Šis komentaras – ne apie konkretų X „vilties prezidentą“, bet apie tai, kokio kandidato reikia šiuolaikinei Lietuvai. Šiame kontekste įdomu vertinti dievinančiųjų „vilties prezidentą“ argumentus. Ne, šiame komentare nebus patyčių, etikečių klijavimų, bet, atsiprašau, be ironijos kartas nuo karto apsieiti neįmanoma. Ypač kai visas pulkas moksliniais laipsniais pasipuošusių X rėmėjų Lietuvą mato kaip superprezidentinę valstybę, na, Vladimiro Putino ir Aliaksandro Lukašenkos tipo. Ar jie ruošiasi pakartoti 1926 metų perversmą?
Būtų neprotinga nepastebėti žmonių, kurie, paveikti buitinio konservatizmo, nori matyti atsilikusią Lietuvą. Tie žmonės (kurių yra nuo 100 iki 200 tūkstančių) puoselėja beviltišką viltį turėti atstovus aukščiausiose valdžios institucijose. Nesakau, kad tai neįmanoma, bet net ten patekus nėra galimybių tos sistemos pakeisti. Belieka prisitaikyti ir niršti, prakeikti pačius demokratijos principus.
Lyg ir išeitis – rinkti savo „vilties prezidentą“. Toks buvo Rolandas Paksas su lološviliniu pašventintu tualetiniu popieriumi. Kai ką panašaus jie mato ir naujojo „vilčių prezidento“ X asaboje. Kad jis nepavestų, surašė špargalkę, kurią naudodamas išpildytų visos nusivylusios visuomenės dalies norus pakeisti „laikinąją teritorinę administraciją“ į iki amžių pabaigos vienintelį prezidentą. Objektyvumo dėlei pateikiu pačią politinių tikslų įgyvendinimo „programą“. Leisiu sau jos turinį trumpinti dėl vietos stokos:
„<…> valstybėje objektyviai vyksta negeri procesai, kurie kelia daugelio patriotiškai ir demokratiškai nusiteikusių piliečių nerimą bei nuoširdų lūkestį, kad padėtis būtų keičiama. Visgi yra nemažai piliečių, kurie pozityvių pokyčių ir politinių reformų moderavimo valstybėje galimybę sieja su moraline ir politine X lyderyste. Viltingas žvilgsnis į naują politinę asmenybę kartu yra akivaizdaus nusivylimo dabartiniais politiniais lyderiais ir politine sistema ženklas.
<…> Lietuvos valdžia laipsniškai tampa teritorine administracija, o piliečių bendruomenė praranda politinį subjektiškumą. Vyksta lietuvių kalbos ir lietuvybės apskritai apsaugos likučių išmontavimas. Šalyje stokojama įstatymo viršenybės, socialinio teisingumo. Teisė neretai naudojama nusikaltimams ir dorovės nuopuoliui pridengti.
<…> BVP paskirstymas ydingas, civilizuotos ir teisingos mokesčių sistemos nėra iki šiol. + Mokesčių mokėtojų pinigais išlaikomas nacionalinis transliuotojas užsiima „dvaro“ viešaisiais ryšiais ir „smegenų plovimu“. Asmenys, nesutinkantys su narcisizmu ir egoizmu apsinuodijusio elito nuomone bei pasaulėžiūra, šiandien ujami, marginalizuojami, stumiami į užribį. Žmonės, žiūrintys į lyčių vaidmenis ir šeimos paskirtį per tradicinės kultūros ir krikščioniškosios antropologijos prizmę, niekinami, apdalinami „vatnikų“ ir „putinistų“ etiketėmis. Vėl kėsinamasi į sąžinės laivę.“
Na, ir toliau, anot X rėmėjų, nihilizmas persunkia Lietuvos visuomenę, demokratija apirusi ir taip toliau. Ypač iškalbingas rodiklis, teigiama, yra „beviltiškas Lietuvos gyventojų skaičiaus mažėjimas. Mums gresia prūsų likimas.“ Dėl „prūsų“ likimo tai „tikrai“ grynas siaubas, bet Užimtumo tarnyba (UŽT) skelbia, kad į Lietuvą grįžti nori net 55,1 proc. emigrantų. Tai gal „prūsų“ likimas mums nelabai gresia, o ir Lietuva, su visais jos trūkumais, pasirodo ne tokia baisi, kaip bandoma konstruoti.
Ak taip, ir pabaigoje kreipiamasi į vienintelį Lietuvos išsigelbėjimą ir gelbėtoją: „Gerbiamas X, patvirtinkite sprendimą kandidatuoti iki galo ir perimkite „Vilties Prezidento“ kilnų vaidmenį bei misiją. Sutelkite plačią idėjinių bendražygių koaliciją, įvardinkite atnaujintos valstybės viziją ir politinių reformų programą.“ Kaip matome, norima prezidento, kuris išspręstų visas minėtas socialines, ekonomines, finansines, kultūrines, politines vidaus problemas Lietuvoje. Ir taip: teisėsaugos, gynybos ir užsienio politikos taip pat.
