Mama, lietuvių kalbos mokytoja, dažnai tiesiog perpasakodavo literatūrinius kūrinius, lyg būtų visiškai normalu penkiametei žinoti, apie ką rašė Kafka. Arba kviesdavo įsivaizduoti tolimus kraštus, pradedant „Mažojo princo planetomis“ ir baigiant Šiaurės Amerikos pietinėmis valstijomis, kur kažkur medžių šešėliuose stovėjo dėdės Tomo trobelė…
Kartais gyvenimas susidėlioja taip, kad tikrai imu tikėti manifestacijos stebuklais. Vaikystėje, kai buvau dar visai mažutė ir nėjau į mokyklą, mama prieš miegą sekė pasaką apie Havajus. „Kažkur toli toli, už devynių jūrų ir devynių marių yra nuostabaus grožio salos, kuriose visada šviečia saulė, o atvykėlius laimingi čiabuviai pasitinka su ryškiaspalvėmis gėlių girliandomis.”
„Galėtum pagalvoti, kad Havajai – tikras rojus! Palmės, gėlės, bananai ir kokosai! Tačiau čia stūkso pavojingas ugnikalnis. Jam išsiveržus lava užlieja salas ir tuomet rojus pavirsta pragaru…”, – pasaką tęsė mama. Aiškiai, lyg tai būtų vykę vakar, prisimenu, kaip jos klausiau, kodėl žmonės vis tiek ten gyvena, jei ten taip pavojinga ir baisu? Gaila, kad nebežinau, kokį atsakymą mama sugalvojo, o gal tiesiog nusiuntė mane miegoti mįslingai nusišypsojusi.
Manifestaciją pradžioje paminėjau ne be reikalo. Viskas taip keistai (atsitiktinai?) susiklostė, kad štai jau dešimtus metus gyvenu Havajuose ir į tautiečių klausimą: „Ar nebaisu gyventi šalia ugnikalnio?“ ilgą laiką atšaudavau klausimu: „O ar nebaisu gyventi šalia Rusijos?“ Pastebėjau, kad gyvenime dažnai šitaip: baisūs dalykai atrodo baisūs, kol matai juos per žinias, iš toli. Būtent tada rodosi, kad JAV visi visus šaudo, Indijoje visas prievartauja, Meksikoje visus grobia, o Lietuvą jau tuoj tuoj užims rusai.
Bet vos atvykusi į vietovę pasineriu į mažmožių kasdienybę, nutolusią nuo sensacingų stereotipinių kontekstų. Havajuose irgi šitaip ir dar įdomiau: čia gyvenantiems iš tiesų grasina ne tik ugnikalniai, kurių vienas yra aktyviausias pasaulyje Kilauea, o kitas – didžiausias pasaulyje Mauna Loa, bet ir nuolatiniai žemės drebėjimai, cunamiai, staigūs kelius plaunantys potvyniai, sezoniniai gaisrai ir namų stogus raunantys uraganai. Tai kaip mes čia gyvename? Dažniausiai ramiai, tykiai ir iki šiol tikrai jautėmės saugūs.
Kiekvienąkart Havajus rodant per žinias sulaukiu žinučių ne tik iš giminių, bet ir iš nepažįstamų žmonių: „Ar jums viskas gerai?“ Tada kantriai aiškinu, kad Havajai – tai aštuonios salos, ir dažnai per žinias bičiulių matomi kataklizmai vyksta net ne mūsų gyvenamoje saloje. O jei ir mūsų saloje, tai labai toli nuo mūsų namų. O jei ir priartėtų prie mūsų namų, tai mumis tikrai būtų pasirūpinta. Havajuose iki šiol didelį žmonių pasitikėjimą kėlė Civilių apsaugos departamentas. Kiekvieną pirmą mėnesio šiokiadienį gatvėse čia užkaukia testuojamos cunamių sirenos. Bent kartą per dieną radijo bangomis atskrieja įvairūs įspėjimai ir sistemos testai. Kartą buvome paplūdimyje, kuriame sirenų nesigirdi, o tuo metu kaip tik kilo cunamio pavojus. Šalia mūsų nusileido sraigtasparnis ir jame buvęs asmuo paprašė mus skubiai evakuotis iš paplūdimio. „Oho, kaip rūpinasi!” – tąsyk tikrai buvau sužavėta, nes sraigtasparniai apskrido visus, net nuošaliausius paplūdimius ir asmeniškai įspėjo ten buvusius žmones, nors jau tuomet buvo žinoma, kad cunamio tikimybė tikrai nedidelė.
