Lietuvoje pastaruoju metu verda diskusijos apie NATO karių gausėjimą mūsų šalyje – nuo amerikiečių įsipareigojimo iki 2026 m. dislokuoti sunkųjį batalioną iki diskusijų dėl to, kada ir kokia forma galime sulaukti iš kelių tūkstančių karių sudarytos Vokietijos brigados.
Visgi galvodami apie savo saugumą turime nepamiršti, kad esame galingiausio pasaulyje gynybinio aljanso – NATO – nariai. Mūsų saugumas nėra tik tai, ką sukursime patys ar kiek galėsime priimti sąjungininkų Lietuvoje.
Mūsų siekis išsikovoti kaip galima daugiau dėmesio didžiųjų NATO valstybių akyse – svarbus. Tai leidžia kalbėtis ir derėtis dėl papildomų sąjungininkų karinių pajėgumų dislokavimo Lietuvoje, naujos karinės įrangos įsigijimo pirmumo tvarka ar panašių svarbių Lietuvos valstybės tarnautojų, kariškių ir diplomatų laimėjimų, kurie leidžia reikšmingai didinti Lietuvos saugumą.
Galime džiaugtis, kad Lietuva bent jau Baltijos šalių kontekste – gana išskirtinė. Kaip teigė krašto apsaugos ministras, Lietuvoje yra gausiausios JAV pajėgos iš visų trijų šalių. Jos ne tik gausios, gerai ginkluotos, bet ir mūsų šalyje nepertraukiamai bus iki pat 2026 metų. Tokia pergalė yra ilgamečių Lietuvos diplomatinių pastangų ir amerikiečiams reikalingos infrastruktūros vystymo rezultatas. Be kita ko – esame vieni pirmųjų, pradėję ne tik diskusijas, bet ir realiai rengtis priimti brigados lygmens NATO, mūsų atveju – Vokietijos, pajėgas.
Nors tokie mūsų valstybės laimėjimai džiugina, nevalia pamiršti – mūsų gynyba priklauso ne tik nuo mūsų, bet ir nuo mūsų kaimynių, net kiek toliau į pietus ar šiaurę esančių sąjungininkų ir ten suburtų karinių pajėgumų. Mūsų saugumas taip pat yra mūsų sąjungininkų kariai kitose Baltijos šalyse, Lenkijoje, nors atrodytų keista – netgi mūsų sąjungininkų kariai Norvegijoje ar Turkijoje. Visame NATO rytiniame flange ir ne tik jame.
NATO rytiniu flangu dažniausiai įvardijamos aštuonios šalys, sudarančios didžiąją dalį rytinės aljanso sienos: trys Baltijos šalys, Lenkija, Slovakija, Vengrija, Rumunija ir Bulgarija. Kartais ši samprata išplečiama įtraukiant ir šiaurėje sieną su Rusija turinčią Norvegiją ar pietų sąjungininkę Turkiją. Visų šių šalių, įskaitant ir Lietuvą, saugumas – daugiau ar mažiau susijęs.
Ironiška, bet niekas taip nepaskatino NATO lyderių didinti dėmesio rytiniam flangui kaip Rusija. Po Kremliaus agresijos prieš Ukrainą pradžios 2014 m. aljanso dėmesys rytinėms savo narėms augo reikšmingai. Po 2016 m. NATO viršūnių susitikimo Varšuvoje Baltijos šalyse ir Lenkijoje rotaciniais pagrindais įsikūrė keturi tarptautiniai NATO batalionai. Šiuo metu po Madrido viršūnių susitikimo verda aktyvios diskusijos dėl NATO pajėgumų augimo iki brigadų lygmens.
Stiprinant rytinį NATO flangą, aukštoje parengtyje budi daugiau nei 100 karinių lėktuvų, daugiau nei 100 karinių laivų. Šalia Baltijos šalyse ir Lenkijoje 2016 m. sukurtų kovinių grupių dar įkurtos Rumunijoje, Slovakijoje, Vengrijoje ir Bulgarijoje. Rumunijos ir Slovakijos dangų taip pat saugo į regioną atsiųstos vienos brangiausių ir moderniausių ilgojo nuotolio oro gynybos sistemų „Patriot“.
Tai tik dalis veiksmų, kurių aljansas ėmėsi stiprindamas savo rytinį flangą. Lietuvos viešojoje erdvėje rečiau kalbama apie viso NATO rytinio sparno stiprinimą, kaip mūsų pačių saugumo garantą. O kalbėti apie platesnį vaizdą svarbu dėl kelių priežasčių.
Pirmiausia, bet koks pastiprinimas NATO rytiniame flange, net jei tai vyksta ne mūsų kieme, vis vien yra arčiau mūsų. Jeigu pažvelgtume į NATO viešai teikiamą informaciją dėl to, kokių šalių pajėgumai priartėjo prie mūsų sienų, galime matyti, kad regione išaugo ne tik mūsų pačių, bet ir kiek toliau esančių sąjungininkų pajėgų skaičiai. Rytiniame flange matome daugiau amerikiečių, ispanų, prancūzų, belgų, olandų vokiečių ar britų karių. Tai šalys, kurios geografiškai yra toli, tačiau be galo svarbios NATO funkcionuoti, o kartu ir galimiems priešininkams atgrasyti.
