Viešojoje erdvėje nuvilnijo susirūpinimas žodžio laisve, kuriai, girdi, gresia Vengrijos ar Lenkijos scenarijai, nes politikai esą kėsinasi sugriauti egzistuojančią žiniasklaidos savireguliaciją.
Nesunku matyti, kad susirūpinimo bangas pirmiausia skleidžia pagrindinis žiniasklaidos savireguliacijos darinys, kuris dabar vadinasi Visuomenės informavimo etikos komisija (VIEK) – savotiškas vykdomasis organas, atstovaujantis Visuomenės informavimo etikos asociacijai (VIEA).
Jei norime deramai įvertinti VIEK požiūrį į žodžio laisvę, turėtume prisiminti, kaip radosi šis darinys. VIEK pakeitė amžinatilsį Žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją (ŽLEK). Ši buvo skubiai reformuota po to, kai komisijoje susidarė istoriškai unikali žurnalistų dauguma, ir ŽLEK, kuriai tada vadovavo dabartinis Seimo narys Linas Slušnys, priėmė kelis sprendimus, paskelbusius neetiškais nacionalinio dienraščio paskvilius, begėdiškai ginančius bankrutavusio banko – dienraščio akcininko – neegzistuojančią garbę ir orumą.
To užteko, kad 2015 m. jungtinės žiniasklaidos leidėjų pajėgos skubos tvarka „perorganizuotų“ ŽLEK į VIEK, pastarojoje nominalių žurnalistų liko du iš septynių (dabar iš aštuonių). Savaime aišku, kad tai buvo daroma dėl „žodžio laisvės“, ir Seimo dauguma lengva ranka pasirašė: kažkas nenorėjo pyktis su leidėjais, nuo kurių priklauso, kokiu rakursu būsi rodomas televizoriuose; kažkas galvojo, kam tas vargas, jei patys žurnalistai negina savo teisių.
Lietuvoje „nematomos sienos“ tarp redakcijos ir verslo principas seniesiems spaudos magnatams kėlė visiškai natūralią atmetimo reakciją.
Vienas pagrindinių žiniasklaidos laisvę ir nepriklausomumą užtikrinančių principų paprastai yra „nematoma siena“ tarp redakcijos ir verslo: kitaip sakant griežtas redakcinių ir komercinių sprendimų atskyrimas bei žurnalistų apsauga nuo leidėjų savivalės. „Nematomos sienos“ principas normaliai persikelia ir į žiniasklaidos savireguliavimą bei yra papildoma žurnalistų žodžio laisvės apsaugos priemonė.
Lietuvoje „nematomos sienos“ tarp redakcijos ir verslo principas seniesiems spaudos magnatams kėlė visiškai natūralią atmetimo reakciją. Jie buvo redaktoriai ir savininkai viename, tarp žurnalistikos ir verslo dėjo lygybės ženklą verslo naudai ir savo vidinės harmonijos nė nesiruošė griauti kažkokiomis sienomis, matomomis ar ne. Būtų tas pats, „kaip pjauti gyvą audinį“, kaip kita proga sakydavo Michailas Gorbačiovas.
Lietuviškos žiniasklaidos savireguliacijoje „nematomos sienos“ veik nebuvo, nebent pačioje ŽLEK egzistavimo pradžioje. Neteko girdėti nė vieno atvejo, kad ŽLEK kada nors būtų užstojusi ar gynusi žurnalistą prieš leidėjo savivalę.
ŽLEKe leidėjai paprastai užsitikrindavo saikingą daugumą, kurios užteko iki L. Slušnio komisijos, kai dėl leidėjų neapsižiūrėjimo susidarė nedidelė žurnalistų persvara ir leidėjai įsitikino, kad vos nusisukus žurnalistai pasileidžia nuo grandinės. Nevaldomų žurnalistų problemos VIEKe nebėra ir kiekybiškai (nominali mažuma 2 iš 8), ir kokybiškai: vieną atstovą turinti Lietuvos žurnalistų sąjunga su ką tik perrinktu ilgamečiu vadovu Dainiumi Radzevičiumi labiau žinoma kaip leidėjų interesų advokatė negu žurnalistų prieš leidėjus gynėja. Ir dabartinėje tariamo susirūpinimo žodžio laisve bangoje D. Radzevičius pavyzdingai stovi leidėjų pusėje.
Pastaraisiais metais naujosios medijos ir savininkai užsieniečiai diegia „nematomą sieną“ vis plačiau, o spaudos magnatai traukiasi į praeitį – tiražai tirpsta, laikraščiai užsidaro. Nepaisant to, leidėjų noras pasilaikyti sau savireguliacijos kontrolę niekur nedingo. Kai kurios naujosios medijos atranda, koks patogus dalykas tai yra. Anuomet L. Slušnio ŽLEKo sprendimai užgavo leidėjų jausmus, nes neigiami komisijos vertinimai ribojo prasikaltusio galimybes įsisavinti europinius viešinimo pinigus. Atnaujintame VIEKe viena naujųjų medijų atstovė privačiai pakartojo tą patį: „Jei tie pinigai yra, kodėl jų neįsisavinus?“ Suprask, VIEK yra apie pinigus, o ne apie žurnalistinės etikos paisymą, juolab ne apie žurnalistų nepriklausomybės apsaugą.
Leidėjai nuolat skelbiasi esą už žodžio laisvę ir prieš politikus, kurie į tą laisvę esą kėsinasi. Na, žiūrinti, kaip kėsinasi: jei susitarimo su leidėju būdu, tai viskas gerai. Argi leidėjai skundžiasi neleistinu poveikiu, kai ekskliuzyviai apdainuoja didžiai doro ir nepagrįstai persekiojamo Druskininkų mero Ričardo Malinausko kankinystę? Argi leidėjai skundžiasi spaudimu, kai rimtu veidu skelbia unikalų romantinių-herojinių reportažų ciklą apie Rolando Pakso bandymą apskrieti aplink pasaulį? Argi leidėjai reiškia nepasitenkinimą, kai vienų medijų atstovai kviečiami į Rusnės estakados atidarymą, o kitų – ne?
Tikrovėje leidėjai nedviprasmiškai signalizuoja, jog trūks plyš sieks išlaikyti savireguliacijos kontrolę. Tai dar kartą parodo, kad anksčiau ar vėliau reikės eiti iki galo ir žurnalistinės etikos klausimus palikti spręsti tik žurnalistams.
ŽLEK-VIEK veikimo ir transformacijos istorija lig šiol buvo neatlyžtančiai progresuojančios leidėjų kontrolės istorija, kurioje žurnalistų interesai išnyko be pėdsako, o vadinamoji žiniasklaidos savireguliacija patikimai saugojo žiniasklaidos verslo savininkų neliečiamumą. „Nematomos sienos“ principas sunkiai, bet radosi jaunesniuose Lietuvos žiniasklaidos segmentuose, o žiniasklaidos savireguliacijos jis taip ir nepasiekė.
Todėl žinia, kad kažkas mėgina grąžinti žurnalistus į žiniasklaidos savireguliaciją, yra gera. Kol kas pasiūlymai apsiriboja bandymu leidėjus palikti mažumoje ir – kaip matome – jau sukėlė leidėjų nepasitenkinimą tradiciniu tariamo susirūpinimo žodžio laisve pavidalu. Tikrovėje leidėjai nedviprasmiškai signalizuoja, jog trūks plyš sieks išlaikyti savireguliacijos kontrolę. Tai dar kartą parodo, kad anksčiau ar vėliau reikės eiti iki galo ir žurnalistinės etikos klausimus palikti spręsti tik žurnalistams.
