Karaliaučių pasiekė pirmasis sankcionuotų rusiškų prekių krovinys. Ir antrasis. Cementas. Geležinkeliu per Lietuvos teritoriją. Pralaimėjom, prakišom geopolitinę bylą, pasakytų pesimistas. Rusai tai pavadino pergale. Bet visai neseniai tokie kroviniai važiavo prastuoju būdu, kasdieniškai, kaip norma. Dabar - kaip laimėjimas ar bonusas. Nedidelė slinktis, bet teiktia erdvės ir optimistui.
Požiūris. Atmintis. Laikas. Jų susikirtimo taškas lemia santykį su įvykiais. Kuria emocinę audrą, kai viskas ypač ryšku, svarbu ir aišku, arba - nuovargį, siūlantį grimzti į užmarštį, į susitaikymą ar prisitaikymą.
Praeis dar kiek laiko ir, gali būti, primiršim šią didelę audrą sukėlusią klampią istoriją. Kaip daug kitų. Nebeliks įkyriai klausiančių, kodėl vis dar turime vėžes, jungiančias su Rytais, o neturime tos krypties ir standarto, kuriame gyvename.
Buvom pripratę ir vėl priprasim. Kaip pripratom prie pabėgėlių, mėtomų per sieną iš Baltarusijos. Dešimt? Dvidešimt penki? Koks skirtumas, kiek jų pabėgo iš stovyklų, kiek dar liko - ir nebebaisu, ir negaila, ir nebesvarbu, kas ką apie tai galvoja.
Nesuima siaubas perskaičius: vakar nustatyta pusantro tūkstančio koronaviruso atvejų. O jeigu penki šimtai, - tai iš viso ne naujiena. Pripratom, išmokom sugyvent su pavojum arba pavargom bijoti.
Prieš kelerius metus nustačius vos aštuonis, kai nebuvo nė vienos aukos, užsivėrėm namuose, pasislėpėm po kaukėm. Tirtėjom net miške pamatę laisvai kvėpuojantį prašalaitį. Laikas pakeitė požiūrį. Ir mūsų asmeninį, ir tų, kurie nustato bendro gyvenimo taisykles. Nei audrų dėl skiepų, nei apribojimų. Modifikuojasi kažkokie kiaulių ar beždžionių raupai? Kam tai įdomu. Mes tai jau praėjom.
Karas Ukrainoje skaičiuoja šeštą mėnesį. Kiekviena nauja jo diena baisesnė už praėjusią. Bet bunkerių, atominių slėptuvių paieška sustojo. Nešiojamų unitazų, vandens, maisto atsargų pirkimas sustojo. Kas pasakys, ar tų masinių saugyklų padaugėjo, ar iš viso yra. Susigyvenom su grėsme. Ir ne tik su ja.
Prieš penkis mėnesius širdį galėjom išplėšti ir padėti ukrainiečiams prie kojų. Parama tekėjo sraunia upe, butai žmonėms, išvarytiems iš namų šio niekingo karo, laukė eilėje. Laikas - sugyvulėjusio okupanto draugas - pristabdė ir emocijas, ir pagalbos srautus.
Jausmas, kad reikia viską mesti ir grumtis su XXI amžiaus pavojingiausiu maru, išėjo pailsėti. Pikta, kai taikių žmonių ir jų kurtos civilizacijos mėsmalę įjungusios Rusijos eiliniai važiuoja į Luvrą dūšios atgauti. O ką mes? Selfinam šlaunis prie savos ar tolimųjų jūrų.
Už karą baisiau gali būti tik norma tapęs karas. Nelyginant kompiuterinis žaidimas. O kiek taškų šiandien laimėjo raudonieji ar geltonieji. Krito dar penki? Prognozė buvo netiksli.
Abejingumas ir susitaikymas įskaičiuoti į V.Putino banditų genocido paketą. Tai - taip pat ginklas.
Laikas tiksi savo greičiu. Svarbiausias klausimas - tas pats. Egzistencinis. Kuri civilizacija dominuos Europoje?
Kas pirmas pavargs, pripras prie naujosios realybės, kas pasiduos laiko hipnozei, tas ir prapils savo kurtą gyvenimą.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
