Kadaise viename mano romane atsidūrė frazė iš realaus gyvenimo. Citata netiksli, bet esmė maždaug tokia: „Aš tave taip myliu, kad dėl tavęs numirti galėčiau. Bet šiukšlių išnešti negaliu“, – šitaip sakė vyras, kurį vėliau paliko mergina.
Anksčiau nuoširdžiai maniau, kad toks negalėjimas ar tingėjimas yra tarsi meilės paneigimas. Jaunystėje buvau kategoriškesnė, naivesnė. Dabar jau neskubėčiau smerkti žmogaus, spręsdama apie jį iš pavienio poelgio. Kartais gyvenime tikrai taip būna, kad gyvybę paaukotum, o šiukšlių, štai, imi ir neišneši.
Šią savaitę daug kas kalba apie Dalai Lamą. Minių mylimas budistas mažo berniuko paprašė pačiulpti jo liežuvį. Pedofilas? Gali būti. Bet nebūtinai. Prieš skubant atšaukti (cancel’inti) ir pasmerkti, norisi žmogiškai pasvarstyti. Ar tai galėtų būti kultūrinis nesusipratimas? Įmanoma, bet mažai tikėtina. Iki šiol taip ir nemačiau jokio straipsnio, patvirtinančio, kad Tibete vaikams įprasta čiulpti suaugusiųjų liežuvius.
Tiesa, atsirado publikacijų, kaip antai Rytų Azijos studijų universiteto leidinių, tvirtinančių, kad liežuvio rodymas Tibete traktuojamas kaip pagarbos ženklas. Vienas to pavyzdžių popkultūroje yra matomas filme „Septyneri metai Tibete“, kur išvydę herojų B. Pittą tibetiečiai vaikai jam iškiša liežuvius.
Svarstydama apie Dalai Lamą vis pagalvoju apie savo mylimą senelį, kuris vaikystėje man ir pusseserėms pripūsdavo į nosis. Taip, perskaitėte teisingai.
Ir vis tik pačiulpti liežuvį atrodo jau vienu žingsniu per toli. Tad neatmetu galimybės, kad jo šventenybė Dalai Lama gali būti pedofilas. Dabar turbūt svarbu stebėti jo tolesnius veiksmus. Tačiau norint galutinai pasmerkti žmogų, o ne jo poelgį, reikėtų šiek tiek daugiau nei vienkartinio nesusipratimo.
Svarstydama apie Dalai Lamą vis pagalvoju apie savo mylimą senelį, kuris vaikystėje man ir pusseserėms pripūsdavo į nosis. Taip, perskaitėte teisingai. Apžiodavo mūsų nosytes ir pripūsdavo oro. Kikendavome, dūkdavome, būdavo smagu. Dabar aš pati auginu tris vaikus, bet man apžioti jų snargliuotas noseles rodosi šlykštoka. Dūkdama joms grasinu: „Pripūsiu į nosį!“, tačiau vis nesiryžtu.
Ką bandau pasakyti? Kad ne visi fiziniai su vaikais susiję keistumai yra seksualiniai. Galų gale juk egzistuoja ir dar viena galimybė – paprasčiausia senatvinė demencija. Kitaip tariant, aštuoniasdešimt septynerių metų dvasininkas galėjo vaiko paprašyti pačiulpti liežuvį ir dėl to, kad, vulgariai tariant, tiesiog nukvako.
Kitaip tariant, aštuoniasdešimt septynerių metų dvasininkas galėjo vaiko paprašyti pačiulpti liežuvį ir dėl to, kad, vulgariai tariant, tiesiog nukvako.
Pašiurpau prieš porą mėnesių pamačiusi plačiai internete pasklidusį vaizdo įrašą, kuriame Anglijos princas Charlesas akivaizdžiai irzliai ir nepagarbiai gestikuliuoja jam patarnaujantiems asmenims. Išpuikėlis, pagalvojau, ir akimirką jau buvau apsisprendusi jo visiškai nemėgti. Tačiau ar toks pavienis princo, be penkių minučių karaliaus, elgesys daug pasako apie jo asmenybę? Tikėtina, kad taip. Gal tikrai princas yra arogantiškas, išlepintas, nepagarbus su savo tarnais. Bet juk įmanoma ir tai, kad tą akimirką jis buvo pervargęs, streso iškamuotas ir toks elgesys galbūt yra labiau išimtis nei kasdienybė. Gali būti…
Sykį bendro draugių susibūrimo metu viena bičiulė ranka švelniai uždengė ją nuolat pertraukinėjusios dukrelės burną. Kita arbatėlėje dalyvavusi mergina pasibaisėjo šiuo poelgiu. „Tai yra vaiko žeminimas“, – vėliau teigė ji. Netrukus pasipylė ir iš to vieno poelgio išvestos teorijos: kaip galimai ta mama ir gyvenime metaforiškai neva mėgina užčiaupti savo vaikus ir jiems primesti savas mintis bei sprendimus. Gali būti ir taip. Arba gali būti, kad mama tą akimirką tiesiog pasielgė impulsyviai, neteko kantrybės, o gal toks burnos viena kitai dengimas yra kokia nors jų įprasto žaidimo dalis? Kitaip tariant, matydami vieną dėlionės detalę galime tik spėlioti apie visą paveikslą.
Prisimenate tą Lietuvą prieš kažinkiek metų sukrėtusią bylą, kai gatvėje moteris mušė vaiką, kažkas ją nufilmavo, iškvietė vaiko teisių apsaugą ir vaikai iš motinos kuriam laikui buvo atimti? Tuo metu, jei gerai pamenu, sūpavau savo mažytę pirmagimę ir mintyse aršiai, vienareikšmiškai smerkiau mamą-smurtatutoją. Nuoširdžiai maniau, kad savo mažylius mušti gali tik pabaisa, žvėris, bet jokiu būdu ne mylinti mama arba tėtis (pati užaugau tėvų nemušta).
Prasukime laiką į priekį, į tą dieną, kai jau turiu ne vieną, o visus tris vaikus. Einu su jais kažinkur judriomis Honolulu gatvėmis, kelias naktis prastai miegojusi, visiškai išdirginta nuolatinių atžalų emocinių protrūkių šeimos išvykos metu. Vienam iš mano vaikų eilinį sykį užsikaprizinus suprantu, kad mano kantrybės taurė perpildyta. Pajuntu nenumaldomą norą… tiesiog prilupti savo vaiką. Neprilupu, šiaip taip susitvardau. Tai padaryti padeda ne tik sveikas protas ir meilė, bet ir baimė būti pasmerktai. Mat tada žmonės tematytų vieną veiksmą, o ne visą mane. Būtent tai – didesnio konteksto trūkumas ir skubėjimas smerkti žmogų, užuot pasmerkus pavienį jo veiksmą, ir yra atšaukimo kultūros problema. Juk protingi psichologai net vaikus dabar moko nesusitapatinti su savo veiksmais: „Tu nesi netvarkingas, tu tik padarei netvarką.“ O štai suaugę to vis neišmoksta.
