Nežinau, kas mane liūdina labiau. Draugės, besiskundžiančios, kad jų vaikų tėtis yra visiškas į mažylių auginimą neįsitraukęs kelmas? Ar tokie pasakymai kaip „maniškis labai geras tėtis, jis man padeda ir dažnai mane išleidžia…“
Teisybės dėlei turiu pasakyti, kad kalbėdamasi su artimiausiomis bičiulėmis ir pati, priklausomai nuo nuotaikos ir nuo situacijos, pabūnu abiejose stovyklose: kartais savo vyrą giriu, kartais – skundžiuosi. Bet vietoje asmeniškumų norėčiau apskritai reflektuoti vyrų-tėčių vaidmenis šeimoje. Dažnai moterys būtent savo žodžiais, net ir girdamos vyrus, įgalina juos būti nevisaverčiais vaikų globėjais.
Štai, žodis „padeda“ vaikų prižiūrėjimo kontekste imponuoja, kad vyras nėra visateisis nei kompetentingas. Tėtis, kuris „padeda auginti vaikus“, rodosi toks pagalbinis, atsarginis veikėjas, tarsi chirurgei instrumentus padavinėjanti seselė, pati negalinti priimti sprendimų. Chirurgė šiuo atveju yra mama, skrodžianti šeimos reikalus skersai ir išilgai. Kartais tokia situacija būna sąmoningas mamos pasirinkimas.
Aš, pavyzdžiui, kiekviena kūno ląstele jaučiau, kad pirmus vaiko gyvenimo metus privalau būti beveik visada šalia, kartu, ir jokios lygios teisės nei gerai apmokamos tėvystės atostogos nebūtų manęs varu išvariusios nuo savo kūdikio ilgiau nei kelioms valandoms per dieną. Aišku, liūdniau, kai mamos vaidmuo traktuojamas kaip savaime suprantamas, privalomas, lyties nulemtas ne pogimdyminiam laikotarpiui, o visai amžinybei – kol atžalai sukaks aštuoniolika ar keturiasdešimt; mama daro viską, o tėtis jai padeda pagal nuotaiką ir galimybes.
Įdomu tai, kad apklausos apie ES direktyvą, numatančią tėčių atostogas, respondentai kaip vieną iš priežasčių, kodėl palaiko šią idėją, išsakė mintį, jog tėvystės atostogose esantis vyras gali „padėti moteriai“ po gimdymo. Liūdnokai tasai „padėti“ skamba ir buityje. Kaskart sakydama, kad vyras jai „padeda tvarkytis“, „padeda gaminti maistą“ ar tiesiog „padeda namuose“ moteris tarsi patvirtina, kad namai ir virtuvė yra jos likimas, o vyras kartais jos pagaili ir padeda, lyg pats ten nevalgytų ir negyventų.
Niekas į barą atėjusio vyro juk neklausia, kur jo dvejų metų Vinciukas, nes visi ir taip numano, kad su mama.
O štai „išleidžia“ man skamba dar liūdniau. Lyg kalbėtume apie kalinę, kurią kartais išleidžia į gryną orą. Arba darbuotoją, kurią bosas kartais išleidžia iš darbo anksčiau. Suprantu, kad žodžiai atspindi realybę, ir ne tik Lietuvos, o ir didelės pasaulio dalies. Žinau, kad anokia tai naujiena, bet vis tiek norisi priminti. Vienas tyrimas patvirtino, kad net porose, kuriose abu partneriai atrodo lygiaverčiai, t. y. abu vienodai išsilavinę ir uždirbantys, vyrai čia stebuklingai sugeba daugiau laiko praleisti ilsėdamiesi ir linksmindamiesi, kol moterys daugiau laiko praleidžia tvarkydamos namus ir būdamos su vaikais.
Pavyzdžiui, per Covid-19 pandemiją moterys visame pasaulyje vaikais rūpinosi tris kartus daugiau nei vyrai, tiesa, didžiausia disproporcija pastebėta ekonomiškai mažiausiai išsivysčiusiose šalyse. Tačiau net ir turtingose JAV maždaug viena iš keturių mamų dėl vaikų atsisako darbo – tai gerokai daugiau, lyginant su vos 10% tai padarančiais tėčiais. Lietuvoje situacija irgi niūroka, ir be jokio tyrimo akivaizdu, kad moterys aria antroje nematomoje pamainoje ne mažiau nei sovietmečiu.
Tėtis, kuris „padeda auginti vaikus“, rodosi toks pagalbinis, atsarginis veikėjas, tarsi chirurgei instrumentus padavinėjanti seselė, pati negalinti priimti sprendimų.
Pikta, kad mamos laikas traktuojamas kaip privalomas vaikams ir kartu ne toks svarbus jai pačiai. Dažnai viešumoje vienos pasirodančios mažų vaikų mamos ūmai sulaukia klausimo: „O kur sūnelis / dukrytė? Kas prižiūri?“ Tačiau viešumoje vieni pasirodantys tėčiai tokio klausimo nesulaukia, drįstu spėti, niekada. Niekas į barą atėjusio vyro juk neklausia, kur jo dvejų metų Vinciukas, nes visi ir taip numano, kad su mama. O tas numanymas ir yra esminė problema, kurią kadaise taikliai įvardijo viena šeimos draugė, pataisiusi mano vyro kalbą, sakydama: „You are not babysitting. You are parenting“. Lietuviškai tai skambėtų maždaug taip: „Tu ne prižiūri (tartum auklė), tu tiesiog augini savo vaikus“. Būtent to – savų vaikų auginimo mentaliteto ir stinga mūsų kalboje (ir realybėje) apie tėčius.
Ironiška, kad šią savaitę norėjau čia aprašyti jau seniai mano galvoje kirbančią politinę temą, bet galiausiai besirūpindama vaikais ir išleidusi vyrą pasilinksminti nebeturėjau laiko temai išvystyti. Tad nusprendžiau rašyti tai, ką geriausiai žinau. Beje, žodį „išleidau“ šioje pastraipoje pavartojau tyčia. Užuot liūdėjusi sau ir jums primenu, kad vyrai ne padeda moterims buityje. Jie tiesiog susitvarko savo namus, plauna paviršius, kuriuos patys teršia, pasigamina sau ir savo šeimai valgyti. Ir moterų jie niekur neišleidžia. Moterys tiesiog eina, kur joms reikia, kol tuo metu vyrai paprasčiausiai augina savo vaikus. Amen.
