Išraiškos laisvė skleidžiasi trijose plotmėse. Pirmiausia, išraiškos laisvė kyla iš manęs, kaip šaltinio. Antra, išraiškos laisvė tarpsta tarp manęs ir kito. Ir galiausiai, išraiškos laisvė sukelia tam tikras pasekmes.
Pradėdamas nuo laisvės šaltinio, su šventuoju Augustinu sakau: „Mylėk ir daryk, ką nori.“ Nelengva daryti, ką nori. Pabandykite paklausti vaikų, kokių ledų iš šimto skirtingų rūšių jie norėtų... Mylėti dar sunkiau. Ir vis dėlto kito kelio nėra. Tik ugdyti savyje meilę artimui, o ne žmogui apskritai, meilę mažiems gyvenimo išraiškų džiaugsmams, o ne aukso puodui, kaip tariamai gyvenimo laisvės išraiškai.
Išraiškos laisvė tarpsta tarp manęs ir kito. Šypsokitės – jus filmuoja. Ar pasirašėte sutikimą? Kodėl Lietuvai privaloma Europos Sąjungos teisinė norma saugodama mūsų asmens duomenis padaro mus biurokratijos pastumdėliais, kurie prieš sakydami žmogui „labas“ pakiša pasirašyti dokumentą?
Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas kūno, veido išraiškas ir jų įrašus priskiria biometriniams duomenims. Romėniškosios teisės principais sekant, manoma, kad kūno išraiškos savininkui priklauso taip, kaip žemė, daiktai bei pats kūnas. Šią nuosavybę esą turi saugoti biurokratinė valstybė. Tai klaidinga prielaida. Pagalvokime geriau, ar mums iš prigimties duota visa savojo kūno išraiška. Ne, ji yra duota kitam. Kaip ir kito kūniška išraiška yra atverta man. Kitas, mano artimas, yra mano išvaizdos savininkas, o aš esu kito kūniškų išraiškų savininkas.
Todėl suverenas šioje dalijimosi išraiškomis laisvėje turi būti apibrėžiamas kitaip: tai žmonių pora ar bendrija, kuri turi apriboti valstybę ir didžiąsias duomenų kompanijas, kad kūniškos išraiškos nebūtų kaupiamos siekiant suvaržyti dalijimosi laisvę.
Už Beno Gudelio galimybę viešai išsakyti savo nuomonę turime būti pasiryžę mirti ne tik drauge su Volteru, bet ir su tuo, kuris suteikė šią galimybę pačiam Volterui.
Galiausiai išraiškos laisvė įtraukia ir laisvę prisiimti pasekmes. Čia dalis šiuolaikinių mąstytojų klysta siekdami teisinio persekiojimo už „neapykantos kalbą“. Šventasis Augustinas nesakė „nekęsk ir daryk ką nori“. Tiesa, geriau brolį sudrausti ir su juo susitarti prie keturių akių prieš skundžiant jį bendruomenei. Tiesa, asmens šmeižtas turėtų būti griežtai baudžiamas, nes šmeižto žala milžiniška ir neatitaisoma. Kas nenusideda kalba, tas yra tobulas žmogus (Jok 3:2), tačiau klaidinga manyti, esą kūniškose ar kalbinėse išraiškose nusėdę bendro pobūdžio įžeidūs įpročiai, „neapykantos kalba“, persekiotina baudžiamųjų įstatymų.
Už Beno Gudelio galimybę viešai išsakyti savo nuomonę turime būti pasiryžę mirti ne tik drauge su Volteru, bet ir su tuo, kuris suteikė šią galimybę pačiam Volterui. Drąsesnės sielos suvokia, kad nėra ko bijoti, nes „nėra nieko uždengta, kas nebus atidengta, ir nieko paslėpta, kas nepasidarys žinoma“ (Mt 10: 26).
Todėl brandi visuomenė neturėtų uždaryti savęs į suvaržytų išraiškų kalėjimą. Net jeigu sovietinė visuomenė nelaisvės ir prievartos sąlygomis būtų pasiekusi moralinės civilizacijos aukštumas, mes nebūtume gailėjęsi, kad ji sugriuvo, ir vis tiek būtume norėję gyvenime save išreikšti laisva valia ir laisvoje Lietuvoje. Geri darbai sielai nekviečia prievartai, bet ragina nemokantį pamokyti, abejojančiam patarti, nuliūdusį paguosti, pikta darantį sudrausti, įžeidimus atleisti, nuoskaudas nukęsti, melstis už gyvus ir mirusius.
Pranešimas skaitytas Pasaulio lietuvių universiteto simpoziume 2022 m. spalio 27 d.
