Europą toliau purto karas Ukrainoje ir jį lydinčios diskusijos dėl galimo platesnio masto karinio konflikto senajame žemyne. Rodos, tokių naujienų fone vienintelis Europos šalių kelias – didinti gynybos išlaidas ir pildyti karinių pajėgų arsenalus, realybė – gana liūdna.
Turbūt ne vienas skaitytojas pakėlė antakį atsivertęs „Financial Times“ straipsnį, kuriame Jungtinės Karalystės parlamento gynybos komiteto pirmininkas teigia, kad Britanijos ginkluotosios pajėgos karo atveju „išsilaikytų apie penkias dienas“. Tiesa, net tuos, kurių antakiai nekilo po šios skambios frazės, nemaloniai nustebinti turėjo tai, jog, pasak „Financial Times“ kalbintų pareigūnų, kalbama, kad tarp galimų Jungtinės Karalystės karinių pajėgų taupymo priemonių gali būti vieno iš dviejų Karališkojo jūrų laivyno lėktuvnešių, vos 2019 m. tarnybą pradėjusio „HMS Prince of Wales“ užkonservavimas, mažesnis šalies Karališkųjų oro pajėgų skrydžių skaičius ir galimas specialiųjų pajėgų operacijų mažinimas. Lieka pripažinti – karo Europoje kontekste tokios kalbos vienoje svarbiausių NATO valstybių narių – kelia nerimą.
Dar neramiau ir dėl krūvos kitų didžiuosiuose Vakarų naujienų portaluose pasirodančių pranešimų. Kaip skelbia „Spiegel“, net praėjus metams po plataus masto Rusijos agresijos prieš Ukrainą, nei Vokietijos federalinė vyriausybė, nei šalies ginkluotųjų pajėgų, Bundesvero, viešųjų pirkimų departamentas vis dar nepateikė jokių užsakymų didelėms ginkluotės sistemoms. Vienos didžiausių Vokietijos ginkluotės gamintojų „Krauss-Maffei Wegmann“, gaminančio „Leopard“ tankus ir PzH-2000 savaeiges haubicas, vadovo Ralfo Ketzelio teigimu, pramoniniu požiūriu niekas netrukdo smarkiai didinti gamybos apimčių, tačiau šalies pramonei „reikia aiškaus politinio sutarimo“ ir konkrečių užsakymų.
Apie problemas vis garsiau kalba ir oficialūs įvairių Vakarų valstybių pareigūnai. Pasak NATO generalinio sekretoriaus Jenso Stoltenbergo, aljanso narės turi gerokai padidinti Ukrainai tiekiamos amunicijos gamybą. J. Stoltenbergas teigė, kad Ukrainai reikia daug daugiau šaudmenų, nei jų užtikrinti gali kolektyviniai Vakarų šalių gamybos pajėgumai. Pasak jo, tai yra iššūkis ne tik Kyjivui, bet ir NATO, nes tai taip pat reiškia, kad senka ir paties aljanso narių atsargos.
Sunku prieštarauti J. Stoltenbergui – karas Ukrainoje reikšmingai ištuštino NATO valstybių narių karinius sandėlius, o dalis valstybių siuntė ginkluotę net ir savo pačių gynybinių pajėgumų „sąskaita“. Tokia parama gyvybiškai svarbi tiek už savo laisvę kovojančiai Ukrainai, tiek ukrainiečių ginamai Europai. Bet kartais, rodos, pamirštama, jog ilgainiui vangus Europos valstybių ginklavimasis ne tik apsunkins pačių europiečių gebėjimą tinkamai aprūpinti savo karines pajėgas, bet ir kels sunkumų tiekiant paramą toliau už mūsų visų laisvę kovojančiai Ukrainai. Tai tampa tik dar aktualiau, kai Europos kariuomenių sandėliuose sukaupti rezervai ima vis greičiau tirpti.
