Tam, kas nori pamatyti mažiau žinomas istorines vietas, verta pamatyti palei Musės upę išsidėsčiusius Bartkuškio, Musninkų, Čiobiškio miestelius ir jų apylinkes. Šiose apylinkėse gražu bet kuriuo metų laiku, čia daug išlikusių istorinių objektų, vaizdingas ir permaininingas kraštovaizdis – upių slėniai, rėvos, kalvos ir piliakalniai, spygliuočių ir mišrūs miškai.
Pusiaukelėje iš Vilniaus link Ukmergės, pasukus iš greitkelio link Bartkuškio, pirmas dėmesio vertas objektas yra Bartkuškio rūmai. 1845–1855 metais pastatyto klasicistinės architektūros Bartkuškio dvaro pagrindinio pastato fasadas sutvarkytas, šalia likę dvaro komplekso pagalbiniai statiniai, dalyje jų gyvena žmonės. Dvaras nėra atviras lankymui, naujasis jo savininkas nesidžiaugia lankytojais. Bet sustoti šalia dvaro vartų ir jį apžiūrėti iš toliau galima ir verta. Dvaras įsikūręs šalia to paties pavadinimo nedidelio ežero.
Visai šalia Bartkuškio, prie Musės upelio, yra išlikęs 1805 metais pastatytas popieriaus fabrikėlis-malūnas Papiernios kaime. Pastatas puikiai išsilaikęs iki šių dienų, vandens kanalo ir gamybos įrangos nebelikę, o pastate gyvena žmonės. Popieriaus fabrikėlis buvo vienas iš netoliese esančio Bartkuškio dvaro verslų. Tokių senų industrinio paveldo objektų Lietuvoje nėra daug, šis likęs toks, koks buvo pastatytas 19 amžiaus pačioje pradžioje.
Netoliese esančiame Bartkuškio miške, vietinių gyventojų vadinamame „Auksiniu mišku“, yra didžiulė gelsvo smėlio žemyninė kopa, kuri atrodo tarsi netyčia čia paliktas pajūrio fragmentas.
Už Bartkuškio įsikūręs ilgą istoriją turintis Musninkų miestelis. Legendose Musninkai minimi kaip galima krivių krivaičio pasitraukimo vieta po 1387 metais įvykusio Lietuvos krikšto ir pagoniškos šventyklos sunaikinimo Vilniuje. Taip pat manoma, kad Musninkai tiekdavo maistą Kernavei per kryžiuočių apgultis. Šiandien miestelis nedidukas, bet gyvas ir turintis veiklią bendruomenę.
Tokių senų industrinio paveldo objektų Lietuvoje nėra daug, šis likęs toks, koks buvo pastatytas 19 amžiaus pačioje pradžioje.
Šeštadieniais aikštėje šalia autobusų stotelės vyksta turgus, prekiaujama vietinių gyventojų maisto gaminiais: sūriu, medumi, daržovėmis, vaisiais, inkilais bei kitomis gėrybėmis. Šioje aikštėje turgūs vykdavo šimtus metų – nuo tada, kai 1561 metais Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas suteikė privilegiją Radvilų giminaičiui Jeronimui Seniavskiui juos Musninkuose rengti.
Šalia šios aikštės, tarpukariu statytame žydo karčiamos pastate, yra antikvaro Ričardo parduotuvėlė. Dauguma sendaikčių atvežtiniai iš Anglijos, maža dalis vietiniai, bet gerai atrinkti, kartais ten randu ką nors įdomaus – pavyzdžiui, „Maironio“ stiliaus idealios būklės Malmėje apie 1900 metus pagamintus pensnė su originaliu odiniu futliaru ar sidabruotą barokiniais ornamentais raižytą 19 amžiaus anglišką arbatinį.
„Musės krautuvėlėje“ galima išgerti kavos ir nusipirkti miestelio ir apylinkių gyventojų gamintų maisto produktų, sūrių, mėsos, saldumynų, arbatų, šviežiai keptos duonos ir fokačios, keramikos, medinių tautodailės dirbinių, rūbų. Tiek antikvaras, tiek „Musės krautuvėlė“ dirba tik penktadieniais ir savaitgaliais. Kitoje gatvės pusėje, tiesiai priešais antikvariatą ir šeštadieninio turgelio vietą, kepamos picos, mėsainiai, kebabai.
