Dar visai nesenai Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas teigė, kad NATO yra ištikusi „smegenų mirtis“, o apie Europos Sąjungos griūties scenarijus išleistų knygų galima rasti bene kiekviename knygyne. Rusijai užpuolus Ukrainą, diskusijos apie Vakarų griūtį virto kaip niekada vieninga reakcija į Europoje įsiplieskusį karą. Vis dėlto didysis Vakarų egzaminas – dar prieš akis.
„Niekada neleiskite, kad gera krizė nueitų perniekׅ“ – ši Jungtinės Karalystės ministro pirmininko Winstono Churchillio citata šiandien atrodo aktuali kaip niekad. Rusijai užpuolus Ukrainą, Europa ir Vakarų pasaulis susidūrė su nepaprastai kompleksišku iššūkiu. Virš žemyno kybo plataus masto karinio konflikto grėsmė, nuolat baiminamasi galimų incidentų Ukrainos atominėse elektrinėse, matome vis daugiau žiaurių karo nusikaltimų, susiduriame su ekonominėmis problemomis – itin greitais tempais kylančiomis kainomis ir juntamu energetinių išteklių stygiumi.
Ilgametės turbulencijos tarp Vakarų sąjungininkų Maskvai teikė viltį, kad agresija prieš Ukrainą apsieis be plataus masto pasekmių. Net ir Rusijos valstybiniai rezervai buvo kaupiami su viltimi, kad sankcijos jų nepalies. Kaip žinome dabar – tai buvo grubus apsiskaičiavimas. NATO paskelbė apie papildomai dislokuotus karinius pajėgumus Baltijos šalyse ir Rumunijoje, prie Aljanso jungtis nusprendė iki tol skeptiškai į narystę žiūrėjusios Suomija ir Švedija. ES vieną po kito skelbė naujus sankcijų paketus Rusijai ir netgi sutiko siųsti karinę paramą Ukrainai. Tokio masto NATO ir ES reakcija į Rusijos agresiją prieš Ukrainą – beprecedentė.
Abiejų blokų veiksmai tarsi rodo, kad iki šiol politikos analitikų aptarinėta NATO ir ES konkurencija ima netekti prasmės. Ši krizė tampa puikia proga NATO ir ES konkurenciją paversti produktyviu bendradarbiavimu. Abu blokai sėkmingai bendradarbiauja keisdamiesi patirtimi, kovodami su hibridinėmis grėsmėmis. Vis dėlto neišvengiama ir dubliavimosi. Pavyzdžiui, kai kalba pasisuka apie greitojo reagavimo pajėgas – abu blokai, nepaisant gausaus narių sutapimo, turi atskiras pajėgas. Toks dubliavimas nėra naudingas ir tik dar labiau ištempia ir taip negausius Europos karinius pajėgumus. Kai kurie analitikai teigia, kad NATO ir ES veiklų sutapimas – neišvengiamas. Manoma, kad sutapimas gali būti ir naudingas – abu blokai netampa priklausomi vienas nuo kito.
Rusijos agresija prieš Ukrainą parodė, kad NATO ir ES gali veikti papildydamos vieną kitą ir tai daryti labai sėkmingai. Šiandien Ukrainai reikia ginklų, tankų, raketų, be to, reikia nepaprastai didelės humanitarinės pagalbos išgyvenant sunkią žiemą. Niekas geriau nekoordinuos karinės pagalbos Ukrainai, negu tai gali padaryti NATO. Niekas nesuteiks didesnės ir efektyvesnės humanitarinės ir ekonominės pagalbos Ukrainai, negu tai gali padaryti ES. Tokia vienybė bus svarbi ne tik siekiant padėti Ukrainai sėkmingai išgyventi labai sunkią žiemą, bet ir siekiant sėkmingai atsilaikyti prieš Rusijos branduolinį šantažą.
Panašu, kad ES institucijų koridoriuose šiuo metu gynybos klausimai nėra kertiniai – metiniame Europos Komisijos pirmininkės pranešime saugumo ir gynybos klausimams skirta nepaprastai mažai dėmesio. Vis dėlto pagirtina, kad nemažai dėmesio skirta Europos saugumui svarbioms, tačiau su karyba tiesiogiai nesusijusioms sritims: siekiui kovoti su įtakos pirkimu, trečiųjų šalių bandymams paveikti ES politiką, dezinformacijai, energetinio saugumo stiprinimui ir panašiems dalykams. Šie dalykai nėra NATO darbotvarkės viršuje, tačiau ypač prisideda prie saugumo Europoje stiprinimo.
