LRT TELEVIZIJOS laidoje „Vakare su Audrium Giržadu“ – pokalbis su vienu ryškiausių Lietuvos autosporto talentų Roku Baciuška. Nuo pirmųjų ratų Tauragės kartodrome iki Dakaro ralio podiumų – lenktynininkas neslepia, kad šiame sporte vien talento neužtenka.
Anot jo, už kiekvienos pergalės slypi ne tik vairuotojo meistriškumas, bet ir šeimos palaikymas, komandinis darbas bei patikima technika.
Viso pokalbio klausykite čia:
– Ar vairuodamas automobilį mieste taip pat dediesi šalmą?
– Kartais reikėtų, bet nesidedu (...). Mieste vairuoju atsižvelgdamas į kitus vairuotojus, bet esu ramus, lenktynėse ir taip atiduotu labai daug energijos.
– Ar niekada nepagauni savęs iš įpročio spaudžiančio greičio pedalą?
– Taip įvyksta nebent iš įpročio, bet pasibaigia ties pirma sankryža.
– Kaip dažnai tau tenka keisti savo lenktyninį šalmą?
– Kiekvienais metais gauname naują šalmą, vienas mano mėgstamiausių yra iš 2023-ųjų Dakaro ralio.
– Kas tave motyvuoja labiau – tai, kad esi ir lenktynininkas, ir verslininkas, ar tai, kas dar laukia ateityje?
– Esu labai jaunas, tačiau buvau labai aktyvus nuo pat vaikystės, lankiau ir futbolą, ir stalo tenisą, tėtis Tauragėje į kartodromą mane atvedė anksti. Buvau hiperaktyvus, mano pravardė buvo Velnias.
Be šeimos pagalbos tikrai nebūčiau tapęs lenktynininku.
Pirmieji mano pasibandymai buvo sudėtingi, bet gavau gerą adrenalino dozę (...). Pasirodžiau neblogai, tėvams tai buvo tikras skausmas, nes automobilių sportas nėra pigus reikalas. Tėčiui reikėjo stipriai dirbti, kad galėtų mane kasmet išleisti į lenktynes. Be šeimos pagalbos tikrai nebūčiau tapęs lenktynininku.
Gali būti labai talentingas sportininkas, lenktynininkas, tačiau jei neturi paramos, tau nepasiseks. Gali būti labai talentingas, bet su sugedusia mašina nieko nelaimėsi.
– Žiūrint iš didesnio atstumo, atrodo, kad nedideli gedimai ar nuoklydžiai ralyje nieko nereiškia, tačiau kaip yra iš tikrųjų?
– Kai važiuojame smėlynais, akmenynais ir upėmis, tam, kad technika nebyrėtų, mes nuolat keičiame detales. Dakare nelaimi tas, kuris yra greičiausias, ten laimi tas, kuri turi daug šalto proto ir supratimo, kur reikėtų ir pataupyti energiją.
Viena klaida gali kainuoti labai daug. 2024 m. peršokau į aukščiausią lenktynių klasę, bet jau pačią pirmą dieną man nulėkė ratas. Mes jau pirmą dieną sugaišome dvi valandas – o dar liko važiuoti daug dienų. Kelios pamestos valandos pirmą dieną reiškia, kad su pirma vieta galėjome atsisveikinti. Po tokių įvykių viskas tampa emociškai labai sudėtinga.
– Ar pats jauti, kad su kiekvienu raliu tobulėji?
– Kaip žmogus, aš esu toks pats, koks buvau ir pirmo Dakaro metu, nors, aišku, įgūdžiai tobulėja. Tapau gamintojo vairuotoju – profesionaliu lenktynininku, pasirašiusi kontraktą, atstovaujančiu kompanijai. Atidariau istoriją – su jais laimėjome Dakarą.
