logiškas asmens K bylos kontekste klausimas, skirtas man: kokiu pagrindu aš, pilietis, tiek nepasitikiu VSD pateiktu naratyvu, kad abejoju informacija ir aplinkybėmis, kuriomis ji buvo pateikta? Tai šis klausimas pagrįstas, bet turi du galus: jeigu klausimas skirtas konstruktyviam siekiui išsiaiškinti to keistoko pateikimo priežastis, įaudrintos visuomenės reakcijų adekvatumą, ką aš ir bandau šiuo komentaru padaryti, yra viena. Bet jeigu klausimas yra skirtas užčiaupti klausiančiam burną – jau visai kita. Na, žinote: „Tu ką, svolačiau, nepasitiki Lietuvos institucijomis, kaip antai VSD?!“
Ir šioje vietoje, nenorėdamas, tiesiog labai vengdamas tapti visuomenės priešu, esu priverstas eilinį kartą dievagotis, kad tikrai noriu žinoti, ar asmuo K yra nusikaltėlis, ar nėra. O jeigu rimtai, tai dėl nežinojimo, neaiškumo asmens K atžvilgiu aš paprašiau asmens K nedalyvauti Pirmadienio mitinguose Ukrainai remti (jau anksčiau esu baltarusių paprašęs Pirmadienio mitinge naudoti tik laisvos Baltarusijos vėliavas, o ne savo fondų ir partijų. Po šio prašymo baltarusiai jau į mitingus nebeateina).
Taigi, jeigu asmuo K bus išteisintas, man bus gėda dėl mano sprendimo iki grabo lentos. O jeigu bus įrodyta kaltė, bijodamas visuomenės linčo šauksiu kartu su kitais: „O ką aš sakiau!“ Štai tokios nei pakarto, nei paleisto asmens K bylos pasekmės piliečiui, kuris nori išlikti sąžiningas.
Nelinkiu ne tik niekam patekti į F. Kafkos romano personažo Jozefo K kailį, bet ir į kailį to, kuris neaiškiai komunikuojančių biurokratų valia, šventai pasipiktinusios visuomenės valia pastatomas prieš moralinį pasirinkimą stoti ginti viešąjį interesą ar ne. Ginti tai, kas iškalta Lietuvos Konstitucijoje: asmuo K ar bet kas iš mūsų nekaltas tol, kol neįrodyta kitaip.
