Maždaug už mėnesio – tragiškos ir kruvinos Rusijos agresijos prieš Ukrainą metinės. Tylos minute parodysime pagarbą žuvusiems už Ukrainos ir mūsų visų laisvę. Nemaža dalis ieškosime, kokiais dar būdais galime paremti ukrainiečių kovą prieš agresorių.
Tiesa, žvelgiant į artėjančią vasario 24 d. išlieka ir vienas svarbus klausimas – ar bent jau viduje galėsime džiaugtis, jog Vakarų valstybėms tiekiant pagalbą Ukrainai nebeliks jokių tabu?
Karinė parama Ukrainai visada buvo sudėtinga tema. Dalis valstybių, kaip ir Lietuva, pagalbą Ukrainai ginkluote teikė dar iki lemtingosios 2022 m. vasario 24 d. Dalis NATO valstybių (džiugu, jog tarp jų ir Lietuva) aktyviai prisidėjo vykdydamos Ukrainos karių mokymo misijas. Lietuvoje kartais pykome, kartais jautėme neviltį matydami, kad net plataus masto Rusijos agresija neprivertė dalies Vakarų valstybių skubiai ir didele apimtimi tiekti karinę paramą Ukrainai.
Vis dėl to nuo šalmų, neperšaunamų liemenių ir smulkių ginklų Vakarų parama braukė vieną „raudonąją liniją“ po kitos ir šiuo metu jau galime kalbėti ne apie gana smulkius ir pigius automatinius ginklus ar granatsvaidžius, o apie toliašaudę artileriją, pėstininkų kovos mašinas ar net naikintuvus.
„Raudonųjų linijų“, ką derėtų tiekti Ukrainai, per šiuos metus matėme nemažai. Jas brėžę politikai nuolat kalbėjo apie siekį neprovokuoti Rusijos, neeskaluoti konflikto ar nesukelti NATO ir Rusijos karo. Kritikai teigė, kad už šių teiginių slypi baimė priimti drąsius sprendimus. Tuo tarpu mes, paprasti stebėtojai, tarsi liūdname ir tragiškame kompiuteriniame žaidime laukėme, kada mes, vakariečiai, galėsime pereiti į kitą paramos Ukrainai lygį.
Iš pradžių laukėme nenutrūkstamo kuro ir amunicijos tiekimo. Vėliau – automatinių ginklų, kulkosvaidžių, granatsvaidžių. Palaipsniui Ukraina pradėjo gauti velkamas, o vėliau ir savaeiges artilerijos sistemas, labai tikslią ir modernią Vakaruose gaminamą amuniciją. Nuo visureigių perėjome prie šarvuotų transporterių, o visai neseniai – gerai ginkluotų ir modernių pėstininkų kovos mašinų. Nuo peties paleidžiamas priešlėktuvines trumpojo nuotolio raketas ėmė keisti įsipareigojimai Ukrainai suteikti dešimtis ir šimtus milijonų kainuojančias vidutinio ir ilgojo nuotolio oro gynybos sistemas.
Visos šios „raudonosios linijos“ neretai kėlė pyktį, buvo laukiama, kada jos bus peržengiamos, mat kiekviena papildoma karo diena reiškė šimtus ukrainiečių karių ir civilių aukų. Kai kurios šalys skubėjo, net pačios mažino savo karinius pajėgumus, Ukrainai tiekė gyvybiškai reikalingą ginkluotę. Ginklus gavusi Ukraina demonstravo, kad vakarietiška ginkluotė reikšmingai prisideda prie jos galimybių ginti savo nepriklausomybę. Net ir žvelgdami į socialinius tinklus galime matyti, kad kai kurie laiku suteikti ginklai jau yra apipinti legendomis. Karo pradžioje tai buvo amerikietiški prieštankiniai ginklai „Javelin“, turkiški dronai „Bayraktar“. Šiuo metu tai amerikietiškos HIMARS salvinės artilerijos sistemos.
Tiesa, „raudonosios linijos“ niekada nebuvo visiems vienodos. Ir tai buvo ypač aktuali tema pastarosiomis savaitėmis, kai netilo kalbos apie tai, kada ir kiek Ukrainą gali pasiekti pirmųjų modernių vakarietiškų tankų. Nors gandų apie vakarietiškų tankų ukrainiečiams siuntimą būta jau gerokai anksčiau, tačiau pagaliau nuskambėjo ir pirmi vieši pažadai – britai pažadėjo savo „Challanger 2“ sistemas. Apie galimybes tiekti vokiškus „Leopard 2“ tankus prabilo Europos valstybės. Amerikiečiai pasižadėjo siųsti kelias dešimtis „Abrams“ tankų.
Ir viskas būtų gerai, jei ne vienas bet – ilgai tankų „raudonosios linijos“ peržengti nepasirengęs Vokietijos kancleris Olafas Scholzas. Ir būtent jo nenoras žengti į kitą „raudonosios linijos“ pusę tapo stabdžiu visoms vokiškus tankus turinčioms valstybėms. Vokietijos vyriausybė nuo pat karo pradžios nuolat susilaukia kritikos dėl vangios reakcijos į Ukrainos karinės pagalbos prašymus. Tiesa, tankų klausimu spaudimas Berlynui buvo didesnis nei įprastai. Žvelgdami į Europos viešąją erdvę tarsi galime konstatuoti – per pastarąsias savaites tankas tapo senosios Europos baimių simboliu.
