Vis daugiau klausimų keliantys Vokietijos pažadai reikšmingai didinti išlaidas gynybai ir tebesitęsiančios Prancūzijos prezidento kalbos apie saugumo garantijas Rusijai kelia nerimą ir savotišką sąmyšį Rytų, Vidurio ir Šiaurės Europoje. Paskui tokią didžiųjų valstybių lyderystę sekti norisi toli gražu ne visiems. Bet ar viskas tikrai taip dramatiškai blogai, kaip kartais atrodo žvelgiant į viešąją erdvę?
Prancūzija ir Vokietija – dvi didžiausios Europos ekonomikos, jau ilgą laiką formuojančios Senojo žemyno politiką. Nors savų galios įrankių turi ir Didžioji Britanija, Ispanija, Italija, kilus bėdoms visų žvilgsnis pirmiausia krypsta į Paryžių ir Berlyną.
Rusijai pradėjus brutalią agresiją prieš Ukrainą, šių šalių lyderystė ne tik kėlė klausimų, bet ir buvo dažnai kritikuojama. Neigiami komentarai jau ima virsti ir diskusijomis, ar Europa apskritai yra pajėgi pasirūpinti savo saugumu. Viešėdama Australijoje, Suomijos ministrė pirmininkė Sanna Marin teigė, kad Europa nėra tokia stipri, o be Jungtinių Valstijų būtume rimtoje bėdoje. Tokia atvira Europos lyderių kritika tik didina spaudimą Berlynui ir Paryžiui.
Prancūzija dar iki vasario 24 d. dėl savo politikos Rusijos atžvilgiu dažnai atsidurdavo kritikos epicentre. O ir po plataus masto Kremliaus agresijos prieš Ukrainą pradžios Paryžius neretai susilaukia kritikos dėl per vangaus veikimo, per mažos paramos Kyjivui, neapgalvotų prezidento Emmanuelio Macrono pareiškimų.
Vos prieš keletą savaičių labai garsiai nuskambėjo E. Macrono teiginys, jog Vakarai turėtų pagalvoti, kaip užtikrinti saugumo garantijas Rusijai, kad būtų užbaigtas karas Ukrainoje. Tokie pareiškimai sulaukė ne tik Ukrainos, bet ir įvairių kitų sąjungininkių Europoje, įskaitant Vokietiją, kritikos.
Tiesa, viešojoje erdvėje nestinga ir pagrįstų klausimų dėl Vokietijos, ypač dėl jos kanclerio Olafo Scholzo lyderystės. Vangi reakcija į įvykius Ukrainoje, skandalų vejamos diskusijos dėl vokiškų ginklų tiekimo ir kitos kontroversijos kanclerį lydi jau nuo pirmųjų konflikto dienų. Šiomis dienomis kritika Berlynui vėl ėmė įgauti pagreitį. Po gana dviprasmiškų O. Scholzo viešų pareiškimų kyla vis daugiau klausimų, kada ir kokiu būdu Vokietija skirs 2 proc. nuo BVP šalies gynybai, nors ne taip seniai žadėjo, kad ši riba bus greitai pasiekta ir net peržengta.
Dar daugiau problemų Berlynui kelia pastaruoju metu viešojoje erdvėje pasirodžiusios naujienos, kad, priešingai nei teigė O. Scholzas, JAV ne tik nedraudė, o net skatino Vokietiją tiekti tankus Ukrainai.
Visos šios klaidos pastaruoju metu kelia vis didesnes diskusijas dėl to, ar Prancūzija su Vokietija gali toliau užimti lyderių pozicijas Europoje. Štai ekspertė iš Suomijos Minna Alander net svarsto, kad ne visai vykusi Berlyno ir Paryžiaus reakcija į Rusijos agresiją gali padėti Senojo žemyno galios ir įtakos centrą pastūmėti į Vidurio, Rytų ir Šiaurės Europą. Būtų naivu tikėtis, kad Prancūzijos ir Vokietijos lyderystė visai sumenks, tačiau abiem valstybėms darysis vis sunkiau įtikinti savo sąjungininkes, kurių suirzimas – turi pagrindo.
