Nuomonės

2018.03.17 20:06

E. Parulskis. Naujieji Vilniaus spuogai

2018.03.17 20:06

Šen bei ten girdėdamas pranešimus apie šiemet paskelbtus Europos kultūros paveldo metus apsidžiaugiau užsifiksavęs frazę apie tai, kad paveldo kokybė daro įtaką gyventojų sveikatos kokybei. Na, kuo geresnis paveldas, tuo žmonės sveikesni ir atvirkščiai.  

Vėliau, kai pranešimus perskaičiau, supratau, kad tokios frazės ten nebuvo – aš kažkodėl transformavau teiginį „kokybiška gyvenamoji aplinka sudaro sąlygas gyvybingoms bendruomenėms“ į kategoriškesnę ir, ką jau čia slėpti, man artimesnę mintį. Ir net ne mintį, o visiškai realią būseną – ne vienas mano pažįstamas pasakojo, kad blogai prižiūrimas paveldas jiems sukelia ne vien dvasines ar emocines kančias – su tuo galima susidoroti be didelių nuostolių, bet ir fizinį skausmą, tiesiogiai kenkiantį sveikatai.

Aš šiais pasakojimais netikėjau iki sausio pradžios, kai darbininkai baigė namo Ž. Liauksmino ir K. Sirvydo gatvių kampe stogo remontą. Jei šis pastatas būtų prabangiojoje Rygoje, į architektūros gidus turbūt nepatektų, bet retame secesinio Vilniaus peizaže triaukštis namukas su stilingu frontonu ir šiaurietiško moderno elementais yra matomas ir vertinamas. Čerpėmis dengtame dvišlaičiame namo stoge pokaryje kažkas padarė mažytį vėdinimo langelį, kuris namo harmoniją darkė, bet ypatingai neerzino. Pasibaigus remontui paaiškėjo, kad tai buvo ne stogo remontas, o palėpės įrengimas, nes atsirado plokščių stoglangių eilė. Nemalonu, bet kentėti galima. Blogiausia tai, kad palėpės šeimininkai, turėję puikią progą likviduoti vėdinimo langelį, pasielgė priešingai – jį padidino, apkalė plačiomis dailylentėmis ir, kalbant sveikatos metaforomis, apgijusį randą pavertė šviežiu pūliniu. Arba – architektūriniu spuogu, kuris, kaip ir tikras spuogas kaktos viduryje, kenkia savijautai, savivertei ir, be abejo, smarkiai mažina gyvenimo kokybę, reiškia – tiesiogiai kenkia sveikatai. Ir aš žinau, kas dėl to kaltas.

BNS nuotr.

Akivaizdžiausias atsakymas – kalti savo darbo nedarantys profesionalūs paveldo saugotojai – nėra visiškai teisingas. Teko ne kartą nagrinėti paveldosauginių institucijų pateiktas išvadas, leidžiančias arba draudžiančias senamiestyje ką nors nugriauti ar papildomai pamūryti. Jos niekada neviršija reglamentuose numatytų taisyklių interpretavimo ribų. Žinoma, kartais stebina, kad tų interpretavimo galimybių panaudojimas būna maksimaliai nenaudingas paveldui – bet, tenka pripažinti, tai legalus nenaudingumas. Ir aš nedramatizuočiau situacijos, jei legalių taisyklių interpretavimo ribos statybų metų liktų stabilios, ir popierinis paprastasis remontas nevirstų kapitaline statyba, palėpės rekonstrukcija – trimis naujais aukštais, o garažo atnaujinimas – nedideliu, bet daugiabučiu. Papildomu ir labiausiai matomu paveldosaugininkų suteiktų leidimų interpretavimu dažniausiai užsiima nauja Vilniaus klasė – buvę priemiesčių gyventojai. Nebegalintys ištverti kasdienio, dvigubo, rytais ir vakarais persekiojančio logistinio košmaro, jie gįžta gyventi į miestų centrus, pasiimdami ir priemiesčių gyventojų mentalitetą.

Nusipirkęs ką nors senamiestyje, atsivertęs miestietis viliasi, kad viskas vyks panašiai, kaip jo dešimtyje arų priemiestyje – prireikia kilstelėti aukšto kraigą – ir jis pakeliamas, užsinorima naujų durų – jos atsiranda, trūksta tų keistos spalvos pušaičių – ir po poros dienų kieme sušlama medžiai. Bet senamiestyje viskas vyksta kitaip – reikia išorinio ir vidinio projektų derinimo, šaukti bendrijos susirinkimus, žadėti įnoringiems kaimynams jiems nereikalingas būsimas gėrybes. Prasidėjus (o jie visuomet prasideda) bendruomeniniams trikdžiams, tenka kombinuoti, padirbti kelis parašus, derėtis su statybų inspekcija, leistis į kompromisus ir galiausiai pasiekti savo – palėpėje atsiranda įkirstas tūrinis stoglangis arba liukarna, arba – dar tiksliau – inkilo pavidalo trobelė, neapsakoma architektūrinė bjaurastis, varanti praeivius link infarkto.