Tankai Ukrainai – nėra naujiena. Tankus Kyjivui jau teikė Lenkija, Čekija, Slovėnija. Tiesa, visi jie – sovietų gamybos, kai kurie jų, ko gero, jau yra gerokai vyresni nei Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis. Ir jei sovietinių tankų tiekimas Ukrainai nekėlė didelių politinių nesutarimų ar sunkumų, vakarietiškų tankų tiekimas visada buvo sudėtinga tema.
Žvelgdami į Europos viešąją erdvę tarsi galime konstatuoti – per pastarąsias savaites tankas tapo senosios Europos baimių simboliu.
Dar pernai apie galimybes tiekti vakarietiškus tankus Ukrainai kalbėjo ispanų politikai. Žiniasklaidoje netilo naujienos apie tai, jog Madridas svarsto galimybę Ukrainai perduoti apie 40 „Leopard 2“ tankų iš savo rezervų. Pasiūlymas greitai išgaravo ore. Šalies gynybos ministrė Margarita Robles rugsėjį teigė, kad šalis savo senųjų „Leopard“ tankų negali siųsti Ukrainai, nes ilgai nenaudoti „jie yra visiškai apgailėtinos būklės“. Tiesa, leidinys „Spiegel“ teigė, kad ispanų planus sugriovė vokiškų tankų perdavimui nepritarusi Vokietijos politinė vadovybė.
Suprantama, jog naujų vakarietiškų tankų tiekimas kelia savotiškų iššūkių. Pirmiausia, taika per anksti patikėjusi pati Europa negali pasigirti dideliais tankų skaičiais, kurie dar labiau menksta, turint omenyje siekius NATO valstybėms didinti savo gynybos išlaidas, o kartu ir pildyti ginklų arsenalus ne tik perkant naują, bet ir atnaujinant seną ginkluotę. Antra, nemaža dalis europiečių rezervuose laikomų tankų ten stovi jau ne vienerius metus, todėl juos parengti koviniams veiksmams reikės nemažai laiko. Trečia, naudoti vakarietiškus tankus reikės iš naujo mokyti ne tik ukrainiečių karius, bet ir juos prižiūrėsiantį personalą, kadangi technologijos – reikšmingai skiriasi nuo sovietinių tankų.
Galiausiai, net gerokai didesnis tankų svoris (pvz., Ukrainos pajėgų plačiai naudojamas T-72 tankas sveria apie 20 t mažiau nei modernios „Leopard“ versijos) gali kelti papildomų sunkumų aptarnaujant šią techniką, tam gali prireikti papildomos paramos iš Vakarų, taip pat naudojant vakarietiškus evakuaciniaus tankus, kurių Vakaruose taip pat nėra gausu.
Vis dėl to esminis iššūkis – politinės valios klausimas. Nuo karo pradžios praėjus beveik metams, aktyviai diskutuojant apie tankų tiekimą Ukrainai, žmonės nuolat kėlė vieną esminį klausimą – kodėl delsiama priimti sprendimus? Juk akivaizdu, kad dauguma problemų, apie kurias kalbama, yra išsprendžiamos, viskas, ko reikia, yra laikas bei pinigai. Be to, skirtingų modifikacijų „Leopard“ tankus naudoja net 16 Europos ir NATO šalių, o tai sudaro sąlygas šiuos tankus tiekti tarptautinėje koalicijoje.
Tai rodo, kad galima tikėtis, jog Ukrainą greitai pasiektų bent kelios dešimtys jau stoti į mūšį parengtų tankų, kurie vos tik sulaukę paruoštų jais naudotis kariškių, logistinių grandinių užtikrinimo galėtų stoti į mūšį prieš agresorių. Ir nors į Ramšteino susitikimą, kuriame koordinuojama pagalba Ukrainai, buvo žvelgta viltingai, o ir rezultatai daug žadantys (Ukrainai pažadėta ypač gausi parama) – vokiškieji „Leopard“ buvo likę už „raudonosios linijos“.
Tankai už „raudonosios linijos“ tūnojo todėl, kad stokojama politinės valios imtis drąsaus veiksmo ir sugriauti vieną paskutinių tabu, kai kalba pasisuka apie karinę paramą Ukrainai.
Jie ten buvo taip ilgai ne todėl, kad jų Europoje itin trūktų, ar todėl, kad būtų sunku sutarti, kaip juos geriausia aprūpinti. Logistinės problemos – išsprendžiamos, nors ir reikalaujančios laiko bei nemažų finansų. Tankai už „raudonosios linijos“ tūnojo todėl, kad stokojama politinės valios imtis drąsaus veiksmo ir sugriauti vieną paskutinių tabu, kai kalba pasisuka apie karinę paramą Ukrainai.
Dalis Vakarų Europos valstybių jau anksčiau buvo pasiryžusios peržengti „raudonąją liniją“ ir vis drąsiau kalba apie paramą Ukrainai. Nepaisant to, praėjus kelioms savaitėms aktyvių diskusijų apie tankų tiekimą Ukrainai, esminis klausimas vis dar kybo visų mūsų galvose – kiek dar baimių ir „raudonųjų linijų“ turės įveikti senoji Europa, jog Ukraina sulauktų visko, ko reikia jos kovai prieš agresorių? Juk galiausiai nuo Europos pasiryžimo apginkluoti Ukrainą ir ginkluotis pačiai priklauso ir mūsų saugumas.
