Dabar tik vienas klausimas: ar po Lietuvos teisėsaugos struktūrų pusiau slapto demaršo, kurį jų vadovė vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė pavadino „nemaloniu netikėtumu“, Sausio 13-osios proga pagarbos sulaukęs riaušininkų įkvėpėjas Audrius Butkevičius rėš kalbą iš savaitgalį kuriamos Sauliaus Skvernelio partijos tribūnos. Greičiausiai ne. Tokius strategus paprastai stengiamasi išlaikyti šešėlyje, nebent jie patys veržiasi į viešumą.
Atsimenate, prieš dvidešimtmetį kilusio paksogeito centrinė figūra buvo ne tik prezidentas Rolandas Paksas, bet ir toks verslininkas Jurijus Borisovas. Didelis verslininkas, įsivaizdavęs esąs didelis strategas, ir todėl (kartu dar ir už dalijamus milijonus) norėjęs būti prezidento patarėju.
Pabuvo. Kelias valandas, kuo visiškai sutrynė paskutinius R. Pakso galimybių trupinius per prasidedančios apkaltos procesą išsilaikyti poste. Iki J. Borisovo vizito į prezidento rūmus ir viešo pasigyrimo tapus patarėju bent vienas toks vilties trupinukas buvo.
Dabar strategas A. Butkevičius. Kiek metų Lietuvoje jo nebuvo nei girdėti, nei regėti. Siauruose sluoksniuose tešmėžavo. O tada praėjusį pavasarį išplaukė į viešumą pasitarime dėl vadinamojo Šeimų maršo organizavimo. Netrukus paaiškėjo, kad yra vienas iš prieštaringų judėjimų organizuojamo referendumo balsų skaičiaus sumažinimui iniciatorių ir globėjų. Dar – matomas tokių organizacijų, kaip už šnipinėjimą teisiamo Algirdo Paleckio ir bendražygių, keliaujančių parvežti Lietuvon Baltarusiškos demokratijos, fone.
O po rugpjūčio 10-ąją kilusių riaušių bent keliose sklaidos priemonėse, įsivaizduojančiose esančiomis visų maršistų žiniasklaida, dėstė: Lietuvos valdžia pademonstravo jėgą prieš savus. „Įvairių mitingų, streikų, pasipriešinimų istorijoje nesu matęs labiau absurdiško, nepagrįsto jėgos panaudojimo nei šis Lietuvoje. Jį galima būtų palyginti tik su kitu Lietuvoje jau įvykdytų jėgos panaudojimu 2009 m. pradžioje prie Seimo. Tada buvo šaudoma iš policijos traumatinių ginklų žmonėms į veidus, išmušant akis“, – dėstė.
Tie policininkai, kurie, pasak revoliucijų ekspertu prisistatančio stratego, prieš 13 metų iš traumatinių ginklų išmušinėjo žmonėms akis, kurie šį rugpjūtį esą panaudojo jėgą „prieš savus“, šiandien kviečiasi jį į Sausio 13-osios herojų minėjimus ir teikia apdovanojimus. Žmogus aukojasi ir eina, nors per tuos renginius nespėja pabūti su švilpiančiais ir baubiančiais triukšmadariais. Protestuojančiais prieš valdžią – „politinę grupuotę“, esą ginamą teisėsaugininkų. Tų, kurie teikia padėkas ir klausosi stratego paskaitų.
Taip pat skaitykite
Apie ką paskaitos? Sako, apie žygius dėl Lietuvos nepriklausomybės.
Bet tame kontekste įdomu, ar niekam iš pareigūnų nekyla kitų klausimų. Ir ne tik apie galimą kyšį prieš daugybę metų vienoje degalinėje, už kurį signataras A. Butkevičius šiek tiek pasėdėjo, o paskui iškėlęs du pirštus grįžo į Seimą, taip ir nepasiryžusį panaikinti nuteisto politiko mandato. Ar nekyla klausimų apie jo karžygiškus žygius, organizuojant maištus ir neramumus: vieną po kito, per skirtingus sambūrius, bet išlaikant tą pačią strategiją.
