Prieš dvi savaites internete plito žinios, skelbiančios apie galimą karinį konfliktą tarp Kosovo ir Serbijos – kalbėta apie susišaudymus, kaukiančias oro antpuolio sirenas. Viešojoje erdvėje bent keletą dienų netilo diskusijos, ar Europoje įsiplieks dar vienas karinis konfliktas. Į ugnį žibalą pylė ir vietos politikai, kalbėję net apie regiono denacifikavimą.
Karas, kuris neįvyko – taip geriausia apibūdinti pastaruosius neramumus Kosove. Įtampa kilo Kosovui ruošiantis priimti naujas pasienio taisykles. Kosovo šiaurėje esančiame Mitrovicos mieste bene tris valandas kaukė oro pavojaus sirenos, vietos serbai sunkvežimiais užblokavo kelius, o nežinomi užpuolikai paleido šūvius į Kosovo pareigūnus.
Internete plito pranešimai apie neva žuvusius ar sunkiai sužeistus Kosovo pareigūnus, potencialius ar jau vykstančius apsišaudymus tarp Serbijos karinių ir Kosovo saugumo pajėgų. Kaip paaiškėjo vėliau, dauguma šių itin dramatiškų pranešimų neatitiko tikrovės.
Įtampa regione kilo po Kosovo ministro pirmininko Albino Kurti sprendimo, kuriuo jis įtvirtino reikalavimus, kad į Kosovą įvažiuojantys asmenys su serbiškais asmens tapatybės dokumentais pasienio kontrolės punkte turi pateikti deklaracijos lapą, kuris laikinai pakeistų serbiškus dokumentus, o automobiliai su serbiškais Kosovo miestų valstybiniais numeriais turi būti pakeisti kosoviečių išduotais numeriais.
Belgradas ir toliau tvirtina, kad Kosovas yra Serbijos dalis, todėl, serbų manymu, sutikimas su Prištinos priimtais sprendimais reiškia faktinį Kosovo nepriklausomybės pripažinimą. Kosovo nuomone, šis žingsnis yra abipusis ir sąžiningas, nes Kosovo gyventojai, keliaujantys į Serbiją, visada turi turėti atskirus serbų išduotus dokumentus.
Aistras kiek apmaldė sėkmingas Vakarų valstybių spaudimas Kosovo lyderiams atidėti šio sprendimo įgyvendinimą vienam mėnesiui. Siekiant išspręsti nesutarimus buvo pradėtos dvišalės derybos. Derybų metu abi pusės kaltino viena kitą kurstant karą ir nesilaikant pažadų. Serbijos prezidentas Aleksandaras Vučičius netgi pareiškė, kad jei NATO negins Kosovo serbų – tai padarys pati Serbija.
Tarpininkaujant ES, Kosovas ir Serbija susitarė dėl laisvo asmenų judėjimo tarp abiejų šalių. Belgradas sutiko panaikinti savo atvykimo-išvykimo dokumentą, kurį turėjo naudoti Kosovo piliečiai, o Priština atsisakė planų įvesti panašų dokumentą Serbijos piliečiams. Šis susitarimas suteikia vilties, tačiau valstybinių numerių klausimas liko neišspręstas. Automobilių numeriai ir toliau gali išlikti problema, keliančia trintis tarp Kosovo ir Serbijos.
Santykiai tarp dviejų valstybių lieka įtempti. Dėl to smurtinių susidūrimų (kai kurie regiono ekspertai neatmeta galimybės, kad gali kilti protestai, kurių metu vyktų susirėmimai tarp Kosovo serbų ir šalies saugumo pajėgų) ar kitokių pavojingų incidentų tikimybė išlieka realia. Visgi dar vienas karinis konfliktas Europoje neatrodo realus. Taip leidžia manyti keletas svarbių priežasčių.
Pirmiausia verta paminėti, kad dėl valstybinių numerių neramumai tarp dviejų šalių kyla jau antrą kartą per pastaruosius dvejus metus. Dar 2011 m. Kosovas ir Serbija susitarė, kad Kosovas išduoda automobilių numerius, pažymėtus „RKS“, reiškiančius Kosovo Respubliką, ir „KS“, reiškiančius tiesiog Kosovą. 2021 m. rugsėjį, pasibaigus susitarimo galiojimo terminui, Kosovo vyriausybė nusprendė jo nepratęsti, o policija ėmėsi konfiskuoti Serbijoje išduotus automobilių numerius.
Šis pakeitimas papiktino vietos serbus, kurie blokavo sienos kirtimo punktus, o abi šalys ėmė žvanginti ginklais, viena kitai grasinti. Tą kartą ginčas buvo laikinai sušvelnintas įvedus lipdukų sistemą, kai valstybių herbai ant automobilių numerių kertant sieną yra uždengiami. Iki 2022 m. balandžio 21 d. turėjo būti rastas pastovesnis sprendimas, tačiau tai neįvyko. Nevaisingos derybos tęsiasi iki šiol, tačiau konflikto tada bene visiškai identiškoje situacijoje buvo išvengta. Tai leidžia daryti prielaidą, kad konflikto galima išvengti ir šįkart.