Pirmiausia, kiekvienas bandymas kalbėti apie saugumo garantijas Rusijai tik dar labiau didina skepsį Šiaurės, Vidurio ir Rytų Europoje. Jau ilgą laiką galima matyti, kad Vakarų ir Rytų Europoje suvokimas, kokie turi būti santykiai su Rusija, skiriasi. Nors ši skirtis ir ėmė mažėti Rusijai pradėjus atvirą agresiją prieš Ukrainą, darosi akivaizdu, kad siektini karo pabaigos scenarijai reikšmingai skiriasi.
Kaip rodo „European Council on Foreign Affairs“ atliktas tyrimas, dauguma apklaustų italų ar vokiečių mano, kad svarbiausia karinio konflikto Ukrainoje baigtis – taika (kad konfliktas pasibaigtų kaip galima greičiau), o respondentai Lenkijoje mano, kad tai – teisingumas (siekis už agresiją nubausti Rusiją). Šios nuostatos gana ryškios ir politiniu lygmeniu – kol Prancūzijos prezidentas E. Macronas svarsto apie saugumo garantijas Rusijai, Baltijos šalyse ir Lenkijoje pagreitį įgauna diskusijos apie poreikį įkurti tarptautinį tribunolą, kuris tirtų Rusijos vykdomus karo nusikaltimus Ukrainoje.
Būtų naivu tikėtis, kad Prancūzijos ir Vokietijos lyderystė visai sumenks, tačiau abiem valstybėms darysis vis sunkiau įtikinti savo sąjungininkes, kurių suirzimas – turi pagrindo
Be kita ko, jau kurį laiką žiniasklaidoje sklando gandai apie dviprasmišką Vakarų sostinių reakciją į Rusijos agresiją. Tokias kalbas tik dar labiau pakurstė buvęs Jungtinės Karalystės premjeras Borisas Johnsonas, pareiškęs, kad Prancūzija atmetė galimą Rusijos agresiją, o Vokietija tikėjosi, jog Ukraina greitai pralaimės karinį konfliktą. Nors šias britų politiko kalbas patvirtinti sunku, o ir oficialūs pareigūnai suskubo jas neigti, tokios aukšto lygmens politikų kalbos – kelia susirūpinimą.
Dar daugiau susirūpinimo kelia, kad tiek Berlynui, tiek Paryžiui prireikė nemažai laiko, kad Ukrainą pasiektų rimta karinė šių dviejų didžiausių Europos galių parama, kai JAV, Jungtinė Karalystė, Kanada, Baltijos šalys, Lenkija šią paramą teikė dar iki eskalacijos, o ir po jos reagavo itin skubiai.
Galiausiai kyla pačios Europos gebėjimo apsiginti klausimas. Vakaruose neretai skeptiškai žvelgiama į NATO rytų flango valstybių baimes dėl galimos Rusijos agresijos. Pagrindinė tokio požiūrio priežastis – mąstymas, kad Rusija nesiimtų rizikos įsivelti į tiesioginį karinį konfliktą su NATO. Vis dėlto, kaip rodo konfliktas Ukrainoje, skaičiavimai Kremliuje yra grįsti nemaža rizikų tolerancija. Būtent dėl to NATO rytinio flango šalys ne tik pačios investuoja į gynybą, bet ir prašo skubiai paskui jas sekti ir kitas partneres Vakarų Europoje.
Iš mūsų pozicijų augančios išlaidos gynybai yra lygios kur kas rimtesniam Kremliaus požiūriui į rizikas, kurias keltų provokacijos prieš NATO šalis nares. Tai, kad nemažai daliai Vakarų Europos valstybių, įskaitant Vokietiją, sunkiai sekasi judėti link 2 proc. nuo BVP gynybos reikmėms žymos, kelia dar daugiau kritikos.
Mažos išlaidos gynybai yra viena priežasčių, kodėl galime matyti ir dar vieną svarbią tendenciją – Jungtinių Amerikos Valstijų vaidmuo užtikrinant Europos saugumą ir toliau išlieka nepakeičiamas. Paskutinis didelis konfliktas Europoje – konfliktas Kosove – pasižymėjo tuo, kad didįjį vaidmenį NATO vykdant karines operacijas atliko amerikiečių kariai. Nors nuo šio karinio konflikto praėjo daugiau nei du dešimtmečiai, o pačiame Kosove vis dar reguliariai kyla neramumai, budi NATO pajėgos, šio konflikto pamokos – neišmoktos.