Havajų vyriausybė dabar teisinasi, kad ir gerai, jog neužkaukė sirenos, mat jas išgirdę žmonės būtų pagalvoję apie cunamį ir užuot bėgę link vandenyno, būtų lėkę tiesiai į gaisro epicentrą.
Kai mūsų saloje pavojingai veržėsi Kilauea ugnikalnis, gaisrininkai ir armija visais pasirūpino – iš anksto, tvarkingai ir saugiai buvo evakuotos ištisos gyvenvietės. Prieš didžiojo Mauna Loa išsiveržimą buvome įspėti iš anksto, net prieš porą metų. Tuomet vietos mokslininkai kvietė gyventojus į viešus bendruomenės susitikimus ir išsamiai papasakojo, ko tikėtis ir kaip elgtis. „Jei atsibudę naktį pamatysite, kad dangus raudonas, skubiai palikite namus ir nepamirškite pažadinti kaimynų!” – sakė vienas seismologas, bet mes visi juokėmės, nes žinojome, kad taip nutikus kauks sirenos, pypsės telefonai ir visi bus informuoti. Mauna Loa vėliau tikrai išsiveržė, dangus tikrai nusidažė raudonai, o mes pakavomės daiktus evakuacijai, bet viskas vyko ramiai, be panikos, nes per dešimtį metų čia jau spėjau įsitikinti, kad kažkas stebi situaciją ir mus, salų gyventojus, laiku informuoja.
Beje, telefonų ir radijo signalus mums taip pat teko išbandyti esant gan stresinei situacijai, kai 2019 m. gavome, kaip vėliau paaiškėjo, klaidingus pranešimus, kad į Havajus lekia balistinės raketos iš Šiaurės Korėjos. Apie šią situaciją galėčiau ne tik atskirą tekstą, bet ir knygą parašyti. Tačiau šio rašinio kontekste svarbu tai, kad buvome įspėti, kas kad klaidingai – atsarga gėdos nedaro, visi gavome groteskišką progą parepetuoti atominį karą. Visais mano išvardytais atvejais aukų beveik nebuvo, o tais retais atvejais, kai aukų atsirasdavo, dažniausiai tai būdavo Civilinės apsaugos departamento nurodymų nepaklausę jauni turistai arba priklausomybių turintys žmonės. „Patys kalti”, – pečiais gūžteldavo žmonės ir tęsdavo darbus pro šalį lekiant cunamiams, per radiją pranešant, kad gresia potvynis ar už pusšimčio kilometrų į vandenyną tekant lavai.
Havajuose gyvenantys žmonės yra vyriausybės nuolat raginami turėti skubiai evakuacijai paruoštą krepšį, dauguma ir turi, iki šiol visi baisūs gamtos kataklizmai netrukus paaiškėdavo esą ne tokie jau baisūs ir beveik nepavojingi, o tai, ką rodo per žinias, būdavo sensacingai išrankiotos akimirkos iš net kritiniais atvejais gan ramios salų kasdienybės.
Iki šiol. Kol vieną rytą atsibudusi nepatikėjau matydama „Instagram“ įrašą kažkieno paskyroje: „Lahaina town is gone.“ Lahainos miesto nebėra. Sudegė. Bet miestai juk nedingsta per naktį! Šeši žuvę asmenys atrodė daug, bet įtariu, kad dauguma iš pradžių mąstė panašiai kaip aš: „Greičiausiai tie šeši bus benamiai arba atsisakę evakuotis…” (tai jokiu būdu nereiškia, kad jų gyvybės mažiau vertingos, tiesiog paaiškintų žūties priežastį). Tada socialinėse medijose pasipylė siaubo filmą primenantys vaizdo įrašai ir komentarai, kad žuvusiųjų yra gerokai daugiau, kad Lahainos mieste mėtosi apdegę kūnai, o žmonės žuvo tiesiog šeimomis. Iš pradžių tuo irgi netikėjome.
