Praėjusią savaitę sulaukėme dviejų svarbių žinių, susijusių su kintančia pilietinės visuomenės būkle Lietuvoje. Pirmoji – prasidėjo milžiniško visuomenės palaikymo sulaukusi paramos Ukrainai akcija „Radarom“, suvienijusi Lietuvos nacionalinį radiją ir televiziją bei pagrindines šioje srityje veikiančias organizacijas.
Antroji – po daugiau nei penkerių metų nuoseklaus augimo, pirmąjį kartą užfiksuotas reikšmingas Pilietinės galios indekso nuosmukis. Paradoksalu: nuo pandemijos pradžios pastebimai suaktyvėjusi pilietinė visuomenė vis menkiau vertina savo galią paveikti svarbius viešojo gyvenimo sprendimus. Kodėl, demonstruodami įspūdingus bendro veikimo rezultatus teikiant paslaugas ar įsigyjant prekes, netikime galintys jų pasiekti valstybės valdymo sprendimų priėmime?
Pilietinė visuomenė bei nevyriausybinės organizacijos (NVO) dažnai įvardinamos kaip vienos pirmųjų, reaguojančių į įvairaus pobūdžio krizes ar nelaimes. Lankstesnės, galinčios greitai mobilizuoti savanorius, dirbančios su skirtingomis visuomenės grupėmis ir išmanančios jų poreikius, šios organizacijos geba sparčiai prisitaikyti prie situacijos ir padėti valstybei spręsti kilusius iššūkius. Ši tendencija buvo ypač pastebima JAV po rugsėjo 11-osios teroristinių išpuolių, taip pat teikiant pagalbą nukentėjusiems nuo uragano Katrina. Vis dėlto daugybę pavyzdžių galime rasti ir Lietuvoje: praėję metai pateikė ne vieną išbandymą, kurį sprendžiant į pirmąsias gretas stojo nevyriausybinis sektorius bei pilietinė visuomenė.
Trumpam grįžkime į 2020 m. pradžią, kai, laukiant valstybės užsakytų asmens apsaugos priemonių, gydymo įstaigoms pagalbą šiomis priemonėmis teikė pilietinės iniciatyvos; 2020 m. pabaigą – 2021 m., kai po visą Lietuvą pasklido platus savanorių tinklas, tapęs pagalbos rankomis asmens sveikatos priežiūros įstaigose, o vėliau – ir vakcinacijos centruose; 2021 m. vasarą, kai, susidūrus su nereguliarios migracijos krize, NVO prisidėjo prie migrantų aprūpinimo būtiniausiomis priemonėmis, maitinimo ar net švietimo paslaugų teikimo; galiausiai, 2022 m. žiemą, kai, prasidėjus karui Ukrainoje, visuomenė paaukojo Lietuvos gyventojų skaičių viršijančias sumas, o pilietinės iniciatyvos bei NVO rūpinosi pabėgėlių pavežėjimu, apgyvendinimu bei registracija.
Telkdamos finansinius išteklius, organizuodamos savanorių pagalbą ir taip prisidėdamos prie paslaugų teikimo, galiausiai, padėdamos apsirūpinti prekėmis, kurių reikia „čia ir dabar“ pilietinės iniciatyvos ir NVO įrodė, kad krizių akivaizdoje valstybė turi patikimą ramstį.
Nepaisant to, tvaraus bendradarbiavimo tarp nevyriausybinio ir viešojo sektoriaus krizių metu užmegzti nepavyko. Žvelgiant į prekių ir paslaugų teikimą, NVO neretai savo pagalbą teko siūlyti proaktyviai ir įtikinti viešojo sektoriaus institucijas jos naudingumu. Negana to, šių organizacijų atstovai taip pat buvo menkai įtraukiami į sprendimų priėmimą. Pandemijos pradžioje išreikštas požiūris, kad visuomeninėms organizacijoms skiriamas dėmesys atitraukia sprendimų priėmėjus nuo „tikrojo“ krizės valdymo ėmė keistis tik 2020 m. pabaigoje. Tuomet, pasiekus COVID-19 pandemijos piką, naujoji I. Šimonytės Vyriausybė sudarė darbo grupę, kurios veikloje dalyvavo tiek pagrindiniai sprendimų priėmėjai, tiek NVO atstovai.