Antra, bet koks sprendimas dėl automobilių numerių nereiškia Kosovo pripažinimo. Tai viešai pareiškė paties Kosovo vicepremjeras Besnikas Bislimi. Bendraudamas su žiniasklaida jis teigė, kad formaliuose dokumentuose galima pabrėžti, jog susitarimas dėl valstybinių numerių ar asmens dokumentų nereiškia, kad Serbija pripažįsta Kosovą arba kad Kosovas pripažįsta Serbiją. Be kita ko, Kosovo nepripažįstanti Graikija pripažįsta kosoviečių išduotus automobilių numerius ir tai niekaip nekeičia jos politikos Kosovo atžvilgiu. Tai rodo, kad valstybinių numerių klausimas negali būti tapatinamas su pripažinimo klausimu, o tai panaikina vieną kertinių priežasčių potencialiam konfliktui įsiplieksti.
Trečia, viena svarbiausių priežasčių, užtikrinančių, kad karinių veiksmų sulaukti neturėtume, yra NATO pajėgų buvimas Kosove. Šiaurės Atlanto aljansas Kosove dar nuo 1999-ųjų vykdo taikos palaikymo misiją. Kilus neramumams Kosovo šiaurėje, NATO pajėgos būtų pasirengusios reaguoti. Apie galimybę reaguoti į bet kokius iššūkius taikai ir stabilumui Kosove pasisakė ir pačios KFOR misijos atstovai, ir NATO generalinis sekretorius J. Stoltenbergas.
KFOR misija turi Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos mandatą ir yra pasirengusi veikti vos tik kiltų realaus karinio konflikto ar kitokių smurtinių neramumų pavojus. Vargu ar Serbija būtų pasiryžusi siųsti savo karius kovoti prieš NATO kariškius, tarp kurių daugiau nei pusė tūkstančio JAV karių.
Galiausiai, politikams naudingiau situaciją kaitinti ir vėsinti, o ne veltis į realų karinį konfliktą. Sunku ginčytis su regiono ekspertais, kurie teigia, kad nuolatinis įtampų kėlimas ir vėlesnis jų apraminimas yra politinė strategija, kuri padeda ir užsidirbti taškų vidaus politikoje (parodant, kad gini savo valstybės interesus), ir sulaukti tarptautinio dėmesio. Tiek A. Vučičius, tiek A. Kurti greičiausiai suvokia, jog karinis konfliktas baigtųsi dar viena abiejų šalių tragedija, kuri tik sustiprintų iki šiol negyjančias prieš 30 metų visą buvusią Jugoslaviją purčiusių karų traumas. Nei vienai, nei kitai pusei karinis konfliktas neatneštų jokių teigimų rezultatų.
Tiek A. Vučičius, tiek A. Kurti greičiausiai suvokia, jog karinis konfliktas baigtųsi dar viena abiejų šalių tragedija, kuri tik sustiprintų iki šiol negyjančias prieš 30 metų visą buvusią Jugoslaviją purčiusių karų traumas.
Visi šie argumentai leidžia manyti, kad karinio konflikto Kosove tikimybė šiandien yra nedidelė. Nepaisant to, Vakarų šalys privalo išlaikyti diplomatinį spaudimą abiem pusėms, problemas spręsti diplomatinėmis priemonėmis, o NATO turi nuolat priminti, kad į bet kokias smurtines priemones bus reaguojama greitai ir veiksmingai.
Verta paminėti, kad ilgalaikis ir tvarus konflikto sprendimas taip pat neatrodo realus – trintys tarp Belgrado ir Prištinos išliks tol, kol abi valstybės neturės vieningo atsakymo į fundamentalų klausimą – Kosovas yra nepriklausoma valstybė ar Serbijos provincija.
Šiandien abi valstybės šį klausimą mato radikaliai skirtingai ir kiekvieną techninę detalę, kuri gali nulemti faktinį ir ilgalaikį Kosovo statuso klausimo išsprendimą sau nepalankia linkme, laiko nepriimtinai pavojingu. Tokioje situacijoje bet koks nusileidimas diskutuojant dėl pasų, automobilių numerių, universitetų diplomų matomas kaip kova dėl to, kas yra Kosovas.
Kol egzistuos Vakarų diplomatinis spaudimas abiejų šalių problemas spręsti diplomatinėmis priemonėmis prie derybų stalo ir NATO sukuriamas atgrasymas nuo bet kokio jėgos naudojimo, tol, tikėtina, į Kosovo klausimą atsakymo ieškos abiejų šalių politikai, o ne kariai.
