Kai apibendrinami 2021-ieji politikoje, vis skundžiamasi esą prezidentas ir valdantieji per daug pykstasi. Linkima, kad 2022-aisiais būtų daugiau santarvės, tuomet nuo kivirčų ir pandemijos dvigubai kentėję Lietuvos žmonės iškart pasijusią geriau.
Ar tikrai valdžių sutarimas yra būtina pilnutinės žmonių laimės sąlyga? Na, tarybiniais laikais tokia sąlyga tikrai buvo, o valdžios ir liaudies vienybė visais klausimais buvo viena pagrindinių oficialios propagandos temų, įrodančių komunistinės sistemos pranašumą prieš „buržuazinį liberalizmą“. Totalitarinės tvarkos pranašumai dabar ataidi populiariausia vox populi aimana – „Ir ko jie ten riejasi?“. Tai skamba į taktą amžinatilsį Viktoro Černomyrdino rusiškam humorui, jog „parlamentas – ne vieta diskusijoms“.
Ir tikrai, ko jie ten barasi? Manyčiau, kad dabartinius konfliktus kursto tikėjimas skirtingomis vertybėmis, skirtingas supratimas, kas yra gerai ir kas yra blogai Lietuvoje ir pasaulyje.
Prezidento ir valdančiųjų vertybės jau seniai prasilenkia kaip jūroje laivai. Rimantas Dagys buvo metamas iš TS-LKD 2019-ųjų birželį, nes viešai puolė buvusią kandidatę į prezidentus Ingridą Šimonytę dėl tariamo neatitikimo krikščioniškoms vertybėms, o partijos pirmininką Gabrielių Landsbergį – stačiai dėl liberalizmo. Tuomet ką tik iškeptas prezidentas Gitanas Nausėda atvirai žavėjosi Dagio pilietine drąsa priešintis partijos diktatui.
Šeimos, mažumų teisių, Stambulo konvencijos, smurto prieš moteris ir net lyčių lygybės klausimais Nausėda visada buvo ultrakonservatyvioje, antieuropinėje stovykloje kartu su Dagiu ir nedaugeliu likusių TS-LKD talibų, kartu su Ramūnu Karbauskiu, Valdemaru Tomaševskiu, Viktoru Uspaskichu ir su šeimamaršininkais. Tarptautinėje plotmėje Nausėda viešai palaikė Jaroslawo Kaczynskio Lenkijos požiūrį į „tradicines vertybes“, kurioms, girdi, kelia grėsmę Europos Sąjungos diktatas. Oficialūs ir neoficialūs Nausėdos patarėjai padžiūgaudavo, kad prezidentas atstovauja daugumos nuomonei.
Susijęs vertybinis prezidento ir valdančiųjų konfliktas sukasi apie pandemijos valdymą. Maršai, riaušės, basos mamos ir Sveikatos teisės institutas sėkmingai įrodė, jog už „tradicines vertybes” ir prieš skiepus kovoja tos pačios jėgos. Susitapatinimas su antivakseriais gerokai sumažino pradinį maršininkų populiarumą, protestai akivaizdžiai išsikvėpė ir kalbėti apie atstovavimą daugumai nebėra prasmės, tačiau prezidento požiūris į Galimybių pasą ir pareigą skiepytis lieka arčiau antivakserio Brazilijos prezidento Jairo Bolsonaro negu Šimonytės.
Prezidento patarėjai aiškina, jog žmonės neatsako dėl to, kad nesiskiepija, ir priekaištauja, kad vyriausybė nebendrauja su „kitaminčiais”. Tuo pamaloninamos sąmokslo teorijos, esą šioje šalyje įsigalėjusi totalitarinė diktatūra. Su ja kovojantys antivakseriai manosi esą naujieji disidentai, o Nida Vasiliauskaitė – mažiausiai Andrejus Sacharovas (na, tada, kai nebūna Lietuvos Jeanne d’Ark).
Prezidentas didžiuojasi, jog nevartoja žiniasklaidos ir tuo pasirašo marginalų pučiamą mitą, girdi, sisteminė žiniasklaida gniaužia laisvą antivakserių žodį. Valdingas pasidygėjimas žiniasklaida taip pat pasireiškia Ramūno Karbauskio kryžiaus žygiu prieš LRT, rinktinių antivakserių advokatų pasisakymais apie infodemiją, Rimo Tumino samprotavimais apie žurnalistų įkyrumą ir kuria naratyvą, jog žiniasklaidą reikia „tvarkyti“. Tai labai panašu į procesus, kurie atvedė į žiniasklaidos smaugimą Lenkijoje ir Vengrijoje.
