15 metų gyvenu emigracijoje, o tik šiemet pagaliau žmonėms išsiunčiau keletą padėkos atvirukų. JAV, o jei gerai pamenu – ir Jungtinėje Karalystėje, tai yra įprastas ir laukiamas gestas. Padėkos atvirukai siunčiami atsidėkojant už bet ką – vakarienę, kokią nors konkrečią pagalbą, dovaną, gavus naują darbą, ir pan.
Emigracijoje išmokau ne tik aktyviai dėkoti, bet ir daugiau šypsotis. Taip, iš pradžių tikrai priverstinai mintyse burnodama, o galiausiai jau ir iš tiesų, savaime. Kad ir kaip nuvalkiotai beskambėtų, šypsena nieko nekainuoja, o jei ji nuoširdi, tuomet geriau pasijunta abi pusės – tiek besišypsantysis, tiek žmonės, kuriems ta šypsena skirta. Nebent, žinoma, esu Lietuvoje, kur dėl šypsenos nuolat atsiduriu kurioziškose situacijose: žmonės dairosi aplink nesuprasdami, kam ta šypsena skirta, kai kurie ima čiupinėtis veidą, galvoja esą išsitepę ir neva dėl to aš iš jų juokiuosi. Treti, iš veido išraiškos matau, bando prisiminti, ar mes pažįstami.
Anksčiau burnodavau, kad jau geriau aš visai nesišypsosiu, nei darysiu tai dirbtinai, sakiau, kad nereikia man tų mandagybių – „užtat aš nuoširdi!“. Reflektuodama matau, kad tai buvo mano psichologiniai šarvai – savotiškas savisaugos mechanizmas mėginant perprasti tai, kas man anksčiau atrodė svetima. O dabar? Dabar jau žinau, kad akimirksniu pagavus kito žmogaus žvilgsnį įsijungianti šypsena tėra vienas iš daugelio mano asimiliacijos svetur požymių. Apskritai, jei reikėtų išskirti vieną ne išvaizdos, o elgesio bruožą, kuo lietuviai skiriasi nuo anglakalbių, sakyčiau, kad tai yra… mandagumas.
Žinau, kad ginsitės, galbūt ir supyksite. Tad užbėgdama tam už akių noriu pirmiausia pasakyti, kad bet kam iš kitataučių bet kaip pašiepiant lietuvius iškart uoliai mus ginu. Tam turiu visokių realių ir savo pačios išgalvotų pateisinimų, pradedant sovietmečiu ir baigiant šaltais orais. Sovietmetis tikrai sugniuždė kolektyvinį visuomenės gebėjimą pasitikėti vieniems kitais – tą dar galima pastebėti ir dabar. Būtent dėl to lietuviai, ypač vyresnės kartos, dažnai būna įtarūs, nepatiklūs, kartais dėl to net kitų akyse atrodydami nemandagūs.
Apskritai, jei reikėtų išskirti vieną ne išvaizdos, o elgesio bruožą, kuo lietuviai skiriasi nuo anglakalbių, sakyčiau, kad tai yra… mandagumas.
Kita vertus, gal dėl to mus ir apsukti sunkiau? Aš iki šiol nuolat dairausi pavojų, rakinu duris, skenuoju žmonių kūno kalbą ir akis, mėgstu pasimatuoti visokius klaikius scenarijus ir ką tuomet tas ar anas žmogus darytų. Kai kurie mano anglakalbiai bičiuliai tai įvardija kaip „paranoją“ – tuomet aš jiems iškart pasiūlau pasižiūrėti filmą „Kitų gyvenimai“ (angl. „The Lives of Others“) – tikrai puikus kūrinys, padedantis suprasti, kokie sudėtingi buvo žmonių santykiai juos nuolat stebint pavojingoms jėgos struktūroms, ir priduriu, kad tas nepasitikėjimas, kaip kolektyvinė trauma, driekiasi per kelias kartas (čia dar norisi ir Danutės Gailienės „Ką jie mums padarė“ knyga pamojuoti).
Lietuvių storžieviškumą esu ne kartą mėginusi pateisinti sudėtingomis oro sąlygomis. „Pas mus šalta, išėjęs laukan prie minus trisdešimt jei stovėsi ir plepėsi, tai numirt gali! Net posakį turime „neaušink burnos“, kuris reiškia don’t let your mouth to get cold while talking – rimtu veidu naujiems draugams aiškinau, kodėl skeptiškai žiūriu į britiškąjį small talk. Bet žinote ką? Nors lietuvius ir toliau ginu, pati pakeičiau nuomonę. Esame išsilavinę, darbštūs, patikimi, atsakingi, bet mandagumo dar reikia pasimokyti, pradedant šypsenomis ir baigiant elektroninių laiškų rašymo etiketu.
Etiketo skirtumai yra įvairūs. Vieni universalesni, kaip, pavyzdžiui, mano, deja, tik Anglijoje išmokta pamoka, kad atkąsto traškučio negalima antrąsyk merkti į bendrą padažo dubenėlį (beje, anglų kalboje yra net tai apibūdinanti frazė double dipping) ar kad tuo pačiu šaukštu du kartus negalima ragauti sriubos iš bendro puodo; kad dera persirengti prieš vakarienę ir t. t.