Ir po šita panieka Lietuvos Konstitucijai alsuojančia „programa“ pasirašo šešiolika daktaro ir profesoriaus laipsnius turinčių asmenų, keturi buvę Seimo ir vyriausybės nariai, trys Kovo 11-osios signatarai, keturi Nacionalinių premijų laureatai, viena buvusi sovietinė disidentė ir dar keli nusipelnę veikėjai. Kaip sakė vienas rusų komikas, kalbėdamas apie protingus žmones politikoje: „Kiekvienas atskirai – protingas žmogus, bet kartu paėmus ir jiems kartu suėjus, visiški ...“ Tęsiu pažadą neklijuoti etikečių bei neįžeidinėti, juolab kad iš tų pasirašiusiųjų kiekvienas atskirai tikrai nusipelnęs.
Vis dėlto, akivaizdus jų visų išreikštas noras matyti prezidentą kaip Lietuvos gelbėtoją kelia įvairių minčių. Šie garbūs žmonės įsivaizduoja, kad prezidentas turėtų kaip nors nusispjauti į demokratinę, daugiapartinę parlamentinę ir su kai kuriais pusiau prezidentinio valdymo požymiais Lietuvos Respublikos politinę santvarką (tikriausiai panaikinus politines partijas) ir sutelkti „plačią bendražygių koaliciją“. Bet prisiminkime istoriją: visi puikiai žinome, kuo Lietuvai 1926 metais baigėsi sutelkta „plati“ bendražygių koalicija.
Eilinį kartą lipama ant grėblio ir toliau naiviai tikima, kad būsimas prezidentas Lietuvoje įgyvendins gerovės valstybę. Bet matome, kad šiuo metu vis dar esantis pareigose „vilties prezidentas“ Gitanas Nausėda taip ir nepateisino lūkesčių, nes per pastaruosius penkerius metus net nesugebėjo padėti išspręsti žmonių (apie 200 000), kurie nuolat gauna maisto produktų iš „Maisto banko“, socialinių problemų. Negi kam nors dar neaišku: jei dabartinis valstybės vadovas neįgyvendino gerovės valstybės per penkerius metus, tai neįgyvendins ir per dešimt metų, nes juk ne tokia Lietuvoje prezidento misija. (žr. LR Konstituciją). Todėl nepartinio, jokios ideologijos neišpažįstančio prezidento bandymas primesti vienai ar kitai politinei partijai kokią nors ekonominę, finansinę ar socialinę politiką balansuoja ant Konstitucijos pažeidimo ribos.
Negi kam nors dar neaišku: jei dabartinis valstybės vadovas neįgyvendino gerovės valstybės per penkerius metus, tai neįgyvendins ir per dešimt metų, nes juk ne tokia Lietuvoje prezidento misija.
Taip pat tikėtasi, kad G. Nausėda sugebės balansuoti tarp šiuolaikinės Lietuvos visuomenės dalies ir mažiau politiškai išprususios, įstrigusios infantiliame tikėjime, kad prezidentas – visagalis. Savaime aišku, G. Nausėda tų nepamatuotų lūkesčių nepatenkino, maža to, ne kartą be rimto pagrindo pataikavo tik vienai visuomenės daliai. Tai, kurią apsimelavęs prezidentas arba su tiesa susipykęs kandidatas X veža labiau, nei į kompromisus su principais neinantis politikas.
Taigi, pats laikas aptarti šiuolaikinio, liberaliąją demokratiją išpažįstančio, socialiai atsakingo, teisės viršenybę ginančio kandidato galimybes Lietuvoje. Sprendžiant iš to, ką turime, ir iš būrio ankstesnių kandidatų, kyla išvada: nemažos dalies mūsų rinkėjų lyg ir nedomina niekas, kas susieta su principais, naujoviškumu, liberalumu. Kaip jau minėjau, veža primityvus populizmas ir kuo jo daugiau, kuo primityviau, tuo geriau. Čia net „prezidentinė išvaizda“ svarbus dėmuo. Trumpai tariant, dalis rinkėjų – perdėm konservatyvūs. Kodėl? Todėl, kad šiuolaikinė, jauna, veržli, liberali vidurinė klasė yra maža, dėl to ir nepakankamai įtakinga.
Kol ji snaudžia, Lietuvai verkiant reikia asmenybės, sugebančios patraukti naujosios, jaunosios, išsilavinusios kartos piliečius, turinčius savigarbos jausmą, kuris neleistų pakibti ant primityvaus populizmo ir eilinio „gelbėtojo“ kabliuko. Jam arba jai reikės žūtbūt konsoliduoti kartą, siekiančią ateities, o ne praeities Lietuvos. Toks kandidatas jau turėtų būti žinomas visuomenėje už principinį požiūrį į politinę etiką, teisės viršenybę. Toks kandidatas turėtų sugebėti padėti ateities bijančiam infantiliam rinkėjui atsikratyti baimių viskam, ką teikia laisvė ir apskritai demokratinė visuomenės sankloda. Taip pat kandidatas neturėtų slėpti „skeletų spintoje“, kaip antai narystės komunistų ar nacistų partijose.
Ar toks kandidatas turi šansų mūsų konservatyvokoje visuomenėje? Gal, jei kritinė rinkėjų masė pagaliau nuspręstų neberinkti beprincipio politikieriaus. Tačiau grėsmės valstybei akimirką vargu bau ar tai įmanoma, juk patariama nekeisti arklių vidury brastos. Matyt bus renkamasi iš dviejų blogų variantų, iš kurių „geresnis“ bent jau žinomas, išbandytas. Taigi, regis, mūsų laukia ateitis su beviltišku „vilties prezidentu“.
