Rusijos invazijos Ukrainoje išvakarėse ir karui prasidėjus Lietuva išgyvena dvylika įstabių dienų, kurios parodė, kaip atrodo vieninga, konsoliduota ir atsakinga užsienio politika.
Dvylika dienų prasidėjo vasario dvidešimt trečiąją, kai prezidentas Gitanas Nausėda nuvyko į Kyjivą susitikti su Ukrainos prezidentu Volodymyru Zelenskiu. Kitą rytą paaiškėjo, kad G. Nausėda Kyjive lankėsi paskutinę dieną prieš invaziją.
Kiek anksčiau G. Nausėda smarkiai kritikuotas dėl delsimo, kai daug Lietuvos, regiono bei pagrindinių ES ir NATO šalių lyderių rikiavosi ilgoje eilėje pareikšti paramą Ukrainai, kuriai tada dar tik teoriškai grėsė Rusijos agresija. Tada prezidento patarėja Asta Skaisgirytė atsimušė, esą prezidentas svarstytų vizitą, jei būtų pakviestas. Galiausiai prezidentas leidosi įtikinamas, liovėsi laukti kvietimo ir nuvyko į Ukrainą kartu su Lenkijos prezidentu.
Jau prasidėjus invazijai, prezidentas pavyzdingai susitikinėja su visais sąjungininkų lyderiais, pirmąsias invazijos Ukrainoje savaites būriais traukusiais į Lietuvą ir gretimas šalis, įskaitant JAV viceprezidentę Kamalą Harris ir valstybės sekretorių Antony Blinkeną. (Anksčiau būdavo visaip: teigiama, jog bent kartą prezidentas atsisakė kalbėtis telefonu su A. Blinkenu, nes jis, girdi, „per žemo rango“, todėl pernai gruodžio 21-ąją su JAV užsienio reikalų ministru apie Ukrainos situaciją kalbėjosi premjerė Ingrida Šimonytė).
Per dvylika vidaus taikos dienų nebuvo ginčų, kas turi važiuoti į Europos Vadovų Tarybą, o audros dėl kalio tranzito stabdymo, Taivano ir Kinijos atrodė seniai pamiršti nereikšmingi dalykai. G. Nausėda kaip išgalėdamas transliavo bendrą su vyriausybe Lietuvos poziciją visais Ukrainos karo, Lietuvos gynybos ir NATO rytinio sparno stiprinimo klausimais. Nepakenkė ir tai, jog bendra pozicija buvo tvirtai suderinta Seimo užsienio reikalų komitete.
G. Nausėda nustojo minėti save ir pradėjo kalbėti apie nuasmenintą ir jokiam konkrečiam asmeniui nepriklausančią Lietuvos poziciją. Dvylikai dienų dingo lig tol prezidento kalbėjime dažnos jo asmens iškilumą vienaskaita ir daugiskaita akcentuojančios kalbos figūros „prezidentas nori“, „mes siūlome“, „mūsų nuomone“. Taip pat liovėsi lyriniai nukrypimai į savo pastangų ir nuopelnų užsienio politikoje apdainavimą.
Dar visai neseniai prezidentas baudėsi bet kokia kaina atstatydinti užsienio reikalų ministrą Gabrielių Landsbergį, o G. Nausėdos artimiausia aplinka nepasižyminčiais subtilumu argumentais ad hominem dėjo į šuns dienas „bravūrišką“ ir „gabrielizuotą“ Lietuvos užsienio politiką. Po tokios beatodairiškos prezidentinių asmeniškumų audros dvylika vienybės dienų atrodė kaip stebuklingas nušvitimas. Tuo laiku prezidentas neblogai įsipaišė į bendrą užsienio politikos paveikslą ir jo tikrai negadino.
Vėl girdime įprastai „pagarbią“ I. Segalovičienės leksiką „veblena“, „murkdosi“, o valdančiųjų įvardijimas svarbiausiais prezidentūros „partneriais“ skamba kaip patyčia.
Kartu dvylika dienų buvome palaiminti negirdėti prezidento patarėjos Irenos Segalovičienės pamokslų vyriausybei ir Seimui, kaip teisingai rūpintis Lietuvos žmonėmis. Atrodė, kad dvylika dienų be karo prikvietė retą paukštį – situacijos rimtumą atitinkantį atsakingą požiūrį į strateginį Lietuvos kursą ir jo deramą raišką.
Nušvitimo stebuklas buvo didelis, bet trumpas. Dvylika dienų baigėsi kovo septintąją, kai prezidentas LRT TELEVIZIJAI duotame interviu tris procentus gynybai paskelbė „savo“ siekiu („matau, kad formuojasi politinė valia palaikyti mano siekį didinti karinių išlaidų dydį iki ne mažiau kaip trijų procentų bendrojo vidaus produkto artimiausiais metais“) ir vėl grįžo prie įprasto dėmesingumo savo nuopelnams.
Taip pat skaitykite
Lygia greta atsirado prezidentinis partijų susitarimo dėl gynybos finansavimo projektas su formuluote „prezidentui pasiūlius“ ir nustatyta simboline kovo 11-osios data susitarimą pasirašyti – panašiai kaip skiepijimo vajaus pradžioje prezidentas vyriausybei nurodė 70 proc. vakcinaciją iki mindauginių.
Partijų susitarimo klaidų komediją vainikavo žaliavalstietis Giedrius Surplys, prezidento pasirinktas pasiuntiniu, kuris turėjo įsiūlyti projektą rimtiems rimtų parlamentinių partijų lyderiams. Tokiais atvejais krepšinio komentatoriai sako: „Tu turbūt juokauji?“
Pasibaigus dvylikadieniui ūmai atgijo prezidento rūpestis Lietuvos žmonių gerove. Panašu, kad prezidentą suerzino žlugusios 100 eurų dalybos. Seimas pagrįstai atsisakė laiminti rinkėjų papirkinėjimą už jų pačių pinigus ir parlamentarams greičiausiai padėjo apsispręsti pribloškianti G. Nausėdos logika, esą negavę pinigų žmonės negins Lietuvos.
Vėl girdime įprastai „pagarbią“ I. Segalovičienės leksiką „veblena“, „murkdosi“, o valdančiųjų įvardijimas svarbiausiais prezidentūros „partneriais“ skamba kaip patyčia.
Neapsunkintas atsakomybės už valstybės finansų stabilumą prezidentas nuo kadencijos pradžios negaili vyriausybei įsakmių nurodymų taip ir anaip padėti žmonėms. G. Nausėdos socialinio teisingumo direktyvos nepasižymi praktiškumu, užtai tęstiniu viešųjų ryšių triuku perduoda vieną ir tą patį pranešimą – prezidentui rūpi.
Kovo 7-ąją prezidentas tarytum susigriebė, jog per daug įsitraukė į bendrą darbą „už Tėvynę“ ir pamiršo galvoti apie save, tad grįžo prie pamėgto komercinės rinkodaros principo „išsiskirk arba mirk“. Manding, pamirškime bendrą paveikslą ir grįžkime prie klausimo, kaip jame atrodau aš.
Vadinasi prezidentas nesuprato, kad per dvylika dienų be karo atrodė galimai geriausiai per visą kadenciją. Kai sunkią valandą prezidentas – tyčia ar ne – atideda į šoną egocentrizmą, asmeniškumus ir nesavanaudiškai dalyvauja bendroje užsienio politikos talkoje, aršiausiems kritikams nebėra ką veikti. Kaip paaiškėjo, kritikai be darbo buvo neilgai – dvylika dienų.