Tokiai ES pozicijai negali būti gausių prieštaravimų, mat NATO grįžo prie Šaltojo karo laikus menančio atgrasymo, kuris daugiausia dėmesio skiria būtent karinėms saugumo priemonėms. Madrido viršūnių susitikimas buvo istorinis – 30 sąjungininkių sutarė dėl esminių pokyčių atgrasymo ir gynybos srityje, sutarė pakviesti Suomiją ir Švediją prisijungti prie Aljanso, sutarė dėl ilgalaikės paramos Ukrainai, priėmė sprendimus, kurie reikšmingai sustiprins ir Lietuvos saugumą. Rusija privertė Aljansą keistis ir vėl aktyviai galvoti ne tik apie taikos palaikymo misijas ir mobilias, lengvai ginkluotas pajėgas, bet ir sunkiai ginkluotus karinius dalinius, kurie galėtų gintis prieš sunkiai ginkluotą priešininką Europoje.
Vis dėlto ne viskas taip paprasta. Vienas svarbiausių ir žiniasklaidoje daugiausia dėmesio sulaukiančių sunkumų – gebėjimas susitari. ES gretose vis garsėja kritika su Rusija santykius vis dar palaikančiai Vengrijai. Nemažai streso diplomatams prieš NATO Madrido Viršūnių susitikimą kėlė Kroatijos ir Turkijos vadovų pareiškimai apie galimą nepritarimą Suomijos ir Švedijos narystei Aljanse.
Rusijos agresija prieš Ukrainą kaip niekada suartino Vakarų valstybes, tačiau pačios Ukrainos narystė ES ir NATO liks sunkus klausimas.
Ir NATO, ir ES yra stiprūs tiek, kiek geba sutarti dėl bendrų vertybių, bendrų tikslų. Nesutarimai – neišvengiamas demokratinio proceso produktas, neretai padedantis geriau suvokti situaciją, kai ji apsvarstoma iš įvairių perspektyvų. Turbūt jau seniai nebuvo krizės, kurios akivaizdoje NATO ir ES lyderiai kalbėtų vienu balsu, kaip kalba konflikto Ukrainoje akivaizdoje. Nepaisant menkų nesutarimų, galiausiai tikslai pasiekiami – NATO kariniai pajėgumai auga, ES sankcijos Rusijai ir pagalba Ukrainai – išlieka. O būtent tai ir yra svarbiausia.
Konflikto Ukrainoje akivaizdoje taip pat galime matyti ir vis didėjantį poreikį bendradarbiauti su demokratiškomis valstybėmis už ES ir NATO ribų. Šių metų NATO Viršūnių susitikime lankėsi ne tik NATO valstybių narių lyderiai bei ES institucijų atstovai, bet ir Australijos, Japonijos, Naujosios Zelandijos, Sakartvelo, Suomijos, Švedijos, Pietų Korėjos ir pačios Ukrainos atstovai. Kai pasaulyje tampame vis labiau susiję ir vis labiau vieni nuo kitų priklausomi, siekis formuoti geografijos neapribotus aljansus, grįstus bendromis vertybėmis, taps vis svarbesnis, ypač žvelgiant į ateities trintis su Kinija.
Tai, kas suartino sunkiu momentu, gali tapti rimtu išbandymu grįžus į įprastą gyvenimą. Pasak naujausių apklausų, net 80 proc. ukrainiečių mato savo šalies ateitį ES, beveik 60 proc. referendume pasisakytų už narystę NATO. Tokį ukrainiečių troškimą tik sustiprins tai, kad kovodami už bendras Vakarų vertybes, jie liejo kraują mūšio lauke ir Maidano aikštėje.
Rusijos agresija prieš Ukrainą kaip niekada suartino Vakarų valstybes, tačiau pačios Ukrainos narystė ES ir NATO liks sunkus klausimas. Jeigu rytų Europoje Ukrainos narystės ES ir NATO ateitis atrodo savaime suprantama, vakarų Europoje vis dar jaučiamas skepsis. Lieka tikėtis, kad suartinti Ukrainos išlaikysime vienybę ir padėdami šaliai laimėti, atsistatyti, reformuotis padėsime vieną dieną prisijungti prie dviejų svarbiausių Vakarų valstybių blokų – ES ir NATO. Taip galėsime atsidėkoti už apgintą laisvę ir sustiprintą mūsų vienybę.
