Daugiau kaip pusantrų metų vykstant Rusijos agresijai prieš Ukrainą, vis dažniau įvairių šalių politikai ir diplomatai tyliai ir slaptai kalba apie galimą karo pabaigą, nors niekas nežino, kada ir kaip jis baigsis. Žinoma, mes linkime pergalės Ukrainai ir jos šauniai kariuomenei, remiamai Vakarų ginklais ir pinigais. Ukrainą remia visa Vakarų demokratinė visuomenė ir galvoja, kas bus po karo.
Lenkų įtakingas leidinys „Rzeczpospolita“, pasiremdamas amerikiečių žiniasklaida, informavo savo skaitytojus, kad vykstant karui Ukrainoje jau 18 mėnesių vedamos slaptos derybos tarp aukštų Didžiosios Britanijos ir Kremliaus pareigūnų dėl branduolinio saugumo užtikrinimo karo metu, grūdų importo iš Ukrainos, kitų tarptautinių reikalų, liečiančių tiek Jungtinę Karalystę, tiek Rusiją. Derybos vyksta itin slaptai, kartais Vienoje, kartais Niujorke. Tikėtina, kad jie nenuspręs už ukrainiečius, kada ir kokiomis sąlygomis sėsti prie derybų stalo. Tą padarys patys Ukrainos vadovai.
Tęsiantis karui, vis labiau aiškėja, kas silpnina Ukrainos karines, politines ir diplomatines pozicijas Jungtinėse Valstijose ir dalyje Europos Sąjungos valstybių. Ne vien tik šiuolaikinės ginkluotės ir šaudmenų. Tai ir konservatyvus JAV Kongreso sparnas, remiantis buvusį prezidentą D. Trumpą, ir keletas Europos Sąjungos šalių iš Vidurio Rytų Europos.
Kažin, ar kas labai tikėjosi, jog viena daugiausiai remiančių Ukrainą ES ir NATO valstybių – Lenkija – pradės konfrontuoti tarp savęs dėl pigesnių grūdų importo į Lenkiją uždraudimo.
Jungtinėse Tautose gana kietai apsižodžiavus Ukrainos ir Lenkijos prezidentams bei Lenkijos premjerui M. Morawieckiui pagrasinus, jog Lenkija netieks ginklų Ukrainai, Vašingtonas skubiai pareikalavo iš Varšuvos paaiškinti jos poziciją dėl Ukrainos. Lenkijos valdančiųjų poziciją sukritikavo dabartinė opozicija, vadovaujama Pilietinės platformos lyderio Donaldo Tusko. Galiausiai Lenkijos pusė sušvelnino poziciją, bet ir vėl pasipiktino, kai išgirdo iš Ukrainos prezidento V. Zelenskio, jog jis pasiūlė Vokietiją į Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos pastovius narius.
Kaip pastebėjo Miuncheno dienraštis „Suddeutsche Zeitung“, tai galėjo būti padaryta tyčia, žinant Lenkijos valdančiųjų alergiją Vokietijai ir jų reikalavimą sumokėti lenkams reparacijas už padarytus nuostolius Antrajame pasauliniame kare, kuris baigėsi prieš beveik 80 metų.
Derybos vyksta itin slaptai, kartais Vienoje, kartais Niujorke. Tikėtina, kad jie nenuspręs už ukrainiečius, kada ir kokiomis sąlygomis sėsti prie derybų stalo.
Konfliktas dėl pigių grūdų importo į Lenkiją ir dar keletą Vidurio Rytų Europos šalių rodo ne tik tai, kad artėja Lenkijoje rinkimai į Seimą (jie vyks spalio 15 d.). Kiekvieno lenko balsas yra svarbus, norint konservatyviai dešinei trečią kartą laimėti daugumą, likti valdžioje dar ketveriems metams ir iš tikrųjų tęsti konservatyvią politiką šalies viduje, priešinantis globalizmo tendencijoms. Todėl jie remiasi ir ta lenkų dalimi, nors ir negausia, kuri baiminasi Ukrainos žemdirbių konkurencijos.
Pagal apklausas dešinieji konservatoriai, priklausantys „Tvarkai ir teisingumui“ (lenk. „Prawo į Sprawiedliwosc“), vadovaujami Jaroslawo Kaczynskio, pirmauja – surinktų 33 proc. balsų, bet nepakankamai, kad vieni galėtų valdyti. Jiems reikia kuo platesnės koalicijos.
Kuo didesnės koalicijos reikia ir D. Tuskui, kurio judėjimas keliais procentais atsilieka nuo „Tvarkos ir teisingumo“ ir pasisako už europietišką kursą. Jeigu opozicijai pavyktų susivienyti, J. Kaczynskio valdymas Lenkijoje pasibaigtų ir santykiai tarp Briuselio ir Lenkijos iš esmės pasikeistų.
Bet grįžkime prie Ukrainos. Įtakingų Europos Sąjungos politikų, tokių kaip Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyn, vokiečių kancleris Olafas Scholzas, Vokietijos pramonės ministras Robertas Habeckas ir kitų, kalbose apie Ukrainą vis dažniau užsimenama apie „Maršalo plano“ idėją. Tokiu planu suinteresuoti ir ES politikai, ir didžiausi Europos koncernai, įžymūs architektai. Susidomėjimą išreiškė Vokietijos ūkio Rytų komitetas, parengęs savo planą Ukrainai atstatyti.
Vokietijos ūkis išgyvena krizę. Ispanijos ūkis šiemet augo 2,5 proc., Italijos – 1,1 proc., Prancūzijos – 0,8 proc., o Vokietijos ūkis yra smukęs į minusą – –0,3 proc. Todėl suprantamas vokiečių verslo susidomėjimas sugriautos Ukrainos atstatymu ir galimais pelnais.
Ukrainai reikalinga skubi ūkinė pagalba. Jungtinių Tautų duomenimis, apie 14 mln. ukrainiečių yra palikę savo namus, apie 150 tūkst. butų sugriauti, griuvėsiais virto tūkstančiai ligoninių, mokyklų, tiltų, etc. Pasaulio bankas Ukrainai atstatyti jau yra numatęs šimtus milijonų eurų. Be abejonės, į varžybas dėl Ukrainos atstatymo įsijungs ir JAV koncernai.
