Vadinamajam „Laisvės konvojui“ nepavyko laisvės paimti įkaite ir priversti šokti pagal savo dūdelę. Keliolika automobilių, nė iš tolo neprimenančių sunkiasvorių, ištirpo Vilniaus spūstyse. Organizatoriai, pabrukę uodegėles, tyliai išsižadėjo to, kas turėjo tapti garsiu žygiu. Pavyzdžiui, į taip nekenčiamą valdžią.
Jie žadėjo „sudrebinti asfaltą pagedusiame Vilniuje“, bet labiau turbūt išklibino savo nenaujų mašinėlių pakabas – sostinės gatvės pavasariop nelabai skiriasi nuo kaimo žvyrkelio.
Jie žadėjo užtvindyti Vilnių sunkiąja technika, o paskui plūstelėti į Briuselį ir ten solidarizuotis su Kanados vilkikų vairuotojais, taip pat kenčiančiais nuo žiaurios valdžios pandeminių suvaržymų. Nors, sakė organizatoriai, protestas „ne apie vakcinuotus, nevakcinuotus, o apie žmonių teisę rinktis“.
Taip, kas tie organizatoriai? Sąžiningai prisipažino toks Grafas Liutkevičius. Praėjusio rugpjūčio 10-osios riaušių išvakarėse jis žvalgė Seimo prieigas ir aiškino, kaip bus atsakingas už „žaliaraiščius“, prižiūrėsiančius tvarką per masinį mitingą. Ir dar pasakojo, kaip buvo pasirengęs raginti susirinkusiuosius pašventinti Seimo langus tokiais daiktais, labai primenančiais akmenis, bet esą protingesni atkalbėjo. O dabar Grafas atskleidė, kad per važiuotynes būtų atriedėjęs į Vilnių su sunkia mašina, bet darbdavys nepritarė.
Kita važiuotynių šauklė – irgi garsi rugpjūčio riaušių herojė Vitolda Račkova – po nepavykusios akcijos jos ėmė ir išsižadėjo. Taip, entuziastų grupę subūrė, „Laisvės konvojumi“ kanadiečių pavyzdžiu pavadino, bet tai ir viskas.
Kodėl? O ar tik ne todėl, kad akcijos akcijomis, bet oficialiai aktyvistė atstovauja Lietuvos šeimų sąjūdžiui? Tam, kuris kaip Saulius Skvernelis prieš prezidento rinkimus į juos nė už ką nėjo, o paskui siaurai grupelei ant Rusnės estakados šnipštelėjo: „Einu.“
Šeimų sąjūdžio de jure vadovas Raimondas Grinevičius iš tiesų palaiko skvernelišką įtampą ir užsimena tik tiek, kad jo atstovaujama organizacija galbūt rengiasi savivaldos bei merų rinkimams. Apie Seimo rinkimus esą dar anksti kalbėti. Žinoma, ko R. Grinevičiui nebūti išdidžiam, kai Šeimų sąjūdis ir jo palaikytojai yra geidžiamiausia ir dar nepaimta rinkėjų dalis, kuri galėtų ženkliai į vieną ar kitą pusę nusverti rinkimų svarstyklių lėkštę. Tai tie – „protesto“, „neapsisprendusiųjų“ balsai. Maždaug 25 proc. piliečių.
Ne veltui aplink Šeimų sąjūdį kaip bitės aplink nektaro kupiną gėlę spiečiasi stabilaus elektorato išsiugdyti taip ir nesugebėjusių politinių darinių atstovai. „Jei Šeimų sąjūdyje esantys žmonės, kurie norėtų būti politikoje, remsis vertybėmis, tada jie, aišku, ateis pas mus į skyrius. Jie sakys „mes norime su jumis“, nes nėra pas ką daugiau ateiti“, – tvirtina „valstiečių“ vienintelis lyderis Ramūnas Karbauskis, kaip visada, matantis tik paties suprojektuotą realybę. Nes kiti, pirmiausia „darbiečiai“, akivaizdu, nuogąstauja, kad jeigu jiems nepavyks atsivilioti maršininkų po savo sparnu, šie savo ruožtu gali atgnybti dalį jų rinkėjų.
Tai galėtų įvykti: jau nuo 2000-ųjų naujai besikuriančios ir antisistemiškumą iki tapimo sistemos dalimi demonstruojančios partijos ant kojų stodavosi „tradicinių“ organizacijų sąskaita. Štai 1998-aisiais gimusi (ir 2011 m. Viktoro Uspaskicho „darbiečių“ glėbyje mirusi) Naujoji sąjunga. Socialliberalai, vesti buvusio kovotojo su mafija Artūro Paulausko.
Jie žadėjo „sudrebinti asfaltą pagedusiame Vilniuje“, bet labiau turbūt išklibino savo nenaujų mašinėlių pakabas – sostinės gatvės pavasariop nelabai skiriasi nuo kaimo žvyrkelio.
