Senovėje buvo toks posakis: vienas – mamytei, antras – tėveliui, trečias – Lietuvai. O dabar? Ketvirtas – emigracijai? O gal trečias jau bus atvykėlis iš kitų kraštų? Kas gimdo ateities Lietuvą?
2020-aisiais Lietuvoje gimė mažiausias skaičius vaikų skaičiuojant nuo pokario, kai Vilniaus kraštas jau vėl buvo Lietuvos dalis. 24 tūkst. 521, preliminariais duomenimis. 1950 metais Lietuvoje gimė 24 tūkst. 900 trečiųjų ir paskesnių vaikų (neskaičiuojant pirmųjų ir antrųjų), t. y. daugiau, nei praėjusiais metais iš viso gimė. Nenuostabu, kad sovietmečiu Lietuva augo, kol ją pirmyn nešė „tretieji vaikai“.
Dabar padėtis kita. Nuo 1990 metų per metus gimstančių vaikų skaičius jau sumažėjo perpus, ketvirtą ir daugiau vaikų gimdančių mamų skaičius – trigubai. Pirmąjį vaiką gimdančių mamų amžiaus vidurkis sparčiai artėja prie europietiško lygio – ketvirtojo amžiaus dešimtmečio.
2019 metais (2020 metų duomenų dar nėra) trečią vaiką gimdė 3 tūkst. 149, ketvirtą – 669, penktą – 221, šeštą ir daugiau – 168 mamos. Įdomu, kad nuo 2001 metų trečiąjį vaiką gimdančių moterų skaičius beveik nesiskyrė. O ketvirtą ir daugiau vaikų gimdančių moterų skaičius sumažėjo 2–3 kartais. Taigi statistika rodo, kad gimdančių moterų ir jų šeimų sąmonėje nusistovėjo riba, einanti tarp trečiojo ir ketvirtojo vaiko. Ar čia ką nors lemia tris ir daugiau vaikų auginančias šeimas remianti politika, sunku pasakyti. Bet faktas, kad Lietuvoje vis dar laikosi stabilus skaičius šeimų, kur gimsta „Lietuvos vaikai“.
Šiandien Lietuvos politikai, ekonomistai ir žurnalistai turi aiškiai pasakyti: Lietuva pirmiausia skolinga ne užsienio bankams ar Europos sąjungai, bet savo mamoms, ypač – daugiavaikėms mamoms (...).
Ar keičiasi santykis tarp skirtingą vaikų skaičių auginančių šeimų? Skaičiavimai rodo tendenciją, kad vaikų, augančių daugiavaikėse šeimose, mažėja, bet vis dar yra tiek pat ar net daugiau nei vienavaikėse. O abiejų skaičių kartu sudėjus apytiksliai gauname dviejų vaikų šeimose gimstančių vaikų skaičių. Nenuostabu, kad dažniausiai motinos dienos proga mamytes sveikins vieną broliuką ar sesutę turintys vaikai. Tačiau nuostabą kelia tai, kad visos Lietuvos daugiavaikės mamos (o jų kaip matėme iš skaičių nėra tiek daug) sulauks daugiau sveikinimų nei vieną kartą gimdžiusios.
Sveikinimų ir padėkos neužtenka. Už ačiū duonos nenupirksi. Šiandien Lietuvos politikai, ekonomistai ir žurnalistai turi aiškiai pasakyti: Lietuva pirmiausia skolinga ne užsienio bankams ar Europos sąjungai, bet savo mamoms, ypač – daugiavaikėms mamoms, kurios paaukojo sveikatą, kalcį, dantis, kūno formas ir nervus, kad Lietuvoje dar kur ne kur girdėtume mąžtantį vaikų klegesį, matytume mašinas aptūpusias jaunimo grupeles, o galų gale turėtume iš ko iki šio mėnesio pabaigos surinkti mokesčius. Gal laikas pagalvoti, kaip tą skolą grąžinti? Ar motina, pagimdžiusi ir išauginusi bent keturis mokesčių mokėtojus, dar turėtų mokėti mokesčius valstybei?