Mūrinė neogotikinė Švč. Trejybės bažnyčia, vietoje anksčiau šioje vietoje buvusios medinės bažnyčios, pastatyta 1861 metais, interjeras vertas dėmesio dėl išlikusių senų paveikslų ir vargonų. Šalia esanti už bažnyčią senesnė archajiška dviejų tarpsnių medinė varpinė – kaip kaimiškų bažnytėlių. Ji, tikėtina, yra seniausias išlikęs miestelio statinys, o tvarkant pastatą po juo buvo rasti mįslingi skliautiniai rūsiai.
Manoma, kad jie yra pirmosios miestelio bažnyčios, kurią 15 a. pradžioje pastatė artimas Vytauto Didžiojo bendražygis Kristinas Astikas. Nuo 1733 metų su pertraukomis iki 19 amžiaus pradžios Musninkuose veikė vargonininkų, būgnininkų ir giedotojų grupė „Musninkų kantoriai“, grodavo bažnytinėse religinės organizacijos „Marijos Respublika“ apeigose ir iškilmėse.
Musninkų pakraštyje, prie kelio link Čiobiškio, dabar stovinčios barokinės koplytėlės vietoje, 16 amžiuje buvo pastatyta medinė šventosios Barboros koplytėlė. Pasak legendos, stebuklingai išsigelbėjusi keldamasi per pavasario potvynį patvinusią Musės upę, koplytėlę užsakė pastatyti Barbora Radvilaitė. Medinei koplytėlei sunykus, 18 amžiuje pastatyta mūrinė, o sunykusios skulptūros atkurtos 20 amžiaus pabaigoje. Koplytėlė, panašiai kaip Pizos bokštas, yra akivaizdžiai pakrypusi.
Šalia koplytėlės buvo Astikams, Radviloms, Kiškoms, Rudaminoms-Dusetiškiams ir kitoms garsioms giminėms priklausiusi Musninkėlių dvarvietė. Dvaras minimas nuo 1422 metų, du šimtmečius jis buvo svarbi Radvilų giminės rezidencija. Dvaras sunykęs, bet dalis pastatų ir jų likučių išlikę iki šių dienų – kluonas, svirnas, malūno ir arklidžių likučiai, Musės upelio užtvanka.
Pasak legendos, stebuklingai išsigelbėjusi keldamasi per pavasario potvynį patvinusią Musės upę, koplytėlę užsakė pastatyti Barbora Radvilaitė.
Miestelyje išlikę daug 19 amžiaus pabaigos ir 20 amžiaus pirmos pusės mūrinių ir medinių namų, dauguma sutvarkyti ir naudojami. Šalia miestelio esančiame Rusokų kaime įsikūręs budistų „Dharmachakros“ centras su ant kalvos stovinčia Namgyäl stupa. Norint detaliau apžiūrėti budistų centrą, reiktų atvykti čia vykstant renginiams, atvirų durų dienoms ar iš anksto užsiregistravus.
Kitas gražus miestelis už Musninkų, Neries ir Musės upių santakoje – Čiobiškis.
Čiobiškio pavadinimą vaikystėje gerai žinojau, bet nesu jame buvęs – pirmą kartą apsilankiau gal prieš šešerius ar septynerius metus. Vaikystėje mano ir, matyt, ne tik mano, mokyklose mokytojai gąsdindavo, kad, jei nepradėsime gerai elgtis, tai išsiųs į Čiobiškio „koloniją“. Kadangi mano mokykloje buvo pabuvojusių šiuose pataisos namuose, tai mokytojų gąsdinimas turėjo poveikį. Įsivaizdavau, kad Čiobiškis – tai tik kažkoks baisus sovietinis kalėjimas.
Pokariu dvaro pastatų komplekse buvo įkurti našlaičių namai, o 1965 metais čia įkurti vaikų pataisos namai, kažkas panašaus į vaikų kalėjimą. Čia patekdavo paaugliai, daugiausia berniukai, kurie nelankė mokyklos, valkatavo, vagilaudavo ar kaip kitaip nusikaltę.
Gyvendavo jie gan griežtomis sąlygomis ir izoliuoti nuo visuomenės, pradžioje dirbdavo priverstinius darbus aplinkiniuose kolūkiuose, o vėliau šis darbas buvo pakeistas monotonišku darbu dvaro teritorijoje pastatytose dirbtuvėse – paaugliai kaldavo iš lentelių ir faneros dėžes pašto siuntiniams bei kitus paprastus medinius gaminius. Pataisos namai uždaryti tik praėjus daugiau nei dešimtmečiui po Nepriklausomybės atgavimo.
