Viceministro lūpomis Rusija pranešė žinojusi, ko tikėtis iš NATO viršūnių susitikimo. Madride aptarta nauja strateginė šio gynybos Aljanso koncepcija, o Rusija įvardijama grėsme. Suprask, Kremliaus tai nenustebino. Galima net įtarti – ir karą Ukrainoje pradėjo, kad NATO keistų požiūrį ir planus.
Pasaulis pagal Rusiją – pasaulis aukštyn kojomis. Tos pačios Kremliaus lūpos pranešė, esą ne jie, o Aljansas kelia grėsmę. Tarsi ne Rusija, o kažkas kitas būtų pradėjęs žiauriausią, miestus nuo žemės šluojantį ir civilius prievartaujantį karą Europoje.
Kas pirmiau – višta ar kiaušinis? Šis klausimas pakerta Kremliaus smegenis. Priežastis ir pasekmė? Kas eina pirmas? Kai nesupranti, tai taip ir gaunasi. Ne taip, kaip z fantazija neša.
Tada trijų dienų sprinto karas pavirsta maratonu. Nevalstybė Ukraina, kuri pagal z planą jau turėjo būti nušluota nuo gaublio, tampa kandidate į Europos Sąjungą. Moldova tokio sprendimo būtų laukusi dar gal dešimtmetį.
Nei Suomija, nei Švedija prieš penkis mėnesius nė minties neturėjo stoti į NATO. Dabar stoja. Visuotiniu sutarimu. Tarsi įjungus greitintuvą. Kai kurie Europos populistai šiek tiek pasimaivė esą prieštaraudami, bet net ir V. Putino draugeliai nenori pasaulio, kuriame nėra vietos nei vištai, nei kiaušiniui. Išskyrus vieną vokietį, nerandantį vietos naujoje geopolitinių koordinačių sistemoje.
Tas pats balsas pareiškė – Rusijos negąsdina JAV karinis pastiprinimas Europoje. Esą tie, kurie siūlo tokius sprendimus, turi iliuzijų įbauginti Rusiją ir kaip nors ją sulaikyti.
Kai kas nors visa gerkle šaukia, kad jam nebaisu, jis visai visai nebijo, tai tikriausias ženklas – baimė jau ausis semia. Kaip kitaip, kai viskas išeina priešingai.
Draugavo sau su Europos didžiaisiais ar savo grožio užliūliuotais narcizais, o dabar, žiūrėk, draugužiai jau ginkluoja Ukrainą. Ne taip labai, kaip reikia. Ir ne taip greitai, ir ne taip gausiai, bet minties vektorius keičia kryptį.
Kiek dešimtmečių dejuota dėl energetinės priklausomybės. Atrodė, niekas nuo tos adatos Europos nenukabins. Ir štai, saugikliai sproginėja ir sproginėja didėjančiu greičiu.
Kaip priešą ar skeptiką paversti draugu ar bent neutraliu, moko psichologai, viešųjų ryšių ir gyvenimo būdo treneriai. Pasaulyje pagal Rusiją – viskas atvirkščiai.
Kremliaus draugų būrelis tirpsta, kaip ir valiutos atsargos ar tankų atsarginės dalys. Dar penki mėnesiai ir turės tik vieną bičiulį – atominę bombą. Tik ši turi vieną savybę – draugiškai padeda šeimininkui, kol ilsisi. Paskui į šonus nesidairo.
Visai neseniai, dar šią žiemą, Rusija buvo drąsi. Demokratijos vaikščiojo aplink kiek pakumpusios iš baimės. Kas dėl elektros, kas dėl naftos ar metalo už mažą kainą. Penki mėnesiai civilizuotų, niekam vargo nekėlusių žmonių skerdynių pakeitė baimių pusiausvyrą.
Ta, kuri šaukia nieko nebijanti ir viską žinanti, tirta nesuvokdama, kur karo greitkelis ją nuves, kurioj žudymo mašinos vietoj mirtinai įstrigs.
O mes – pavargome bijoti. Viruso, infliacijos, karo. Kai visko daug ir vienu kartu, drebulys, kaip beprasmis, dingsta. Protas veikia švariau. Dar vienas V. Putino užkurtos mėsmalės šalutinis poveikis.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
