Kai ministerija suskaičiuoja vaikus, turinčius nekilnojamojo turto, tada jau tikrai aišku: nematoma valstybės ranka ir dar visaregė akis tikrai yra. Ne ta nematoma rinkos ranka, kurią minėjo liberalizmo klasikas Adamas Smitas, o galinti kietai pričiupti.
Lietuvoje beveik 7 tūkst. nepilnamečių turi nekilnojamojo turto, kurio vertė kone 132 milijonai.
Šis faktas nuskambėjo kaip argumentas: turčiai sukčiauja, todėl reikia visuotinio nekilnojamojo turto mokesčio jiems sutramdyti.
Po 20 metų diskusijų, vis daugiau nulenkiančių galvas šiam mokesčiui, kaip neišvengiamai gyvenimo detalei. Bet ieškodami sukčių politikai pirmiau turėtų pažvelgti į veidrodį. Jame pamatytų – taip elgtis veda ta pati nematoma valstybės ranka. Rodo kelią, kaip kelio ženklas vairuotojui.
Auditoriai pateikė gerą pavyzdį. Jei šeima be vaikų, jos turtas iki 300 tūkst. eurų dabar neapmokestinamas, o jei vieniša mama su dviem vaikais – tik iki 150 tūkst. eurų.
Reguliavimo absurdas, einantis prieš šeimos ir vaikų rėmimo politiką. Tad nieko keista, kad kažkas pataisė klaidą, išdėliodamas nuosavybę plačiau. Tokių nedaug. Daugiau nei pusė vaikų turtą paveldėjo, o tai jau visai kita, dažniausiai, labai liūdna istorija.
Pagal naują šio mokesčio projektą, mokestis būtų taikomas kiekvienam objektui. Jeigu savininkas ir gyveni, tai mokestis visai mažas.
Vidutinis mokesčio dydis pagal šiuo metu nustatytą turto vertę siektų 13,5 euro per metus. Šiuo skaičiumi labai tikėti neverta. Kai naujos medianos, nauji vidurkiai bus patvirtinti, šis atnaujintas skaičius gali atrodyti ne toks jau ir nekaltas.
Bet ar toks pokytis panaikina poreikį koreguoti tos galingosios rankos nustatytas taisykles? Kaip bevartytum projektą, šeimos aspekto įžvelgti nepavyksta.
Turi butą ar du, sodą, sodybą ir daug vaikų. Jie jokių nuolaidų neatneša. Už antrąjį turto vienetą mokesčio tarifas daug didesnis. Tai kodėl racionali taupi šeima neturėtų perrašyti antros ar trečios nuosavybės vaikui, kuris deklaruotų ten savo gyvenimą? Tik dabar jau – pilnamečiui vaikui.
Dar vienas klausimas. Sukūrė šeimą du po vieną butą turintys žmonės. Vyras persikėlė pas žmoną ir sąžiningai tai deklaravo. Tai dėl to, kad vedė ir dorai nurodė naują gyvenimo vietą jis praranda teisę už savo vienintelį turtą mokėti kaip už vienintelį? Ar kaip?
Bet labiausiai kliūva ne tai. Įvairių minčių kelia požiūris į nuomai skirtą būstą. Tokiam gali būti taikomas nepalyginti didesnis, net 3 proc. tarifas. Nuomodami žmonės gauna pajamų ir sumoka pajamų mokestį. Kodėl juos reikėtų bausti dar vienu daug didesniu mokesčiu? Todėl, kad taupo, atsakingai tvarko savo gyvenimą ir nesėdi valstybei ant sprando?
Ta visaregė valstybės akis neįžvelgė: nuomojamas būstas atlieka tokią pat funkciją, kaip ir šeimos namai. Nuomojamo būsto priežiūra reikalauja daug daugiau lėšų ir rūpesčių, nei to, kuriame gyvena savininkas. Jeigu pajamos nebus vertos pastangų ir investicijų, tai valstybei gali tekti skaičiuoti ne tik apdovanotus vaikus, bet ir didėjantį nuomos rinkos šešėlį.
Išvada būtų paprasta. Dovanoti butus vaikams nėra nuodėmė. Kai nereikia visą gyvenimą arti dėl stogo virš galvos, daugiau laiko lieka kūrybai.
Dar geriau būtų, jeigu valstybė rodytų pagarbą savarankiškam ir veikliam. Nebaustų už taupymą ir darbštumą.
Jeigu jau įvedamas visuotinis nekilnojamojo turto mokestis, jis galėtų būti ne tik saikingas, bet ir tolygus, neskirstantis turto pagal jo panaudojimą į komercinį, lyg blogesnį, ar paprastąjį, tik sau.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
