Seimas oficialiai paskelbė – Rusija yra teroristinė valstybė, o plataus masto karas prieš Ukrainą yra genocidas.
Kremliaus režimo tikslas – ne atplėšti gabalą teritorijos, ne „išgelbėti“ rusakalbius, o sunaikinti valstybę ir visą tautą. Jei ne šiandien, tai – ryt. Visa kita tėra tarpinės stotelės.
Putinistai šiek tiek nustebo ir net supyko, kažkuo pagrūmojo, tarsi tai, ką konstatavo Seimas, būtų kokia paslaptis. Taip nėra. Tai jau seniai ir ne kartą yra deklaravęs Vladimiras Putinas ir jo aplinka. Jų programoje Ukraina – ne valstybė, ukrainiečiai – ne tauta.
Tokiai minčiai Europoje, lyg utopijai, Europa leido gyvuoti. Draugavo ir prekiavo, netikėdama, kad ji pavirs skerdynėmis, masiškai žudomais arba grobiamais vaikais ir civiliais, kuriems parengti specialūs lageriai ir asmenybės perdarymo programa.
O kaip dabar, po to, kai žudymas, kankinimai, tremtys, lageriai sugrįžo į Europą?
Seimo rezoliucija kviečia tarptautinę bendruomenę įsteigti Specialųjį tarptautinį baudžiamąjį tribunolą Rusijos agresijos nusikaltimui prieš suverenią Ukrainą ištirti ir įvertinti.
Šis tribunolas turėtų turėti galią išduoti tarptautinius arešto orderius ir nebūtų apribotas valstybės arba valstybių ir vyriausybių vadovų bei pareigūnų imuniteto.
Mintis nėra nauja. Ji turi civilizuoto pasaulio pritarimą. Bet V. Putiną, Sergejų Lavrovą, Sergejų Šoigu ar dar likusius gyvus rusų generolus pamatysime teisme tik tuomet, kai ši plėšikų, prievartautojų ir vagių armija bus sutriuškinta ir visiškai išstumta. Negana to, šio psichiškai išsigimusio monstro sutriuškinimas neatsiejamas nuo branduolinio nuginklavimo.
Kol to nėra, tarptautiniai arešto orderiai tebus skrajutės su įrašytas ketinimais.
Išstumti, sutriuškinti, nuteisti, – tai programa maksimum. Ji galėtų būti įmanoma, bet tik turint tvirtą ir vieningą požiūrį dėl karinės paramos Ukrainai, dėl sankcijų Rusijai ir jos vietos rytojaus pasaulyje.
Būtent taip karo baigtį, kaip pergalę, supranta Lietuva, kitos Baltijos valstybės, Lenkija. Tokios vizijos sąjungininkų nėra labai daug. Tiesą sakant, supratimas ir apie karinę paramą, ir apie sankcijas, o juo labiau, – kas būtų laikytina pergale ir karo pabaiga, gerokai skiriasi.
Jungtinės Amerikos Valstijos siektų susilpninti Rusiją tiek, kad ši nebegalėtų mojuoti kumščiu. Bet, išskyrus britus, daugumą vakariečių tenkintų padėtis, kokia buvo iki šio karo prieš Ukrainą etapo.
Skraidančios replikos, kad sankcijos bus ir net bus didinamos, kol nesiliaus karo veiksmai, yra bauginančios. Bet kita prasme. Jos išduoda ketinimus: prekyba ir vėl suklestės, kai tik šūviai nutils. Nepaisant žudynių, su žeme sulygintų miestų, užimtos teritorijos. Svarbu – formali taika ir ramybė.
Ką reiškia Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono sakymas, kad Maskvos pažeminimas taikos pastangoms nepasitarnautų?
Kvietimas paspausti ranką budeliui, Vakarų civilizacijos naikintojui, lyg normaliam partneriui. Kad tik būtų tylu ir ramu.
Vengrija mano, jog vengrai neturi mokėti už karą Ukrainoje. Jiems rusiška nafta didesnė vertybė. Koks skirtumas, kad pirkdami palaiko režimo gyvastį ir finansuoja skerdynes. Jos praradimas prilygsta atominei bombai ant jų ekonomikos. Ir tai daug baisiau nei tikra atominė bomba kur nors kitur.
Apie Vokietijos tragediją nėra nė ką kalbėti. Didžiausia Europos Sąjungos galia atsiskleidė kinkadrebiu.
Paprastasis, nacionaliniais interesais pridengtas egoizmas užima tvirtas pozicijas.
Daug kam šio ciniško karo pabaiga tereiškia nutilusius pabūklus. Šiame scenarijuje sunaikintam rusofašizmui vietos nėra. Bet vis dar yra vietos galvojimui, jog rusofašizmas turi saiką ir ribas, todėl jo ambicijos vakarietiškos gerovės nepalies.
Nutilę pabūklai yra gerai. Bet tai nebūtinai reiškia pergalę ir teisingumą.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