Tiesa, negalima visko piešti vien juodomis spalvomis. Viena aktyviausių karinės paramos tiekėjų Ukrainai Europoje – Lenkija – jau dabar yra pateikusi užsakymų tūkstančiams naujos karinės technikos vienetų įsigyti. Viešai skelbiami skaičiai – įspūdingi. Pasak jų, Lenkija planuoja įsigyti 1 000 Pietų Korėjoje gaminamų „K2 Black Panther“ (dalį gaminant Lenkijoje), taip pat dar apie 300 amerikietiškų „Abrams“ tankų. Užsakymų sąraše ir daugiau nei pusė tūkstančio korėjietiškų savaeigių haubicų, keli šimtai salvinių artilerijos sistemų, gaminamų Pietų Korėjoje ir JAV.
Iš dalies poreikį įsigyti tokį didelį kiekį karinės technikos sustiprina ypač gausi pačios Lenkijos parama Ukrainai (perduota bent keli šimtai tankų, neskaitant šimtų vienetų kitos karinės technikos). Tačiau šie ir gausybė kitų įsigijimų neabejotinai ne tik kompensuos paramą Ukrainai, bet ir sukurs reikšmingus papildomus karinius pajėgumus. Pagal savo finansinius pajėgumus karinę galią stiprina ir Baltijos šalys, kurių arsenalus per artimiausius keletą metų pasieks itin moderni ginkluotė, pavyzdžiui, HIMARS salvinės artilerijos sistemos, užsitarnavusios ypač gerą vardą Ukrainos karinių pajėgų rankose.
Visgi prieš senajam žemynui sekant Lenkijos ir Baltijos šalių minamu keliu, Europai svarbu išmokti bent keletą svarbių principinių karo Ukrainoje pamokų.
Sunku prieštarauti J. Stoltenbergui – karas Ukrainoje reikšmingai ištuštino NATO valstybių narių karinius sandėlius, o dalis valstybių siuntė ginkluotę net ir savo pačių gynybinių pajėgumų „sąskaita“.
Pirmiausia, būtina suvokti, kad Europa turi prisitaikyti prie naujų grėsmių. Iki šiol NATO šalys savo kariuomenes „lengvino“ ir orientavosi į karybą, kurioje svarbu pajėgų gebėjimas itin greitai atsidurti mūšio lauke, kuriame laukė gana lengvai ginkluotas priešas, o karas Ukrainoje priminė poreikį, kaip ir Šaltojo karo metais ruoštis didelio intensyvumo bei plataus masto kariniam konfliktui. Tai reiškia, kad Europos kariuomenės turi reikšmingai investuoti stiprindamos, kurdamos ir atkurdamos pajėgumus, reikalingus tokiam kariniam konfliktui.
Tankai, pėstininkų kovos mašinos, didesnis sunkiosios artilerijos skaičius ir didelės amunicijos atsargos – tai tik keletas „pirkinių“, kurių neišvengiamai reikia kiekvienai Europos šaliai, siekiant, kad jos kariuomenė būtų pasiruošusi dabarties iššūkiams. Be kita ko, svarbu nepamiršti ir technologinių pokyčių vaidmens – saugus interneto ryšys, galimybė rinkti žvalgybinę medžiagą palydovais, kibernetinis saugumas – tai kitos sritys, kurias turime ir toliau kryptingai stiprinti.
Antra, politikų pasisakymai pagaliau turi virsti aiškia strategija ir veiksmais. Jau nuo karo pradžios Vakarų viešojoje erdvėje nuolat kalbama apie poreikį didinti išlaidas gynybai, stiprinti gynybinius pajėgumus, pildyti egzistuojančias spragas, tačiau, kaip rodo komentaro pradžioje paminėtos situacijos, sunkumai ne tik išlieka, bet kartais net didėja. Žvelgiant į tai, kad 2014 m. NATO viršūnių susitikime Velse priimta ir 10 m. galioti turinti deklaracija dėl 2 proc. BVP gynybai jau eina į pabaigą, dar šiemet Vilniuje turime puikią progą paversti strategijas darbais.
Tikslūs ir raštiški įsipareigojimai, kada NATO valstybės narės turi pasiekti ir peržengti 2 proc. nuo BVP išlaidų gynybai ribą, gali reikšmingai prisidėti prie politinės valios virsmo realiais veiksmais. Papildomas investavimas užtikrintų ilgalaikius užsakymus karo pramonei, kuri galėtų didinti savo gamybinius pajėgumus, o pačios karinės pajėgos galėtų planuoti, kokius pajėgumus reikia modernizuoti, pildyti ar kurti iš naujo tam, kad būtų galima atliepti aktualiausius nūdienos iššūkius.