Inkilai stoguose atlieka, be miesto bjaurojimo, dar vieną funkciją – jie yra ideali miestan sugrįžusio priemiesčio gyventojo elgsenos iliustracija. Beje, ją demonstruoja ir daugybė žmonių, niekada priemiestyje negyvenusių ir dar nežinančių, kad jiems nedera gyventi mieste. Norint sužinoti savo prigimtį tereikia atlikti garsųjį fikuso testą, išsprendžiant vieną situaciją. Jūsų bute auga labai gražus, bet jau didokas ir jums gyventi trukdantis fikusas. Kaip pasielgiate? Atsakymas A: Nusprendžiate, kad laikas padaryti kaimynams geradarystę ir savo fikusu papuošti tuščią laiptinę. Atsakymas B: su savo fikusu tvarkotės patys, o mintis apie jo nešimą į laiptinę net neateina galvon. Net sapne neateina. Štai ir viskas – jei pasirinkot atsakymą B, jūsų vieta mieste. O variantas „A“ parodo, kad respondentui reikia keisti savo gyvenimo strategiją ir ruoštis kraustymuisi į priemiestį. Fikusas laiptinėje atskleidžia nepasiruošimą pagrindinei miesto civilizacinei taisyklei – čia išorė yra bendra ir keičiasi tik laikantis taisyklių ir po bendro sutarimo. Net nuosavas butas yra bendras – bent kelios sienos, lubos ar grindys turi dar vienus savininkus, taip pat kaip ir vamzdžiai, tinklai, kaminai. Butas panašus į kripovaliutą – lyg ir turi aiškią, dažnai – nemenką vertę, bet fizinio būvio nuosavybė lieka virtualia.

Priemiesčių gyventojai – tikri ir būsimi – nenori pripažinti, kad laiptinė nėra tokia lyg ir niekieno klėtis nereikalingiems daiktams sudėti, balkonas nėra terasa ir ten negalima kepti mėsos, daugiabučio kiemas neskirtas impulsyviam fainų medžių sodinimui. Priemiesčio gyventojui sunku susitaikyti su mintimi, kad jis negali – iš išorės – priklijuoti apšiltinimo plokštes tik prie savo buto sienų ar nusidažyti balkono turėklus kokia nors išskirtine spalva. Net balkonų turėklų jis negali pakeisti į kalvio iškaltą sunkaus metalo šedevrą. Ir juo labiau priemiesčio gyventojas neturėtų turėti galimybės bjauroti stogų savo mažosios architektūros spuogais, šitaip įžūliai, be jokių kompensacijų, mažinant vilniečių gyvenimo kokybę. Ir kenkiant jų sveikatai.

Šiandien miestiečius kankinti išniekintais stogais galima beveik be jokių kliūčių. Viską reglamentuoja ne įstatymas, ir net ne taisyklės, o 2012 metais patvirtintos „Palėpių ir stoglangių įrengimo Vilniaus senamiesčio pastatuose“ rekomendacijos. Rekomendacijos! Aš tiesiog matau (čia sarkazmas), kaip jų nuoširdžiai laikosi statybų senamiestyje vilkai, ypač atkreipdami dėmesį į 4.4. punkto rekomendaciją: „šiuo metu (tai rašyta prieš šešis metus) Vilniaus senamiestyje apie 70% pastatų jau turi įrengtas ar dalinai įrengtas palėpes su stoglangiais, stogų panoramose dominuoja naujadarai (dažnai nesėkmingi), todėl įrengiant naujus stoglangius reikia išvengti klaidų ir taisyti jau padarytas“. Aha. Po šešių metų nesėkmingi naujadarai sėkmingai uždengė visą Vilniaus senamiesčio stogų horizontą ir mano komentaras turėtų baigtis maksimaliai pesimistine tonacija. Aš, be abejo, bandžiau sugalvoti bent teorinę galimybę, kuri galėtų kada nors pagerinti katastrofišką realybę, bet man nepavyko, todėl taip ir liks. Pesimistiškai.

Menotyrininko Ernesto Parulskio komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.