Nestandartiniai įvykiai, pokyčiai, neaiški perspektyva kai kam patinka, bet daugelį varo iš proto. Kam depresija, kam emocinė iškrova, ieškanti objekto, o juo gali tapti bet kas – keturkojis augintinis, ministras ar pakelės stulpas.
Tai suprantama ir dažnai normalu net prichoterapeuto akimis. Bet visos situacijos turi momentą, kai reikia nustoti taškytis, švaistyti energiją į šalis, tiesiog sustoti. Toks momentas atėjo. Atėjo laikas susikaupti.
Gerų naujienų laikas baigiasi net ir ten, kur jų buvo. Jos išeina rudens ir žiemos atostogų. Geresnių ir prastesnių perspektyvų balansas persimeta pastarųjų pusėn. Visur, kur nedursi. Klimatas, ekonomika, virusai…
Karas Europos viduryje pasiekė egzistencinį lygį, - sako “Blue/Yellow įkūrėjas Jonas Ohmanas. Tai - kai laimę teikę paprastieji dalykai, net tu pats, tampa nebesvarbūs. Reikšmingi tik esminiai pasirinkimai ir idėjos. Arba - arba. Ukrainiečiai supranta, kad tai truks dar ilgai.
Suprantame ir mes. Tampa sunku, bet neturim geresnio pasirinkimo, - reikia įsijungti racionalumą ir toliau stovėt surėmus pečius, tik nesusukant savęs į ragą.
Suprantame, kad energetikos tunelio gale ryškesnė šviesa įsižiebs ne rytoj. Energijos kainų iššūkiai didele dalimi yra šio niekingo karo pasekmė ir strategijos dalis, kaip ir per naująją tvorą rytuose vis lipantys bėgliai, vairuojami iš Rusijos ir Baltarusijos.
Vienas vandens lašas, viena sutaupyta kilovatvalandė, kaip ir paaukotas vienas mažas pinigas, dažnai gali daugiau ir greičiau, nei dideli, bet algoritmų, reitingų ar dar ko supančioti sprendėjai.
Turime teisę pykti ant dujininkų, elektrikų, ant egoistinio elektros biržos kainos algoritmo, - bejausmio matematinio roboto. Ant Kremliaus huntos sukelto šoko jo kūrėjai krauna dar ir tai apgailėtina. „Nord Pool” birža jau tampa lochatrono simboliu.
Bet didelės kainos, suspaustas biudžetas – ne blogiausia, kas gali būti. Būna ir taip, kaip Mariupolyje, kai pinigai tinka tik laužui pasikurti. Blogiau už brangią energiją yra tada, kai jos iš viso nėra.
Išjungti šviesą prieškambaryje ar kieme – ne tokia didelė tragedija, ne kastracija rusiškam lageryje, ne grupinis išžaginimas Bučos rūsyje.
Bet tą dieną, kai elektros kainos mušė keturių eurų už kilovatvalandę rekordą, kai buvo prašoma vakare bent vieną valandą vartoti mažiau, vos keli procentai tai išgirdo.
Reikia išgirsti. Jeigu ne dėl savęs, tai dėl tų, kas gamina ir teikia mums tokias įprastas paslaugas – kasdien iškepta duona, šviežias pienas. Labiau nei mūsų namų ūkius, energijos stygius ir jo veikiamos kainos pjauna verslą, prekės brangsta ir atsuka pjautuvą į mus.
„Achema“, viena didžiausių mokesčių mokėtojų, stoja. Daugiau nei penki šimtai liks be darbo. Ir žmonės, ir biudžetas be planuotų pinigų. Ūkininkai be trąšų. Tai - tik pradžia.
Kai visi kartu susidėjo, kas po eurą, kas po šimtą “Bayraktarui”, kariniam bepiločiui orlaiviui, Ukraina gavo ne vieną. Jie pradėjo daugintis.
Vienas vandens lašas, viena sutaupyta kilovatvalandė, kaip ir paaukotas vienas mažas pinigas, dažnai gali daugiau ir greičiau, nei dideli, bet algoritmų, reitingų ar dar ko supančioti sprendėjai. Tik reikia susikaupti. Laikas dabar.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