Trečia, parama Ukrainai gali virsti gera proga modernizuoti savo pajėgas ir atvirkščiai – pajėgų modernizavimas suteikia galimybių didinti paramą Ukrainai. Puikus to pavyzdys – Prancūzija. Paryžius pagal karinę paramą Ukrainai nėra lyderiaujanti valstybė, tačiau prancūzų brėžiamas paramos modelis ilguoju laikotarpiu gali pasirodyti esantis svarbus siekiant ukrainiečius visiškai perginkluoti vakarietiška ginkluote. Prancūzija jau kurį laiką aktyviai modernizuoja savo karines pajėgas ir „į atsargą išleidžia“ iki tol naudotą techniką. Praėjusio amžiaus 8-ajame dešimtmetyje Prancūzijos armijai pradėti tiekti lengvai šarvuoti transporteriai VAB po truputį užleidžia savo vietą naujiems „VBMR Griffon“ transporteriams. Dalis senųjų VAB jau tęsią savo „tarnybą“ Ukrainos karių rankose.
Panašiu principu į Ukrainą keliauja ir praėjusio amžiaus 9-ajame dešimtmetyje gaminti pradėtos šarvuotos žvalgybos mašinos „AMX-10 RC“, kurios politikų įvardytos kaip lengvieji tankai reikšmingai prisidėjo įžiebiant diskusijas dėl vakarietiškų tankų tiekimo Ukrainai. Nors prancūzų parama Ukrainai galėtų būti ir didesnė, toks pavyzdys, kai patys prancūzai modernizuoja savo karines pajėgas ir iki tol turėtą tolesniam naudojimui tinkamą ginkluotę deda ne į sandėlius, ieško jai naujų pirkėjų, o perduoda Ukrainai, turi dvigubą efektą – patys prancūzai stiprina savo karines pajėgas, o atiduodami senąją techniką Ukrainai suteikia šiai šaliai taip reikalingą pagalbą. Be jokios abejonės, tai nepanaikina ir nesumažina poreikio ukrainiečiams tiekti ir visiškai naują modernią ginkluotę, tačiau prisideda prie bent dalinio ukrainiečių kariškių poreikių įgyvendinimo.
Galiausiai, matant, kad vis didesnis Jungtinių Valstijų dėmesys krypsta Indijos ir Ramiojo vandenynų link, Europa turi būti pasirengusi prisiimti šiek tiek daugiau atsakomybės už savo saugumą ir daryti tai tiek politine, tiek karine plotmėmis
Galiausiai, matant, kad vis didesnis Jungtinių Valstijų dėmesys krypsta Indijos ir Ramiojo vandenynų link, Europa turi būti pasirengusi prisiimti šiek tiek daugiau atsakomybės už savo saugumą ir daryti tai tiek politine, tiek karine plotmėmis. Kaip parodė karas Ukrainoje, JAV išlieka absoliučiai kertinė veikėja užtikrinant saugumą Europoje, tačiau senojo žemyno šalys turi ir toliau ieškoti būdų, kaip stiprinti savo pačių karinius pajėgumus, kaip glaudinti tarpusavio supratimą ir taip pagaliau rasti kelią į tvarią bei ilgalaikę taiką Europoje. Į taiką, kurioje triumfuotų demokratija. Tam reikia ne tik stiprios ekonomikos, bet ir stiprių karinių pajėgų.
Nors toks uždavinys, kaip ir nemaža dalis kitų, įvardytų komentare, skamba ambicingai, Europa privalo keistis ir jau palaipsniui keičiasi. Karas Ukrainoje reikšmingai pakeitė geopolitinę situaciją – ypač plačios apimties karinis konfliktas, apimantis visą senąjį žemyną, tapo nebe tik praeitimi istorijos vadovėliuose, bet ir vienu viešojoje erdvėje aptarinėjamų galimų ateities scenarijų. Siekdami išvengti tokio scenarijaus, turime padėti Ukrainai laimėti, kartu ir patys užtikrinti, jog mūsų gynybos „aruodai“ būtų pilni ir parengti atgrasyti, o esant reikalui ir atremti bet kokio priešo puolimą.