Ar nekyla klausimų apie jo karžygiškus žygius, organizuojant maištus ir neramumus: vieną po kito, per skirtingus sambūrius, bet išlaikant tą pačią strategiją.
Kaip tada, kai už pasikėsinimą sukčiauti stambiu mastu teistas ir sėdėjęs strategas 2002-ųjų pavasarį keliems mėnesiams tapo į prezidentus nusitaikiusio R. Pakso rinkimų štabo nariu bei konsultantu. Kai 2006-aisiais prisijungė prie R. Pakso, jau pašalinto iš prezidento posto, suburtos Liberalų demokratų partijos ir tapo rinkimų štabo nariu, atsakingu už rinkimų strategiją. Jos esmė – kova su „suįžūlėjusia valdžia“. „Lietuvai reikalinga revoliucija“, – skelbė.
O jau 2009-ųjų pradžioje perbėgo pas A. Paleckį, tuo metu vadovavusį „Fronto“ partijai. Vėlgi tapo rinkimų štabo nariu. Po 2009 m. sausio 16 d. mitingo, kuriame aktyviai reiškėsi „Fronto“ žmonės ir kuris pasibaigė riaušėmis, kartu su kitais „frontinininkais“ suorganizavo dalies Vilniaus savivaldybės tarybos kreipimąsi į Seimą, reikalaudamas ištirti įvykius ir riaušes malšinusios policijos veiksmus. „Policija veikė drastiškai, sakyčiau, netgi žvėriškai. Privalome ginti savo miesto žmones“, – tuo metu tvirtino Vilniaus tarybos narys A. Butkevičius.
Dar su „frontininkais“ jis baudėsi burti „pilietinio nepaklusnumo komitetus“, turėjusius stovėti „protesto bangomis“ išsiliesiančio piliečių nepasitenkinimo pirmosiose linijose. Akcijų organizatoriams net ketinta kurti „lektorių mokyklą“, bet sumanymo nespėta realizuoti – patys „frontininkai“ neapsikentę A. Butkevičių išvijo.
Ilgai netrukęs, strategas prisidėjo prie Kazimiros Prunskienės steigiamos Lietuvos liaudies sąjungos, kuri pastaraisiais metais matoma masinių protestų kontekste, kūrėjų. Šią 2009 m. suburtą organizaciją atvykę asmeniškai sveikino tuometis Rusijos Dūmos Tarptautinių reikalų komiteto pirmininkas Konstantinas Kosačiovas, šios šalies valdančiosios partijos „Vieningoji Rusija“ atstovas Konstantinas Petričenka, kiti aukšti Rusijos ir Baltarusijos veikėjai.
O 2018 m. kovo 11 d. A. Butkevičius su kitais veikėjais stojo pirmose eitynių, iškėlusių šūkius „Lietuva – lietuviams“, eilėse.
Atėjus 2022 m. Sausio 13-ajai, A. Butkevičius pakviečiamas skaityti paskaitų Vidaus reikalų ministerijai (VRM) atskaitingose Pasieniečių mokykloje bei Viešojo saugumo tarnyboje (VST). Taip pat gauna apdovanojimą iš policijos generalinio komisaro Renato Požėlos rankų.
Kuo čia dėtas partiją buriantis S. Skvernelis, paklausite? Gal ir niekuo. Gal tik sutapimas, kad apdovanojimus ir tribūną revoliucijų strategui suteikusių teisėsaugos institucijų vadai jau senokai priskiriami artimiausiam ekspremjero S. Skvernelio aplinkos ratui. Ir nuskambantys viešumoje kaip tyčia reikalingu laiku. Kaip VST vadas Ričardas Pocius, 2019-ųjų pradžioje, prasidedant prezidentinei rinkimų kampanijai, prabilęs apie vykstantį „generolų sąmokslą“ – buvusių aukštų VRM tarnybų vadovų ir kai kurių politikų norą susigrąžinti įtaką vidaus reikalų sistemoje.