Kaip ir tada, taip ir dabar, nors ir skirtingomis priemonėmis, būtent JAV yra pagrindinė karinės pagalbos tiekėja Ukrainai. Vašingtono teikiamos karinės paramos mastai – įspūdingi. Nė viena Europos šalis nėra arti jų. Tai tik dar vienas argumentas, pagrindžiantis poziciją, kad be JAV indėlio Europos saugumas ir stabilumas būtų prastesnėje padėtyje.
Visgi sunku prieštarauti, jog tiek Berlyne, tiek Paryžiuje yra daugiau įsiklausimo į partneres rytuose. Nors akivaizdu, kad nesutarimų – netrūksta, o tarpusavio pasitikėjimo – šiek tiek stokojama, sunku neįžvelgti, jog siekis suprasti vienam kitą – auga. Net ir nepaisydamas prieštaringų pasisakymų prezidentas E. Macronas pabrėžia Ukrainos pergalės ir apsisprendimo teisės svarbą. Be to, kas būtų pagalvojęs, jog O. Scholzas gins poreikį ypač reikšmingai didinti išlaidas ne socialinėms išmokoms, o Vokietijos ginkluotosioms pajėgoms.
Mažos išlaidos gynybai yra viena priežasčių, kodėl galime matyti ir dar vieną svarbią tendenciją – Jungtinių Amerikos Valstijų vaidmuo užtikrinant Europos saugumą ir toliau išlieka nepakeičiamas.
Svarbu nepamiršti ir praktinės plotmės – reikšmingai išaugusio Vokietijos karinio buvimo NATO rytų flange (ypač Lietuvoje, bet ne tik joje), Prancūzijos prisiimtos lyderystės kuriant priešakinę kovos grupę Rumunijoje. Šie veiksmai – kintančio požiūrio į Rusiją praktinė išraiška.
Be to, Prancūzijos ir Vokietijos ekonominis išsivystymas bei per ilgus metus užsiaugintas politinis „svoris“ tikrai neištirps taip greitai, kaip to tikisi kritikai. Ne be reikalo tokį ilgą laiką Paryžius ir Berlynas buvo pagrindinės Senojo žemyno politikos ašys, aplink kurias sukasi visa Europos politika. Vokietija – galingiausia Europos ekonomika, jau ilgą laiką daranti itin didelę įtaką Europos Sąjungos finansams.
Be to, tik Didžioji Britanija lenkia Vokietiją pagal gynybai skiriamas lėšas. Prancūzija – ne ką mažesnė ekonominė galia, nuolatinė Jungtinių Tautų saugumo tarybos narė, viena iš branduolinį ginklą turinčių valstybių. Abi šios valstybės yra ir didžiojo septyneto – labiausiai industrializuotų ir įtakingiausių pasaulio valstybių grupės – narės. Tokių valstybių galia, kad ir kaip to tikisi jų kritikai, nesumenksta per dieną.
Galiausiai Europos vidaus rietenos yra naudingos tik priešiškai nusiteikusioms galioms. Todėl svarbu suprasti, kad net jeigu ir Prancūzijos ar Vokietijos galia Europoje aptirps – gebėjimas įsiklausyti vieniems į kitus išliks viena svarbiausių dedamųjų siekiant užtikrinti veiksmingą Europos atsaką į Rusijos agresiją, migrantų krizes ar kitus panašius, daug diskusijų keliančius, bet greitos reakcijos reikalaujančius įvykius.
Nesvarbu, ar tai bus Lietuvos siekis geriau suprasti Paryžių, ar Prancūzijos siekis geriau suprasti Vilniuje vyraujančias nuostatas – gebėjimas kalbėtis ir tartis toliau išliks vienu svarbiausių veiksnių Europos politikoje. Net jeigu dialogą vedantys lyderiai imtų keistis.
