Elektra – specifinė prekė. Negali jos atsisakyti, pakeisti kuo kitu. Rinkos dėsniai jai galioja tik iš dalies. Kaip tik todėl „Perlas Energija“ atsisakymas vykdyti įsipareigojimus, permesti finansinę riziką vartotojams, trinktelėjo nelyginant žaibas.
Ką daryti? Atsakymo ieško 180 tūkst. žmonių, sudariusių stabilios kainos elektros sutartis, o po to pastumti į laisvąją rinką. Lengva nebus. Galima ieškoti laimės kitur, tikintis, kad visi likusieji elektros tiekėjai neturi priežasčių vienašališkai pakeisti sutartis. Galima bylinėtis ar susitaikyti su likimu. Išnarplioti šį galvosūkį dabar, kai žuvo pasitikėjimas, gal net sunkiau, nei renkantis nepriklausomą energijos tiekėją.
Įmonė pažadėjo, o vykdyti negalėjo. Nesuvaldė rizikos. Kai perki brangiau, nei parduodi, ilgai netempsi.
Ekspertas pridurtų – patrauklios vartotojams fiksuotos kainos sutartys turi būti apsaugotos, padengtos ilgalaikiais susitarimais su gamintojais. Greičiausiai to nebuvo. Bet vartotojui, kurio žinios apie elektros rinką prasideda ir pasibaigia ties žibančia arba perdegusia lempute, tai nieko nepaaiškina.
Premjerė paaiškino – žmonės patys atsakingi už savo pasirinkimus. Jeigu labai teoriškai ir formaliai, – taip, skęstančiųjų gelbėjimas yra skęstančiųjų reikalas. Bet yra ir kita medalio pusė. Iš tos pusės reikalas atrodo kiek kitaip.
Veikė sistema, kurią nutarta pakeisti. Liberalizuoti. Įsileisti privačių žaidėjų. Pasirinkimas tebuvo vienas – rinktis tiekėją. Priešingu atveju teks mokėti daug daugiau. Tai moralinis sistemos pertvarkymo aspektas. Niekas neaiškino, kad privatus tiekėjas gali bankrutuoti. Po pirmojo bankroto galima teigti, jog komunikacija buvo klaidinanti. Bet ne tai svarbiausia.
„Perlas Energija“ istorija yra liūdna. Ir vartotojams, ir įmonei, ir prekės ženklui. Bet daugiausia priežasčių liūdėti turi įstatymų leidėjai ir energijos sistemos tvarkytojai.
Įstatymo pataisas, kuriose įtvirtinti nepriklausomi elektros tiekėjai, teikė Vyriausybė ir Energetikos ministerija. Vyriausybė priėmė nutarimą, o energetikos ministras patvirtino elektros energijos rinkos taisykles.
Reguliuojančių dokumentų yra daugiau. Pagal jų visumą, norint tapti elektros tiekėju, užtikrinti gyvybiškai kiekvienam, be išimčių, svarbią paslaugą, tereikia turėti leidimą prekiauti, o jį gauti gali, jeigu nebankrutuoji ir neturi skolų. Pateikus duomenis, leidimas vykdyti veiklą išduodamas per dieną.
Išvada: tapti energijos tiekėju yra lengviau nei pastatyti lieptą paežerėje, gauti teisę atidaryti kavinę, gal net greičiau, nei gauti teisę tvarkyti namus ar juos remontuoti. Mažiau jautriose srityse reguliavimas varginantis iki absurdo, o čia – priešingai.
Teisės aktai nekelia tvirtų reikalavimų nepriklausomiems elektros tiekėjams. Nėra taisyklių, kurios apsaugo, pavyzdžiui, draudimo rinkos dalyvius, kai bankroto atveju įsipareigojimus periima kita bendrovė. Toks saugiklis nuimtų vertinimo naštą nuo žmonių galvos. Jokia įmonė neįsipareigos perimti konkurento sutartis matydama per dideles rizikas.
Iš esmės, liberalizuotos elektros vartotojai neturi garantijų. Gali tik tikėti ir tikėtis. Vartotojų apsauga čia neegzistuoja.
Numesdama rizikas ant vartotojų pečių, „Perlas Energija“ padarė savotišką paslaugą. Rožiniai akiniai nukrito: sukurta sistema nestabili.
Lieka daug atvirų ir pinklių klausimų. Ar tikrai įmanoma mokėti mažiau nei kainuoja? Dabar sukurta iliuzija, kad galima. Jeigu kalbam ne apie duoną, o elektrą. Kaip ilgai? Kas tai lemia? Ar tikrai neišauš ta diena, kai nepaisant pasirinkto tiekėjo, mokėsim biržos kainą. Galbūt mažą, o gal – toliau nevaldomai šuoliuojančią aukštyn.
Nėra aišku ir tai, kodėl kitose šalyse elektra kainuoja ne trečdaliu, ne perpus, o net ir dešimtis kartų mažiau. Reikia plėsti brangią vietinę gamybą ar rūpintis pigiu importu? O gal problema šaiposi biržos kainos nustatymo schemoje.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