Drauge su Lahaina sudegė ir žmonių pasitikėjimas sistema, tuo iki šiol mus liūliavusiu įsitikinimu, kad esame saugūs.
Mums, kaimyninės Havajo salos gyventojams, iki šiol sunku aprėpti ne tik Maui nelaimės mastą, bet ir tai, kad ten apskritai nevyko jokia evakuacija. Nekaukė sirenos, neskambėjo žmonių telefonai. Kritiniu metu jų gelbėti neatskrido sraigtasparniai ir neatplaukė laivai. Sistema nesuveikė? Galima sakyti ir taip, nors iš tiesų tam net nebuvo laiko. Havajų vyriausybė dabar teisinasi, kad ir gerai, jog neužkaukė sirenos, mat jas išgirdę žmonės būtų pagalvoję apie cunamį ir užuot bėgę link vandenyno, būtų lėkę tiesiai į gaisro epicentrą. Istorinio Lahainos miesto gyventojai atsibudo liepsnose ir turėjo tučtuojau palikti namus. Tie, kas suabejojo ar laukė signalų, žuvo.
Tuo metu, kai rašau šį tekstą, žuvusių Maui gaisre skaičiuojama jau šimtas dešimt, iš jų identifikuoti keturi, apieškota tik pusė sudegusio miesto teritorijos, tai galima numanyti, kad aukų skaičius augs. Socialiniai tinklai Havajuose tiesiog sprogsta nuo su Maui gaisrais susijusios informacijos: vieni ieško be žinios dingusių draugų, kiti dalijasi sąmokslo teorijomis, treti skundžiasi vyriausybės neveiksnumu, ketvirti kelia įkvepiančius vaizdo įrašus, kuriuose žmonės masiškai padeda vieni kitiems. Jau dabar žinoma, kad Maui saloje Lahainos miestą sunaikinęs gaisras buvo didžiausias visose JAV per pastarąjį šimtmetį. Prarasti šimtai gyvybių, sugriauti tūkstančiai namų ir verslų, supleškėjo svarbūs istoriniai paminklai ir Havajų kultūrinio paveldo objektai. Drauge su Lahaina sudegė ir žmonių pasitikėjimas sistema, tuo iki šiol mus liūliavusiu įsitikinimu, kad esame saugūs.
Galbūt kolektyviniu lygmeniu žmogiškasis ego apskritai trokšta tikėti esąs jei ne stipresnis, tai bent jau gudresnis už gamtą. Ir kelis kartus tikrai pavyksta, pavyksta net šimtmečius, žiū, tiek laiko žmonės gyvena aktyvaus ugnikalnio papėdėje, cunamių pakrantėse. Mes naktimis jau nebepašokame nuo žemės drebėjimų, tik verčiamės ant kito šono, nes tikime, kad „namas atlaikys“. O tada tik šast sausra, šast ugnis, šast galingas vėjas, kuris atgina liepsną į miestą, kol miestelėnai miega, nes jei jiems grėstų pavojus, juk kauktų sirenos. Ir gamta vėl ima viršų, parodydama, kad prieš stichijas sistemos bejėgės, ir ką iš tiesų reiškė taip nekaltai skambėjusios klimato krizės prognozės, žadėjusios „ekstremalių oro sąlygų nulemtus kataklizmus.
“It was the perfect storm” sako žmonės, turėdami omeny, kaip reta palankiai gaisrui sukritusias aplinkybes. Tai tik patvirtino, kad niekas iš tiesų negali numatyti, kas bus. Ir minėto seismologo žodžiai staiga suskamba lyg visam pasauliui tinkanti metafora: jei naktį dangus raudonas – pažadink kaimynus.
