Perskaičiau politologo Kęstučio Girniaus komentarą „Derybos nebūtų išdavystė“ (delfi.lt). Jame įvairių politinių veikėjų lūpomis teigiama, kad derybos su Rusija galimos ir tai nebūtų išdavystė. Taip, anot autoriaus, mano ir Ukrainą remiantis britų leidinys „The Economist“.
Pabrėžiama, kad ši pozicija tikrai nereiškia pritarimo Putinui. Sutariam. Be jokios ironijos, žinau, kad K. Girnius nėra žudikų režimo Kremliuje šalininkas, tad apsvarstykime bent jau panašių pareiškimų prielaidas.
Pavyzdžiui, siūlomos derybos dėl Krymo atspindi „mes ir Rusiją turime suprasti“ esmę. Kalbėdamas apie Ukrainos siekį susigrąžinti Krymą, K. Girnius, matyt, pritardamas britų leidiniui, pastebi, kad dauguma eilinių rusų mano, jog jis buvo sovietų valdžios neteisėtai perduotas Ukrainai. Kad britų leidinys taip mano, tikrai nustebino. Bet K. Girnius, deja, nutylėjo, kad Krymas apie 900 metų priklausė Bizantijai ir veik 300 metų Osmanų imperijai, o Rusijai – apie 130 metų.
Ar K. Girnius „The Economist“ lūpomis siekia paversti rusų įsitikinimą rimtu argumentu Ukrainai savo noru atsisakyti Krymo? Juk dauguma rusų taip pat žino, kad Baltijos valstybės 150 metų priklausė Rusijai, ir dar 50 – sovietams. Ką tai mums sako? Peršasi mintis, kad bandoma sąmoningai pateisinti Rusijos norą gvieštis Krymo.
Ar bandoma pripratinti Ukrainą prie minties, kad Krymas kaip ir turėtų likti Rusijos glėbyje? Nors akivaizdu, kad Krymo atsisakymas taptų neįkainojama kruvino Putino režimo pergale bei Vakarų moraliniu pralaimėjimu, vedančiu į naujus karus. Nepavyko Vakarams Izraelio priversti dalytis Jeruzale, tai dabar ką? Siūlys, bandydami Ukrainos kantrybę, „vardan taikos“ atsisakyti Krymo, taip pažeisdami pačių ginamą „tarptautinę teisę“?
Galėjo Autorius taip pat prisiminti, kad Sovietų Sąjunga niekada nebuvo teisėta valstybė nuo pirmos jos atsiradimo dienos 1917 metais. Tai kas, kad dalis rusų mano, jog Krymas buvo neteisėtai perduotas Ukrainai, žinodami, kad pati imperija nebuvo teisėta? Ar norima pasakyti, kad milijonai nužudytų, apiplėštų ir išvežtų į katorgą – šie nusikaltimai buvo teisėti?
Kalbos apie kažkokį „Rusijos veido“ gelbėjimą, ant kurio daugumai rusų nusišvilpt, o prieš mūsų akis okupantams skerdžiant, plėšiant, žaginant ukrainiečius, – visa tai yra blėniai.
Anot Rusijos ir kadaise sovietų naratyvo, Baltijos valstybės pačios sutiko tapti sovietų dalimi, o pagal sovietų teisės sampratą Baltijos valstybės neturėjo tikros teisės palikti sovietų. Ką K. Girnius mano apie tai? Taip, 1975 m. Vakarai, bijodami branduolinio karo, sovietų okupuotas teritorijas pripažino sovietų imperijos dalimi, įskaitant Karaliaučių ir Kareliją, bet iš neteisės teisė nekyla, nereikėtų šios tiesos pamiršti.
Ar K. Girnius šito nesupranta? Klausimas retorinis, nes jis savo nuomonę slepia beveik iki komentaro galo, vis kitų lūpomis pritardamas „deryboms“, kurių tikslas – bet kokia kaina (net ir atsisakant Ukrainos teritorinio vientisumo) – stabdyti kai kam jau įgrisusį karą. K. Girnius: „Nei Waltas, nei Macronas nemano, kad invaziją galima pateisinti, bet jie įsitikinę, jog negalima neigti, kad NATO plėtra sukėlė susirūpinimą ir nesaugumo jausmą Kremliuje, tad prisidėjo prie Rusijos sprendimo įsiveržti į Ukrainą. Rusijos baimių dėl savo saugumo sumažinimas, nepažeidžiant kitų valstybių teisių, prisidėtų prie stabilesnės ir nuolatinės taikos, jei ilgainiui siekiama taikos, o ne Rusijos pažeminimo. Nevalia užmiršti, kad net jei Rusija patirtų triuškinamą karinį pralaimėjimą, o jos sausumos pajėgos būtų palaužtos, ji vis tiek turėtų neprilygstamą branduolinį arsenalą.“ Aišku?
