„Grupės 2 – Karolis ir Donatas“ nariai atvirai kalba apie sugrįžimą į sceną po sudėtingo laikotarpio ir koncertus, kuriems ruošėsi visus metus. Prisimindamas kolegos ir artimo bičiulio Donato Čižausko netektį, K. Akulavičius sako – nors abejonių buvo daug, atėjo metas judėti pirmyn.
Viso pokalbio klausykite čia:
– Neseniai arenose praūžė „Grupės 2“ koncertai – kaip sekėsi atlaikyti pasirodymų maratoną?
– Buvo smagu, su Donatu tik po gero mėnesio sugrįžome prie vaizdo įrašų ir nuotraukų, nes iš tiesų pasirodymams ruošėmės visus metus, darėme viską patys, be jokių prodiuserių. Tai buvo didžiulė šventė.
– Donatai, ar vis dar jauti jaudulį koncertuodamas scenoje?
– Man viskas yra labai nauja, buvau pratęs koncertuoti mažesnėse erdvėse, tarp šimto ar dešimčių žmonių, o arenoje mane pasitiko keli tūkstančiai jų. Šalia turiu Karolį, kuris mane skatino nebijoti.
– Ar tiesa, kad vienu metu svarstėte baigti muzikinę karjerą?
– Jau praėjo treji metai. Koncertuose ir dainose visada prisimename Donatą Čižauską, jį prisimena ir mūsų gerbėjai. Tačiau buvo laikas paleisti ir grįžti į sceną su didele energija.
Noriu visiems padėkoti už palaikymą, tikrai buvo daug klaustukų, ar tęsti, ar ne, tačiau mūsų muzika yra kitokia, joje yra daug istorijų, tai mus stūmė į priekį.
– Kaip jums sekasi kurti muziką?
– Nusprendėme organizuoti kūrybinę stovyklą. Šįkart susirinkome mano sodyboje, užsidarėme porai dienų, susirinko tikras būrys profesionalų.
Donatui pavyko sukurti dainą per 40 minučių, į ją jis sudėjo visas savo emocijas, belieka tik sulaukti premjeros.
– Kaip jums sekasi kurti duetu?
– Mes su Donatu pradėjome savo muzikinę karjerą labai panašiai, mūsų abiejų pagrindas – muzikos mokykla ir aštuoneri metai akordeono klasėje.
Atsimenu, kaip į mano vaikystės namus atėjo taisyti seno pianino. Aš sėdėjau išsižiojęs, sesė man pasakė: „Broli, prašau, nesusidomėk, ten tikra kančia.“ Mamai pasisakiau, kad noriu groti, atėjus į muzikos mokyklą, iškart ėmiausi akordeono.
– Karoli, kaip prasidėjo tavo kelias į muziką?
– Aš pirma susipažinau su armonika, ne akordeonu. Vyko giminės šventė, vyresnieji dėdės plėšė armoniką, ji mane labai sudomino. Tą pačią armoniką gavau šeštojo gimtadienio proga. Sugebėdavau iš klausos atkartoti girdėtus skambesius. Tėvai nusprendė mane išleisti į muzikos mokyklą.
Deja, muzikos mokykloje armonikos mokslų nebuvo, todėl gavau akordeoną.
– Ar judu dalijatės tėvystės patarimais?
– Mums yra tekę su šeimomis važiuoti į bendrus koncertus, vaikai yra mūsų palaikymas, kartais ir jie išbėga į sceną.
.