Šių šalių karių buvimas čia – praktinė pasiryžimo ginti mūsų regioną išraiška. Gausesnis sąjungininkų buvimas regione leidžia viltis, kad kilus bet kokiai krizei NATO šalys reaguos greitai – ne tik tam, kad padėtų sąjungininkėms rytuose, bet ir tam, kad paremtų regione jau dislokuotus savo karinius vienetus.
Antra, Lietuva nėra vienintelė valstybė, norinti papildomų NATO sąjungininkų karių ir technikos. Mes taip pat nesame ir vieni bei vieninteliai NATO rytinio flango nariai, kurių saugumą Aljansas turi, gali ir nori stiprinti. Visos aljanso rytinės narės po Rusijos atviros agresijos prieš Ukrainą prašė NATO sąjungininkių skirti joms daugiau karių, atsiųsti tam tikrų karinių pajėgumų (naikintuvų, oro gynybos sistemų ar pan.). Poreikių daug, tačiau pačių didžiųjų NATO valstybių, kurios ir sudaro daugelio kovinių grupių rytuose pagrindą, pajėgumai – baigtiniai, todėl paskirstomi tiems, kam to reikia labiausiai.
Dėl to ir skirstoma nesidairant, ar visiems dalijama po lygiai. Taip pat svarbu suvokti, kad tokios šalys kaip JAV mato ne tik mus, bet ir visą rytų flangą kaip teritoriją, kurią krizės atveju reikėtų ginti. Dėl to didžiųjų aljanso narių dėmesys skiriamas ne vienai šaliai, o visam regionui.
Trečia, papildomų pajėgumų rytiniame aljanso flange dislokavimą trikdo ir poreikis Vakarams iš naujo ginkluotis. Vakarų karo pramonei prireiks laiko prisitaikyti ir patenkinti visose NATO šalyse išaugusį ginkluotės bei amunicijos poreikį, kuris šiuo metu auga sulig didėjančiais gynybos biudžetais. Perkama ne tik nauja ginkluotė, bet ir siekiama užpildyti Vakarų šalių sandėliuose dėl paramos Ukrainai ar ilgamečio nesirūpinimo savo rezervais atsiradusias spragas. Nors ilguoju laikotarpiu Rusijos agresijos sukeltas šokas ir dėl jo augančios išlaidos gynybai gali turėti teigiamų pasekmių, šiandien ilgametis vakariečių gynybos poreikių ignoravimas riboja galimybes siųsti gausius pajėgumus rytinėms sąjungininkėms paremti. O tai vėlgi reikalauja ribotus išteklius paskirstyti visoms jų prašančioms sąjungininkėms rytuose.
Taip pat svarbu suvokti, kad tokios šalys kaip JAV mato ne tik mus, bet ir visą rytų flangą kaip teritoriją, kurią krizės atveju reikėtų ginti.
Galiausiai tam tikrų karinių NATO pajėgumų dislokavimas tiesiogiai susijęs su pagalba Ukrainai. Niekas negali turėti priekaištų Baltijos šalims ar Lenkijai dėl karinės paramos Ukrainai – davėme dažnai netgi daugiau, negu galėjome duoti. Visgi kai kurios NATO šalys atsisakė ištisų karinių pajėgumų, kurie reikšmingai prisidėjo prie Ukrainos pajėgų sustiprinimo, tačiau tai paliko pačias mūsų sąjungininkes labiau pažeidžiamas. Štai Slovakija Ukrainai perleido visas savo turėtas S-300 oro gynybos sistemas. Atsižvelgdamas į tai NATO sustiprino šios šalies apsaugą – vokiečiai ir olandai dislokavo „Patriot“ oro gynybos sistemas, Čekijos ir Lenkijos naikintuvai ėmėsi saugoti savo kaimynės oro erdvę. Negalime skųstis ir mes – Baltijos šalyse ir Lenkijoje NATO sąjungininkių karių skaičius taip pat išaugo gana reikšmingai.
Lietuvos noras turėti kuo daugiau NATO karių, technikos ir sulaukti daugiau politinio dėmesio – visiškai suprantamas ir sveikintinas. Nepaisant to, visada svarbu atsiminti – būdami NATO nebesame vieni. Kartu su mums suteikiamomis saugumo garantijomis svarbu suprasti, jog sąjungininkams Lietuvos kaimynų saugumas lygiai toks pat svarbus, kaip ir mūsų pačių, todėl ne visada būsime matomi kaip atskiras vienetas.
Kuo stipresni ir saugesni mūsų NATO sąjungininkai, ypač kaimynystėje, tuo stipresnė ir saugesnė yra Lietuva. Stiprinkime savo pajėgumus ir nežvairuokime, jeigu vienas ar kitas NATO pajėgumas nukeliauja ir pas kaimynus – jis vis tiek gali būti gyvybiškai svarbus ir be galo naudingas mums patiems, net ir fiziškai nebūdamas mūsų kieme.