Dvaro rūmų pastatas, spėjama, projektuotas Lauryno Stuokos-Gucevičiaus, nemaža dvaro komplekso pastatų dalis išlikusi ir tvarkoma, teritorijoje likę daug sovietmečio pastatų: katilinė, bendrabučiai, dirbtuvių ir kitos patalpos. Sovietmečiu dvaro interjeras buvo sunaikintas, dalis autentiškų apdailos detalių liko paslėptos po pigia apdaila – patalpos pritaikytos našlaičių, vėliau pataisos namų, klasėms ir bendrabučiui. Prieš keletą metų teko apžiūrėti tvarkomą dvaro interjerą, vasarą čia gyvena naujieji savininkai.
Šalia dvaro – šviežiai restauruota į sumažintą Vilniaus katedrą kiek panaši klasicistinė Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia su dviem varpinėmis, vėlgi, spėjama, projektuota L. Stuokos-Gucevičiaus. 19 amžiaus pradžioje pastatytos bažnyčios statybomis rūpinosi Lauryno Stuokos-Gucevičiaus mokinys Josephas Poussier, o bažnyčios fundatorius buvo tolimas maršalo Juzefo Pilsudskio giminaitis, Čiobiškio dvarininkas ir Vilniaus pavieto vėliavininkas, Jonas Krizostomas Pilsudskis.
Bažnyčioje, po altoriumi, yra įrengta Jono Krizostomo Pilsudskio giminės kripta. Priekinio ir galinio fasadų įgilintose arkos formos nišose išlikusios labai gražios medinės archajiškos liaudies skulptūros, vaizduojančios evangelistus. O ant stogo virš priekinio fasado matome kryžių laikančią Šventos Elenos skulptūrą – panašią į tą, kuri puošia Vilniaus katedrą.
Dar Čiobiškyje verta pamatyti 1933 metais pastatytą Dariaus ir Girėno vardo tiltą per Musės upelį, šalia esantį apleistą vandens malūno pastatą ir už mokyklos augantį apie 500 metų amžiaus ąžuolą.
Lietuva, skirtingai nuo kaimyninių Latvijos ar Lenkijos, negali pasigirti natūraliai susiformavusiais ar žmonių išraustais urvais. Pats didžiausias natūraliai susiformavęs urvas Lietuvoje yra visai netoli Čiobiškio, vaizdingame, vešliame miško slėnyje prie Neries intako Rynos upelio. Smiltainio uoloje susiformavęs urvas apie 10 metrų gylio, prie įėjimo – apie pusantro metro aukščio, toliau siaurėja.
Apie šį urvą, pasak vyresnių Čiobiškio gyventojų, yra nemažai legendų ir tikrų istorijų: apie čia paslėptus lobius, įsimylėjėlių slaptų susitikimų vietą, kad urve slėpdavosi jaunuoliai, kurie vengdavo tarnavimo carinėje kariuomenėje, taip pat apie atsiskyrėlį, kuris prieš kelis dešimtmečius šiame urve gyveno, turėjo iš šakų ir samanų pasidaręs guolį ir kūrendavo lauželį.
Pastaraisiais metais neberekomenduojama lysti į urvą dėl nestabilaus grunto urvo skliautuose, bet nueiti iki urvo verta vien dėl gamtos vaizdų pakeliui link urvo – pakeliui bus šaltiniuotas miško upelis, griovos, kalvos, vešli augmenija, netoli urvo matysis smiltainio atodangos.
Šiltuoju metų laiku smagi pramoga – persikelti bene vieninteliu Lietuvoje veikiančiu sroviniu keltu į kitą Neries pusę. Keltas čia įrengtas 1935 metais vietinio gyventojo Stepono Dzeventlausko ir visą laikotarpį iki dabar išliko šios giminės valdomas. Šiuo metu keltą valdo Gediminas Dzeventlauskas. Persikėlimas su mašina į kitą upės pusę kainuoja kiek daugiau nei kavos puodelis Vilniuje, o persikėlimo metu iš Gedimino išgirsite daug istorijų.
Pats keltas veikia varomas tik Neries srovės – prikabintas prie tarp abiejų krantų ištempto plieninio lyno, ir pakreipiant kelto kampą tam tikru kampu jis nunešamas į kitą upės pusę. Grįžtant keltas pakreipiamas kitu kampu ir upės srovės grąžinamas į kitą krantą. Keltas veikia nuo gegužės iki spalio mėnesio, žiemoti išvelkamas į krantą. Kitoje Neries pusėje, netoli kelto perkėlos, yra aukštas Budelių piliakalnis, dar vadinamas Skarbo kalnu. Į jį verta įkopti dėl nuostabių atsiveriančių vaizdų – Neries vingio, Čiobiškio panoramos su dvaro ir bažnyčios vaizdu.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