Akivaizdžiai ne veltui vidaus reikalų ministrė A. Bilotaitė po informacijos apie dalies VRM struktūros įstaigų iniciatyvas dėl apdovanojimų ir lektorių įspėjo, kad „už viešąjį saugumą atsakingų tarnybų veikla neturi kelti visuomenei nė menkiausios abejonės“. Ir pridėjo: tikiuosi, įspėjimo užteks.
Akivaizdžiai ne veltui vidaus reikalų ministrė A. Bilotaitė po informacijos apie dalies VRM struktūros įstaigų iniciatyvas dėl apdovanojimų ir lektorių įspėjo, kad „už viešąjį saugumą atsakingų tarnybų veikla neturi kelti visuomenei nė menkiausios abejonės“.
Ministrės įspėjimas greičiausiai net nebūtų gimęs, jai ir jos komandai palaimingai nežinant apie įvykius pavaldžiose struktūrose. Nes Policijos departamentas, kaip ir kitos A. Butkevičių netikėtai ir kolektyviai prieš šią Sausio 13-ąją prisiminusios VRM institucijos, apie jam suteiktą tribūną buvo linkusios viešumoje patylėti. Žinią į viešumą išnešė Policijos veteranų asociacija – tai ji esą ir paprašė policininkų vado įteikti padėką pastarojo meto maištininkų įkvėpėjui.
Veteranams negi atsakysi? Ypač kai jiems vadovauja Vytautas Navickas, buvęs ekspremjero S. Skvernelio vadovas ir iki šiol – žmogus, su kuriuo pabendraujama. Ypač tuo metu, kai S. Skvernelis kuria partiją ir viešai patvirtina, kad jos veikloje „labai svarbi dalis“ bus ir buvę pareigūnai, ir buvę bei esami tarnautojai. Mat anksčiau, tvirtina ekspremjeras, jis daręs klaidą, kai vadovaudamas Vyriausybei bandė nuo buvusių bendražygių viešumoje atsiriboti.
„Buvo tam tikras kompleksas, kad jeigu jau buvę pareigūnai, tai premjeras turi stengtis jų nematyti. Manau, tai buvo viena iš klaidų. Tai yra žmonės, kurie turi labai tvirtus valstybinius pagrindus. Jie davę priesaiką, sąžiningai, dorai tarnavę valstybei, daug atidavę ir, jeigu jie politiškai aktyvūs, o jie tikrai aktyvūs visose srityse, tai tikrai laukiame visų Lietuvos žmonių“, – tokią savo buriamo judėjimo viziją S. Skvernelis brėžė prieš kelis mėnesius LRT „Dienos temoje“.
Ir dar naujai partijai reikia rinkėjų. Tokių, kurie palaikytų socialiai-ekonomiškai į kairę orientuotą, bet vertybiškai tautišką organizaciją. Nepretenduojančią į kitų partijų rinkėjus, nes socdemų šalininkai jiems pernelyg kairuoliškai angažuoti, o „valstiečių“ rėmėjai – „gana pikti ir radikalūs“. Todėl dėmesio centre – tas ketvirtadalis „neapsisprendusiųjų“, kurie, kaip daugelis dėl balsų kovojančių partijų naiviai tiki, tik ir laukia būti patraukiami į kieno nors pusę.
Patraukę juos šiuo metu mano įvairaus plauko protestų kurstytojai. Revoliucijų organizatoriumi besivadinančio A. Butkevičiaus įkvepiami kurstytojai. Tik klausimas, ar šie žmonės, atėjus laikui, tikrai pasuks stratego nurodyta kryptimi. Į sambūrį, kuriame mirgės mėnuo po mėnesio keiksnotų pareigūnų garbės uniformos.