Dar kartą: „NATO plėtra sukėlė susirūpinimą ir nesaugumo jausmą Kremliuje, tad prisidėjo prie Rusijos sprendimo įsiveržti į Ukrainą.“
Nuo ko pradėti šio pasažo dekonstrukciją? Kaip paneigti mitą, kurį kruvinas Putino režimas tiražuoja pastaruosius 8 metus? Gal nuo fakto, kad banditų gauja Kremliuje niekaip nereagavo, o tuojau pat susitaikė su Švedijos ir Suomijos būsima naryste NATO. Kodėl? Todėl, kad puikiai žinojo ir žino, jog NATO nesiruošia pulti Rusijos. Juo labiau kad dėl branduolinio konflikto baimės NATO ir JAV ne tik kategoriškai atsisako įvesti kariuomenę į Ukrainą, nors JAV pasirašė po Budapešto susitarimu ginti Ukrainos vientisumą. Taip pat bukai atsisako tiekti reikiamą kiekį ginklų: toliašaudžių, bent 300 km siekiančių salvinių raketinių sistemų ir ženklų kiekį artilerijos, tankų, lėktuvų.
Ar Putino režimas tai žino? Žinoma, nes kuriam galui jo atstovai laikė ir vis dar laiko savo turtus Vakaruose? Regis, mūsų vakariečių draugai, įskaitant ir K. Girnių, niekaip nesuvokia, su kuo turi reikalą. Autoriui ir išpopintiems Vakarų politikams siūlau prisiminti Ezopo pasakėčią apie vilką ir ėriuką. Vilkas sako ėriukui: „Tu kaltas vien esi, kad alkanas esu.“ Brutalus, niekuo nepateisinamas smurto aktas vykdomas tik todėl, kad nusikaltėlis gali tai padaryti, nes absoliuti valdžia gimdo absoliutų smurtą, kuriam nereikia jokio paaiškinimo. Vienintelis būdas sustabdyti barbarišką bakchanaliją – visiškas, bekompromisis Rusijos banditų gaujos sutriuškinimas Ukrainoje.
Apie kompromisus ir saugumo garantijas Rusijai: ši lygtis neišsprendžiama. Vokietijos kanclerės A. Merkel, buvusio kanclerio G. Shroederio bei Prancūzijos prezidentų kompromisų ir pataikavimo politika Putino režimo atžvilgiu sukūrė monstrą, įtikėjusį savo nebaudžiamumu.
Ar dar neaišku, kad kvietimas derėtis Ukrainos sąskaita yra lipimas ant to paties grėblio? Regis, kad iš branduolinio karo baimės K. Girnius siūlo priversti Ukrainą gelbėti mūsų išpopintus užpakalius atiduodant Rusijai gabalą jos teritorijos. Taigi, visi kiti neva „civilizuoti argumentai“ – tik apsimetinėjimas.
Vokietijos kanclerės A. Merkel, buvusio kanclerio G. Shroederio bei Prancūzijos prezidentų kompromisų ir pataikavimo politika Putino režimo atžvilgiu sukūrė monstrą, įtikėjusį savo nebaudžiamumu.
Dabar pakalbėkime apie baimes. Kai kurie Vakaruose bijo, kad totalus Rusijos sutriuškinimas Ukrainoje pažemins Rusiją. Todėl dalijasi galingais ginklais ribotomis dozėmis. Tuo metu žūsta žmonės, naikinami miestai, griaunama šalies infrastruktūra. Tas bailus slėpimasis už kenčiančiųjų ir žūstančiųjų nugarų yra gėdinga amoralumo išraiška.
Dėl baimės „pažeminti Rusiją“, dėl niekingo ginklų „dozavimo“ mūšiai prie Bachmuto virto Pirmojo pasaulinio karo analogu, tikromis skerdynėmis. Neturėdami pakankamai puolamųjų ginklų, ukrainiečiai savo galia veik susilygino su Rusijos okupantų. Dėl nepakankamo ginklų tiekimo Ukrainos kariuomenei karas tęsiasi, tempiama guma, prarandamos ukrainiečių karių gyvybės. Tokią situaciją sukėlė ne kas kitas, o baimė: neva Rusija bus pažeminta, praras veidą, subyrės ir branduoliniai ginklai atsidurs nežinia kieno rankose.
Ši paniška, gėdinga baimė, pone K. Girniau, verčia stumti apgailėtiną derybų su Rusija idėją ir tik dėl jos Prancūzijos prezidentas siūlo garantuoti saugumą šaliai-agresorei. O jeigu būtų buvęs garantuotas saugumas A. Hitleriui? Kaip manote, kokia Europa būtų šiandien? Suprantama baimė dėl maniakų valdomos Rusijos galimo branduolinių ginklų panaudojimo. Tačiau JAV, Kinijos ir Indijos galių panaudojimas turėjo apraminti: užteko aiškiai pasakyti maniakui žudikui Kremliuje, kas jo asmeniškai laukia, jei griebsis atominio ginklo.
Pabaigai: pritariu, kad kalbėjimas apie derybas visokiais formatais, galimų scenarijų ruošimas nėra jokia išdavystė. Bet tada atverkime visas kortas, neapsimetinėkime, kad Ukraina kažkiek rūpi. Nes jeigu rūpėtų, JAV jau būtų užvertusi ją būtinais puolimui ginklais, o karas tikrai turėtų šansų baigtis pavasarį Ukrainos pergale.
Kalbos apie kažkokį „Rusijos veido“ gelbėjimą, ant kurio daugumai rusų nusišvilpt, o prieš mūsų akis okupantams skerdžiant, plėšiant, žaginant ukrainiečius, – visa tai yra blėniai. Jie yra niekinga mūsų pačių ir ukrainiečių idealų, už kuriuos jie šią akimirką kovoja, išdavystė. Ar ne taip, pone K. Girniau?