Tokiu būdu pilietinė visuomenė tapo ne tik papildomomis pagalbos rankomis, tačiau integralia krizės valdymo mechanizmo dalimi, prisidedančia prie sprendimų priėmimo. Sėkminga darbo grupės praktika taip pat buvo pritaikyta Vidaus reikalų ministerijoje, siekiant geriau koordinuoti nereguliarios migracijos krizės valdymą. Vis dėlto, šios iniciatyvos buvo trumpalaikės ir tiesiogiai susijusios su intensyviausiais krizių laikotarpiais. Tuo tarpu šių metų pradžioje įsigaliojęs krizių valdymo modelis, nors ir deda žingsnį horizontalesnio krizių valdymo link, NVO ir pilietinę visuomenę vis dar labiau įtvirtina kaip techninės pagalbos ir paslaugų teikėjus, o ne partnerius, galinčius prisidėti prie geriau informuoto sprendimų priėmimo.
Nepakankamas piliečių įtraukimas į sprendimų priėmimą pastebimas ir įprastomis sąlygomis. Nors Europoje vis dažniau taikomos įvairios bendrakūros praktikos, suteikiančios galimybes suinteresuotosioms šalims tiesiogiai įsitraukti į problemų identifikavimą ir jų sprendimų generavimą (pvz., formuojant viešąsias erdves), Lietuvoje kone dešimtmetį neįsibėgėja viešųjų konsultacijų praktika. Remiantis Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos duomenimis, Lietuva pasižymi puikiais viešųjų konsultacijų vykdymo rodikliais, tačiau jos neretai vykdomos ganėtinai formaliai, o išaugęs konsultavimosi iniciatyvų skaičius nebūtinai yra tiesiogiai susijęs su jų poveikiu sprendimų priėmimui. Institucijų kvietimas konsultuotis ne visada pasiekia tikslines grupes, o konsultacijai laiką skyrusios grupės ne visada jaučiasi ne tik išklausytos, bet ir išgirstos.
Tuo tarpu šių metų pradžioje įsigaliojęs krizių valdymo modelis, nors ir deda žingsnį horizontalesnio krizių valdymo link, NVO ir pilietinę visuomenę vis dar labiau įtvirtina kaip techninės pagalbos ir paslaugų teikėjus, o ne partnerius, galinčius prisidėti prie geriau informuoto sprendimų priėmimo.
Ieškant atsakymo į klausimą, kodėl gyventojai vis mažiau tiki galintys paveikti valstybės gyvenimą, negalima besti pirštu tik į viešojo sektoriaus institucijas: gebėjimų dirbti kartu trūksta ir šių institucijų darbuotojams, ir nevyriausybinių organizacijų, pilietinių iniciatyvų atstovams ar tiesiog – piliečiams. Tačiau kodėl tikimės, kad pirmą kartą prie bendro stalo susėdę žmogaus teisių ir nacionalinio saugumo gynėjai sutars, jei kalbėdamiesi jie neretai netgi naudoja skirtingą žodyną? Kelias pirmyn – atviras įsitraukimas į bendras veiklas, garsus dalijimasis bendradarbiavimo sėkmėmis ir skaidrus nesėkmių pripažinimas tam, kad būtų stiprinamas abipusis pasitikėjimas.
Vis dėlto, tai reikalauja nusistovėjusių praktikų kaitos. Viena vertus, viešojo sektoriaus institucijoms ypač reikšmingu tampa atvirumas procesų ir rezultatų atžvilgiu. Svarbu pripažinti, kad ekspertizė nėra sutelkta tik institucijų rankose, o viešosios politikos sprendimų kokybė gali būti pagerinta įsiklausant į labiausiai jų poveikį jaučiančių grupių grįžtamąjį ryšį. Taigi, tikslą padidinti piliečių pasitikėjimą valstybe galėtų pakeisti tikslas labiau (pasi)tikėti piliečiais.
Antra vertus, piliečiams svarbus atsakomybės ir iniciatyvos dėmuo – jie yra daugiau nei valdymo „objektai“ ar pasyvūs viešųjų paslaugų vartotojai. Panašu, kad nors vis dažniau kalbame apie poreikį painias problemas spręsti bendrai, nežiūrint į sektorių ar institucijų ribas, Lietuvoje pirmenybė teikiama trumpalaikiam atskiro veikimo patogumui. Tuo tarpu Pilietinės galios indekso rezultatai kelia nerimą žvelgiant į ilgalaikę perspektyvą bei joje augančią atskirtį tarp piliečių ir valstybės.
