Kazys Pakštas siūlė kurti Lietuvos koloniją Afrikoje – Madagaskare. Ši mintis sėkmingai pagavo Lietuvos vaizduotę. Pakanka paminėti Mariaus Ivaškevičiaus ir Rimo Tumino pjesę „Madagaskaras“ ir neseniai 6 Sidabrinėmis gervėmis apdovanotą Karolio Kaupinio filmą „Nova Lituania“. Tačiau ar Lietuvos vaizduotė pasiruošusi matyti Madagaskaro kolonijas Lietuvoje?
Svarbiausia karo metu yra ne ginklai, o dorybės. Dorybės, kurios įveikia instinktus. Baimės instinktą įveikia drąsa. Todėl tiek Lietuvos vadų, tiek Lietuvos žiniasklaidos svarbiausia užduotis informaciniame kare – žadinti tautos drąsą.
Net jeigu tarp migrantų pasitaikytų nedorų žmonių, ar užsienio valstybių agentų, daug svarbiau ne gąsdinti, bet drąsinti tautą.
Mes nebijome Lukašenkos gąsdinimų, atsiųskite mums daugiau gyvenimo nuskriaustų žmonių. Mūsų pastogėje užteks vietos visiems. Meilei ribų nėra.
Kaip Kauno Santakoje pastebėjo popiežius Pranciškus: Neris save dovanoja Nemunui ir nieko nepraranda, o Nemunas priimdamas į save Nerį tik sustiprėja.
Net jeigu tarp migrantų pasitaikytų nedorų žmonių, ar užsienio valstybių agentų, daug svarbiau ne gąsdinti, bet drąsinti tautą.
Lietuvos vaizduotėje savo vietą galėtų išsikovoti mintis apie Lietuvos klestėjimą dalį Madagaskaro perkeliant į Lietuvą. Anksčiau ar vėliau matysime didesnį skaičių kito tikėjimo, kitokios išvaizdos žmonių kolonijų savo žemėje. Jau dabar vertėjai iš kurdų ir arabų kalbų uždirba per šimtą eurų per valandą.
Drąsos savybė yra tai, kad ji neveikia desperatiškai, bet ryžtingai ir blaiviai. Gal jau dabar turėtume Afrikoje ieškoti tokių dorybingų žmonių, kurie galėtų Lietuvoje tapti dvasiniais naujų kolonijų lyderiais? Kad kuo greičiau išugdytume lietuviškai kalbančius kunigus ir pastorius, musulmonų šventikus, krepšininkus ir futbolininkus, populiarios muzikos žvaigždes, šokio ir muzikos kolektyvų vadovus iš Afrikos ir Artimųjų Rytų?
Astravo atominės elektrinės nuo Vilniaus nepatrauksime. Tačiau šitą ginklą iš Lukašenkos galime atimti patys. Su meile.
