Visuomenės nuomonės apklausos pastaruoju metu baigia įteigti, jog būsimuose prezidento rinkimuose yra du stipriausi kandidatai – Gitanas Nausėda ir Ignas Vėgėlė. Peršamas naratyvas, esą dabartiniam Daukanto aikštės šeimininkui iššūkį meta autsaideris, nuskriaustųjų užtarėjas, su politinėmis partijomis nesusisaistęs teisininkas.
Bet ar tai iššūkis, ar bridimas į tą pačią upę? Žodį „teisininkas“ pakeitus žodžiu „ekonomistas“, labai panašią autsaiderio ir užtarėjo litaniją girdėjom per G. Nausėdos rinkimų kampaniją.
Jei ieškot pirmeivio, „teisininką“ ir „ekonomistą“ reiktų keisti į „lakūną“. Rolandas Paksas pirmas Lietuvoje atrado, kad tiesiausias kelias į valdžią yra skelbti jai karą tautos vardu. Valdžią, girdi, užgrobė paprastų žmonių kraują su pasimėgavimu geriantis elitas. R. Pakso spin doctors – padavimo meistrai – sukūrė ir sėkmingai išnaudojo elito bei runkelių priešpriešą.
R. Paksas Lietuvoje pritaikė tai, kas pasaulyje seniai žinoma. Amerikos populistams tiesiausias kelias į Vašingtoną yra žmonių vardu skelbti kryžiaus žygį prieš Vašingtono žiedo (beltway) ribose tariamai parazituojantį elitą. Kartais ne visai sėkmingai, kaip kairuolis Howardas Deanas, kuris sakė esąs ištikimas gyvenantiems išorinėje Vašingtono žiedo pusėje. Kartais labai sėkmingai, kaip Donaldas Trumpas, kurio dukra Ivanka 2020 m. aiškino, kad Trumpas atvyko į sostinę ne tam, kad pataikautų Vašingtono žiedo elitui.
Lietuvoje džiaugiamės Ramūnu Karbauskiu, kuris lietuvišką populizmą praturtino sovietinio marksizmo-leninizmo žodynu, kai elito ir žmonių priešprieša transformavosi į prieštaravimą tarp viršūnių ir apačių (interneto šmaikštuoliai netruko šaipytis, jog R. Karbauskis pretenduoja į apačų – indėnų genties – vadus).
Rolandas Paksas pirmas Lietuvoje atrado, kad tiesiausias kelias į valdžią yra skelbti jai karą tautos vardu.
Dabar apačių ir viršūnių, valdžios ir žmonių priešpriešą metinėse kalbose kultivuoja valdantis prezidentas G. Nausėda, o kandidatas į prezidentus I. Vėgėlė skelbiasi „žmonių pašauktas“ kilti prieš valdžią.
Politiniame lauke I. Vėgėlė ir G. Nausėda turi tuos pačius priešus – konservatorius ir liberalus – ir tuos pačius draugus: pirmiausia apie R. Karbauskį besitelkiančią formalią ir neformalią opoziciją pradedant žaliaisiais valstiečiais ir baigiant šeimų maršais su atitinkamomis radikaliai konservatyviomis (arba gerai išlaikytomis sovietinėmis) nuostatomis mažumų teisių, šeimos klausimais.
Ir I. Vėgėlė, ir G. Nausėda neabejingi antivakserių bylai. Abu jaučiasi žiną, kaip reikėjo valdyti pandemiją. Riaušių prie Seimo dieną G. Nausėda sugebėjo įžiūrėti du atskirus mitingus ir ne kartą viešai užjautė bei drąsino skiepų priešininkus. I. Vėgėlė įsitikinęs, kad galimybių pasas esąs žmonių orumo pažeminimas, kokio nėra buvę nuo Antrojo pasaulinio karo (tai reiškia, kad Europos Sąjungos galimybių pasas jam baisesnis nei Sovietų Sąjungos pasas).
Ir I. Vėgėlė, ir G. Nausėda mėgsta remtis tariama žmonių nuomone, apie kurią sužino iš pačių užsakytų apklausų, kurias vykdo ta pati apklausų bendrovė „Vilmorus“, kuri abiem atvejais kratosi atsakomybės dėl užsakovo pateiktų klausimų tendencingumo. Tai nė kiek netrukdo kandidatams vaizduoti, jog vadovaujasi daugumos nuomone.
Abu pirmaujantys kandidatai turi sudėtingus santykius su žiniasklaida. G. Nausėda savo vakarėliuose nenori matyti Ritos Miliūtės, Rimvydo Valatkos ir Vytauto Bruverio, bet sąmokslo „teoretikių“ Nidos Vasiliauskaitės ir Jurgos Lago draugija jam tinka. I. Vėgėlės komunikacinės preferencijos iš esmės panašios, bet sąmokslo teorijų lygis dar marginalesnis – visą kelią žemyn iki Rūtos Janutienės.
Ir I. Vėgėlė, ir G. Nausėda neabejingi antivakserių bylai. Abu jaučiasi žiną, kaip reikėjo valdyti pandemiją.