Kiti skirtumai yra labiau kultūriniai. Dažnas turbūt pagalvoja apie kokią egzotišką šalį, pavyzdžiui, Japoniją, kur viską paduoti reikia abiem rankomis (pagarbos ženklas), arba Indiją, kur priešingai – kairė ranka skirta tik užpakaliui šluostytis. Pamenu, kai gyvendama su savo gera drauge turke galiausiai išmokau jai tris sykius pasiūlyti maisto ir ji sutikdavo pasivaišinti tik iš trečio karto – taip išauklėta buvo, mat kitaip nemandagu. Kiekviena šalis turi savų papročių, kuriems perprasti reikia laiko ir kantrybės. Tačiau dažnas lietuvis į Londoną ar JAV vyksta turėdamas du klaidingus įsitikinimus.
1. Kad puikiai moka anglų kalbą.
2. Kad didelių kultūrinių skirtumų tarp mūsų ir jų kultūrų nėra, nes čia juk ne kokia egzotiška vieta.
Tiesa, dėl kalbos tenka pripažinti, kad jaunesnė karta jau tikrai puikiai kalba angliškai ir turbūt retą ištinka panikos priepuolis, panašus į tą, kurį jutau 2008-aisiais Londone, kai supratau, kad mano anglų kalbos mokytoja mokykloje skambėjo visai kitaip nei tie tikrieji britai. Tačiau net ir gerai mokantys kalbą dažnai nežino ne tik įvairių jos perkeltinių prasmių ir niuansų, kaip antai I’m in the pickle arba higgledy-piggledy, bet ir… absoliučiai privalomų mandagybių.
Atrodo, kad anglakalbiai vaikai gimsta mokėdami ištarti „ačiū“ ir „prašau“. Anglakalbių prašymai ir skundai yra subtilesni, dažnai jaukiantys tiesmuką šiaurietišką protą. Duosiu keletą pavyzdžių. Pamenu, kaip nustebau pirmais metais Londone, kai mano vadovė paklausė:
Do you want to go sort out those boxes? – „Ar nori eiti išrūšiuoti tas dėžes?“
Svarsčiau, kodėl ji manęs klausia, ar noriu, o ne pasako tiesiai, kad tai reikia padaryti. Tačiau būtent tokiu būdu moteris ir sakė, o ne klausė, ką turiu padaryti! Pasakyti tiesiai, kaip mes lietuviškai sakytume „Eik išrūšiuoti dėžių“ angliškame kontekste būtų tiesiog nemandagu.
Emigracijoje išmokau ne tik aktyviai dėkoti, bet ir daugiau šypsotis. Taip, iš pradžių tikrai priverstinai mintyse burnodama, o galiausiai jau ir iš tiesų, savaime.
Arba štai sykį su draugėmis anglėmis apsistojome viešbutyje. Vienai iš merginų nepatiko lovų išdėstymas. Paskambinusi į registratūrą ji tarė:
I’m not happy about the room. Tuo metu sakinį mintyse išsiverčiau tiesmukai: „Nesijaučiu laiminga šiame kambaryje.“ Visai trenkta, pagalvojau. Juk ne viešbučio administratoriaus darbas paversti ją laiminga! O dabar paskambinusi į registratūrą sakyčiau lygiai tą patį, ką ir mano draugė. Sutinku su ja ir dėl viešbučio, ir dėl laimės, mat jau kitaip suvokiu ir klientų aptarnavimą plačiąja prasme.
Tie mandagumo suvokimo niuansai nenutinka per naktį. Kelias savaites Anglijoje pasisvečiavęs lietuvis gal niekad ir nesupras, kaip ir kada pasirodė nemandagus. Ir nieko tokio, kartais tai tikrai tiesiog kalbiniai nesupratimai. Juk mūsuose sakant „prašau“ kartais gali labiau skambėti kaip reikalavimas, visai priešingai nei saldusis angliškas please. Arba „ką sakėte?“ išvertus į anglų kalbą nuskambės kone kaip kvietimas į muštynes (what did you say?), kai tuo tarpu lietuvis tiesiog neišgirdo pašnekovo…
Ne, aš nebandau pasakyti, kad lietuviai yra nemandagūs ar storžieviai. Tačiau tokie tikrai kartais atrodome, atsidūrę anglosaksiškos kultūros kontekstuose. Žinau, kad emigracijoje ilgą laiką gyvenantys man pritariamai linkčioja – nes patys kadaise to nežinodami vakarėlyje elgėsi kaip „laukinukai“, o ir dabar nesunkiai kitus „laukinukus“ iš tolo pamatome, kartais tyliai patys sau šyptelime; ne kartą ir ne du esu saviems svetur šnabždėjusi: „Nedaryk šito / daryk šitaip – kitaip nemandagu!“ Ir ką? Ir nieko tokio. Svarbiausia, kad susirandame draugų ir darbų, o metams bėgant tiesiog linksma prisiminti visus tuos kultūrinius nuotykius.
