Tie, kas dar prieš kelis mėnesius ar net kelias savaites kurstė minias iš esmės prieš Lietuvos valstybę ir centrinėse miestų aikštėse reikalavo kartuvių „įsigalinčiam fašizmui“, šiandien vienas per kitą smerkia putiniškąjį fašizmą Ukrainoje. Bet juodas darbas padarytas, ir tūlų puidokų pasmerkimas žalos akimirksniu neatitaisys.
Tiesą sakant, konkretus herojus Mindaugas Puidokas, pasitraukdamas iš Darbo partijos, kai ši pagrasino pati jo atsikratyti dėl pareiškimų apie karą Ukrainoje, padarė „darbiečiams“ net didesnę paslaugą, nei prieš kelerius metus tapdamas jų Kauno skyriaus pirmininku. („Susirinkime dalyvavęs partijos pirmininkas Viktoras Uspaskichas pasidžiaugė, kad Darbo partija stiprėja, reitingai kyla, jungiasi vis daugiau naujų narių“, – V. Uspaskichas pristatė docentą M. Puidoką – jauną, energingą, perspektyvų ir visuomenėje jau gerai žinomą politiką, kuris šį rudenį prisijungė prie Darbo partijos“. Iš Darbo partijos pranešimo 2019 m. gruodį).
Vakarietiškųjų demokratijos taisyklių užnugarį turintis M. Puidokas – Seimo narys, dėl to laisvas taukšti. Ne, ne teisybę, kaip jis bando įrodyti tvirtindamas, jog niekas be jo neįžvelgia realybės, bet tai, ką agresorius ir jo pakalikai diena iš dienos įvairiais pačių kuruojamais kanalais kišo į tam palankias galvas. Jis pasitraukimu iš Darbo partijos ją numazgojo. Nuplovė nešvarą, kurioje, patogiai įsitaisę patys, „darbiečiai“ į būrį traukė kitus. Na, ką jūs! Žinoma, ten ne visi tokie, juk ir Rusijoje yra protestuojančių.
„Ir kas pasakys, kad šitas marazmas su eksperimentinėmis ir net vaikams prievarta brukamomis vakcinomis nėra fašizmas? Aš pasakyčiau: taip tai pats tikriausias fašizmas. Tik jis toks humaniškas, toks subtilus, toks pūkuotas, toks visas „vardan visų žmonių gerovės“, – tai apibendrinimas iš įrašo, kuriuo dar liepą dalijosi „darbiečių“ lyderis V. Uspaskichas, keldamas minias. Po mėnesio minia po Seimo langais išrikiavo kartuves. Sausio 13-ąją nušvilpė laisvės gynėjus (ne laisvės gynėjus, sakote, valdžią, tik baubimas kiek užtruko?). O vasario 24-ąją žodis į žodį pakartojo tai, ką jų įkvėpėjai ištransliavo iš Raudonosios aikštės.
Ne, žinoma, V. Uspaskichas čia niekuo dėtas. V. Uspaskichas ir Darbo partija kategoriškai smerkia Rusijos veiksmus ir agresiją prieš nepriklausomą Ukrainą. V. Uspaskichas ir Darbo partija vieni pirmųjų siūlo kuo skubiau svarstyti sprendimus dėl papildomo finansavimo krašto apsaugai. Ir tik kažkodėl V. Uspaskichui tenka pravalyti įrašus savo profilyje feisbuke, nes nesusivokę gerbėjai – dabar jau turbūt reikėtų sakyti buvusieji – pasipiktinę rašo: „Viktorai, aš tavim nusivyliau. Tu toks pats kaip visa valdžia. Pats jiems pinigus ir dalyk.“
Jis pasitraukimu iš Darbo partijos ją numazgojo. Nuplovė nešvarą, kurioje, patogiai įsitaisę patys, „darbiečiai“ į būrį traukė kitus.
Ir M. Puidokas, aiškiai dar nesuvokęs, kad generalinė linija keičiasi, toliau dėsto, jog karą Ukrainoje išprovokavo Vakarai ir Lietuva. Ir labai pasipiktina, kad partija staiga jo nebepalaiko. Ir išeina trankydamas durimis. Savo gerbėjams – taip pat buvusiems V. Uspaskicho gerbėjams – ji vadinant naujuoju vieninteliu savo prezidentu, sakančiu vienintelę jiems patinkančią „tiesą“.
„Vitiuša, nuo kada jums „stogas nuvažiavo“, priimti nacistinę valstybę į Europos Sąjungą?“, – feisbuke teiraujasi vienas „darbiečių“ vado sekėjų.
„Stogas važiuoja tiems, kurie netoliaregiški. Jei ir yra koks nacizmas, tai tapus nare jo bus gerokai mažiau“, – atsako V. Uspaskichas.
Toliaregiškieji žino, kada ir kur pasakyti. Ramūnas Karbauskis vienas pirmųjų paskelbia, kad jo verslai nevykdys sandorių su šalies agresorės verslu. Kas, kad karo priešaušryje su visa savo šešėlių Vyriausybe platino rezoliuciją, kuria, gerbėjų džiaugsmui, ragino valdančiuosius „kuo skubiau nutraukti isteriją dėl galimo karo“.
„Valstiečiai“ su R. Karbauskiu priešakyje smerkia karą. Ir atidaro dar vieną „fronto liniją“. Kartu su leidiniu, kurį prekybininkai išima iš savo lentynų, nes dorų žmonių pakantumas niekšybei turi ribas. Bet R. Karbauskis užperka jį savo partijos skyriams ir iš leidinio puslapių dėsto: „Jūs – pagrindiniai visuomenės draugai. Daugelis kitų žiniasklaidos priemonių yra visuomenės priešai, bent jau ta prasme, kad retransliuoja „vertybes“, kurios yra tolimos visuomenei.“
Kuriai? Tai, kuri plojo Petrui Gražuliui, rusų kalba skelbusiam, kad tai Lietuvoje, o ne Rusijoje ir Baltarusijoje įsitvirtina diktatūra? Šiandien P. Gražulis – „Už Ukrainą, prieš Rusijos agresiją. Kad tik Vakarams užtektų drąsos ir kilnumo įvesti kuo griežtesnes sankcijas, kad tik nepaliktų Ukrainos nelaimėje!“
„Darbiečio“ Aido Gedvilo rėmėjams? To A. Gedvilo, kuris iš mitingo į mitingą didino ir taip pandemijos įbaugintų žmonių nerimą? Kuris šiandien tvirtina, kad tie, kurie per pandemiją buvo virusų ekspertai, šiandien tapo karo ekspertais.
Ir net tokie kartais pataiko kaip pirštu į akį. Štai A. Gedvilo citata: „Man asmeniškai apmaudu žiūrėti, kaip žmonės, per pandemiją siekdami suskaldyti mūsų visuomenę, tą pačią veiklą tęsia ir dabar.“ Apmaudu.