Labai artimi I. Vėgėlės ir G. Nausėdos požiūriai į kovą su korupcija ir teismų vaidmenį. I. Vėgėlė yra reiškęs nuomonę, jog svarbu bausti tuos, kurie inicijuoja korupcijos bylas, kurios baigiasi niekuo, nes taip, girdi, persekiojami nekalti žmonės. Advokatui, matyt, natūralu būti teisiamųjų pusėje ir nemažai advokatūros narių kartu su teisėjais viešai džiaugėsi išteisinamuoju nuosprendžiu 106 tūkstančių eurų gėrimų dėžutėje byloje – didžiausioje pastarojo meto korupcijos byloje – nes tai esąs teismų nepriklausomybės įrodymas.
G. Nausėda – ne advokatas, bet taip pat neturi nieko prieš tokius nuosprendžius. Dalia Grybauskaitė nuolat viešai reikalavo iš teisėsaugos ir teismų dirbti savo darbą – gaudyti ir bausti korupcionierius, o G. Nausėda faktiškai uždarė kovos su korupcija temą. Korupcija kaip problema jo pasisakymuose buvo minėta vos kelis kartus inauguracijos kalbose, vėliau faktiškai išnyko.
G. Nausėda atsisakė komentuoti pastarąjį skandalingą išteisinamąjį nuosprendį, neva vengdamas daryti įtaką teisingumui – atseit, kitaip negu D. Grybauskaitė. Ir tuo netiesiogiai pritardamas didžiųjų korupcijos bylų teisiamųjų ir jų advokatų gynybos linijai, girdi, tos bylos buvusios politiškai motyvuotos. Tokiu būdu D. Grybauskaitės spaudimas teisėsaugai ir teismams dirbti geriau apverčiamas aukštyn kojomis ir skelbiamas neleistinu kišimusi į teisėsaugos reikalus.
G. Nausėda nesėkmingai siūlė Seimui skirti Egidijų Šileikį Aukščiausiojo Teismo teisėju. Kandidatas, girdi, „puikiai tinka šioms pareigoms“, nors ne kartą už atlygį talkino bendrovei, figūruojančiai 106 tūkstančių byloje, įskaitant ir pažymą, kuria ginama verslo teisė daryti įtaką politikai. E. Šileikis pasižymėjo ir teisiniu „atradimu“, kad prezidento kritika visuomeninio transliuotojo eteryje, ypač per Kalėdas, yra nekonstitucinė.
Užsienio politikoje G. Nausėda yra dažniau atlikėjas nei kompozitorius ir pagirtinai dainuoja iš gaidų, rūpestingai paruoštų Ingridos Šimonytės ir Gabrieliaus Landsbergio (bei smulkmeniškai suderintų LRS Europos reikalų komitete). Beje, R. Paksas taip pat buvo neblogas užsienio politikos atlikėjas, klusniai grojęs iš URM į prezidentūrą deleguoto Petro Vaitiekūno grojaraščio.
Buvo tik keli kartai, kai G. Nausėda prieštaravo valdančiųjų užsienio politikai: dėl Taivano ir – pradiniu laikotarpiu – dėl baltarusiško kalio tranzito stabdymo. Abiem atvejais galima įžvelgti R. Karbauskio globojamą požiūrį, kad verslo interesai yra svarbiau negu Baltarusijos ir Kinijos autokratijos keliamas pavojus demokratijai.
Kol netapo prezidentu, apie I. Vėgėlės kaip užsienio politikos atlikėjo gebėjimus sunku spręsti, bet dabar jo reiškiama užsienio politikos kritika sutampa su G. Nausėdos nuokrypiais ir karbauskiškai sukasi apie menamas Kinijos politikos klaidas bei žalą investicijoms – kitaip sakant, apie verslo interesus.
Jei planas yra gąsdinti I. Vėgėle taip, kad ir karščiausi užingridai balsuotų už G. Nausėdą, tai atrodo sunkiai įgyvendinama: išsigąsti nėra ko, nes esminių skirtumų tarp dabar pirmaujančių kandidatų nematyti. Jie varžosi labai lygiomis sąlygomis, įskaitant išvaizdą: dauguma ekspertų ir publikos vieningai sutaria, kad I. Vėgėlė atrodo taip pat gerai, kaip ir G. Nausėda. Vadinasi, lieka ūgis, tad Vyriausiajai rinkimų komisijai reikėtų palengvinti sunkų pasirinkimą ir pradėti skelbti duomenis apie prezidentinių kandidatų ūgį metrais ir centimetrais, kaip krepšinyje.
Jei planas yra gąsdinti I. Vėgėle taip, kad ir karščiausi užingridai balsuotų už G. Nausėdą, tai atrodo sunkiai įgyvendinama: išsigąsti nėra ko, nes esminių skirtumų tarp dabar pirmaujančių kandidatų nematyti.
Jei rimtai, tai pasirinkimas iš dviejų R. Pakso klonų, ženklintų R. Karbauskio palaiminimu, būtų košmaras intelektualiai prakutusiems ir nuosaikiems žmonėms – tokiems kaip vokiečių filosofo Jurgeno Habermaso išmąstyti idealūs gerieji rinkėjai. J. Habermasas teigia, kad šiuolaikinei viešajai erdvei būtini racionalūs, išsilavinę, gerai informuoti, kritiški žmonės, kurie yra pasiruošę kokybiškai dalyvauti viešojoje diskusijoje svarbiausiais visuomenės gyvenimo klausimais ir kurie gali daryti racionalius pasirinkimus politikoje.
Ar Lietuvoje bus kam prisiimti atsakomybę iškelti tokį kandidatą / kandidatę, kad tiktų habermasiškai rinkėjų padermei, kuri yra reiklesnė nei populistų programuojami somnambulai?