Pastaruoju metu prezidentas užsienio politiką padarė vidaus politikos kovų arena. Vystomas labai asmeniškas diskursas apie užsienio politikos „gabrielizaciją“, į pagalbą šoka Landsbergių specialistas Karbauskis su kompanija. Prezidentas nemato, kad tarp šio ginamų „tradicinių vertybių“ centrinę vietą užima laisvė prekiauti rusiškomis trąšomis. Prezidentas taip pat nemato, kad Kinijos ir Taivano diplomatijos klausimu dabar gali didžiuotis Vilius Kaikaris, kitados raginęs sėdėti krūmuose per Rusijos–Ukrainos karą 2014-aisiais.
Susitapatinimas su antivakseriais gerokai sumažino pradinį maršininkų populiarumą, protestai akivaizdžiai išsikvėpė ir kalbėti apie atstovavimą daugumai nebėra prasmės, tačiau prezidento požiūris į Galimybių pasą ir pareigą skiepytis lieka arčiau antivakserio Brazilijos prezidento Jairo Bolsonaro negu Šimonytės.
Ar su visu tuo galima sutikti? Prezidentas, žinoma, turi teisę pasirinkti savo didvyriu Dagį, kitaip reikšti obskurantiškas pažiūras. Tačiau tai nereiškia, kad valdančioji dauguma turi pritarti prezidentiniam požiūriui ar jį nutylėti. Jei vertybės priešingos nausėdinėms, privalu jas ginti – jei į vertybes žiūrima rimtai.
Vadinasi, yra labai gerai, kad vyriausybė ir prezidentas nesutaria ir ginčijasi: Lietuva jau nebenueis Lenkijos ir Vengrijos keliu, neiššovusi nė vieno šūvio kaip 1940-aisiais.
Kitados vadintas politikos benamiu, prezidentas dabar rado pastogę. Savo vertybėmis Nausėda labai aiškiai nutūpęs žaliavalstiečių, Darbo partijos, Lenkų rinkimų akcijos ir maršininkų-antivakserių stovykloje. Pažymėtina, jog opoziciniai socialdemokratai netempia iki prezidento vertybinių draugų. Ir net Sauliaus Skvernelio besirandanti partija netempia.
Nesutaikomi vertybiniai skirtumai reiškia, kad konfliktas tarp valdančiųjų ir prezidento užprogramuotas iki šito prezidento ir šito Seimo kadencijos pabaigos. Laukia sunki ir ilga politinė kova, war of atrition.
Vadinasi, yra labai gerai, kad vyriausybė ir prezidentas nesutaria ir ginčijasi: Lietuva jau nebenueis Lenkijos ir Vengrijos keliu, neiššovusi nė vieno šūvio kaip 1940-aisiais.
Kartu nebeužtenka vien pasipriešinti. Jei kovoje dėl „tradicinių vertybių“ šalis tempiama į civilizacinę vakardieną ir iš Europos, šį ginčą geriau būtų laimėti. Sunku tikėtis pakeisti Nausėdos, Karbauskio ir draugų nuomonę. Ką realiai galima daryti, tai rimčiau telkti žmones, kurie nenori Kaczynskio ir Bolsonaro krypties.
Kai prezidentas priima basas mamas, vyriausybė galėtų tarti gerą žodį apsiavusioms mamoms – padrąsinti pavyzdingai save ir savo vaikus skiepijančią tylinčią daugumą, padėkoti už pareigingumą ir pasišventimą, patikinti, kad ir toliau bus daroma viskas, kad jų vaikai galėtų mokytis maksimaliai saugiomis sąlygomis. Galynėjantis su pandemija ir migrantų krize vyriausybė galėtų dažniau dėkoti gydytojams, mokytojams, pasieniečiams, policininkams, savanoriams.
Valdantiesiems praverstų glaudžiau bendrauti su rinkėjais, su šalininkais. Spėju, kad „užingridams“ reikia daugiau aiškumo ir įkvėpimo kovai, negu realiai gauna. Taigi, būtų ne pro šalį daugiau aiškinti, kas vyksta, kas daroma ir ko valdantieji siekia savo baltarusiška politika, savo Kinijos politika, valdydami pandemiją ar migrantų krizę. Nes dabar dažnai nutinka, kad nuotolinės psichoanalizės seansuose iš Briuselio Andrius Kubilius geriau paaiškina, ką galvoja ši vyriausybė, negu tai daro pati vyriausybė.