Partija startavo tuomečius politikus be žado palikusiu pareiškimu, kad ir kairė, ir dešinė yra blogi ir prisidirbę. Jie, socialliberalai, bus kitokie. Ir pirmieji įtraukė rinkėjus į tokį žaidimą: prieš 2000-ųjų rinkimus pradėjo akciją, prašydami įvardyti žmonėms žinomus valdžios pareigūnų nusižengimus. Kai socialliberalai ateis į valdžią, inicijuos teisminį procesą konkretiems prasižengėliams, atsakingiems „už Lietuvos ūkio sužlugdymą“.
Artėjantys 2004-ųjų rinkimai pagimdė „tvarkiečius“ ir „darbiečius“. Teisingiau, Liberalų demokratų partija, vėliau perkrikštyta į „Tvarką ir teisingumą“, susibėgo prieš pat prezidento rinkimus, kuriuos šlovingai laimėjo, bet po metų apkaltos būdu puolė Rolandas Paksas. Bet ir į prezidento, ir į Seimo rinkimus „tvarkiečiai“ žygiavo su svariais priekaištais prieš tai buvusioms partijoms: žadėjo „išgirsti kiekvieną“, agitavo už net šešis referendumus. Tarp jų buvo ir siūlymas referendumui numatytą 300 tūkst. balsų kartelės reikalavimą nuleisti tris kartus – geros idėjos vis atgimsta, ar ne?
Darbo partija, gimusi 2003-iaisiais iš V. Uspaskicho, kurį prieš tai ketverius metus Seime glaudė socialliberalai, buvo pirmoji, be skrupulų pareiškusi, kad jai nerūpi ideologija. 2004-aisiais rinkėjus jie viliojo siūlymu per referendumą keisti Seimo rinkimų taisykles, kad parlamentarai būtų renkami tik vienmandatėse apygardose, ne pagal sąrašus. Ir šita idėja tarp skirtingų populistų yra nemari.
2008-ųjų rinkimus papuošė dvejais metais anksčiau suburtas Liberalų sąjūdis, žadėjęs skaidrumą ir demokratinį valdymą. Nuo ko pradėjo? Nuo rinkiminio „baudomobilio“, po Lietuvą važinėjusio su šūkiu „Įkalk baudas valdžiai“. Jo ekipažui kiekvienas praeivis galėjo pareikšti savo nuomonę apie didžiausias Lietuvos valdančiųjų „pražangas“. O 2016-aisiais neatšaukiamai prasižengė pati partija.
Ir, žinoma, to laikotarpio favoritė – Tautos prisikėlimo partija. Ta, kuri žadėjo, kad su jais bus smagiau per artėjančią krizę. Kuri dengėsi Dešimt Dievo įsakymų. Ir skilo praėjus pusmečiui po rinkimų.
2012 metai – „Drąsos kelias“ su reikalavimu grąžinti mergaitę ir pažadu telkti tautą prieš visuomenę išnaudojančius šešėlinius klanus. Kristinos Brazauskienės įsteigta Demokratinė darbo ir vienybės partija (gimusi po to, kai ponia buvo pašalinta iš Socialdemokratų partijos sąrašų savivaldos rinkimuose, nes neigiamai atsiliepė apie lyderį Algirdą Butkevičių). Skandalingojo bankininko Vladimiro Romanovo inicijuota Lietuvos žmonių partija. Daugiau kaip 30 politinių organizacijų prie Seimo rinkimų starto, besipešančių dėl to paties rinkėjo.
Dabar prie dar nenubrėžtos starto linijos rikiuojasi tokios filosofės „Antroji Lietuva“, Algirdo Paleckio „Aušra“, atgimti žadanti Kovotojų už Lietuvą sąjunga. Greičiausiai ir Lietuvos šeimų sąjūdis. Šie antisisteminiais save vadinantys dariniai galėtų pretenduoti į tam tikrą rinkėjų dalį, jei ne ta aplinkybė, kad susivienyti jiems sekasi sunkiai, o štai susiskaldyti – viens, du, ir padaryta.
Naujausias konfliktas – tokios vienos „Antrosios Lietuvos“, kurios lyderė aiški, o dalyviai kažin ar jiems patiems žinomi, bet viskas bus „apie tikrą liberalizmą ir libertalizmą“, feisbukinis mūšis su tokia viena juvelyre. Ta juvelyrė aiškina filosofei, kas yra politika, ir bendrystės sulig kiekvienu paaiškinamuoju punktu vis mažėja.
Bet ponioms neverta nusiminti. Lietuvos šeimų sąjūdis (LŠS), vos įsikūręs, sukonfliktavo su tokiu feisbuko puslapiu „Šeimų sąjūdis“ ir jo kūrėju, skelbusiu apie gausų finansinį indėlį į panašių sąjūdžių reikaliukus. Netrukus LŠS vienas lyderis apsižodžiavo su paramą judėjimui reiškusia partija Nacionalinis susivienijimas, o kitas rūsčiai ir skaudžiai išbarė tokią mokytoją Astrą dėl smurtu pasibaigusio rugpjūčio 10-osios mitingo. Ši atsikirto ir gal net išstojo iš LŠS, nors tiksliai niekas nežino.
Į rimčiausią konfliktą paniro „100 tūkst. parašų“ referendumo organizatoriai. Vėlų rudenį vienas iš aktyvių veikėjų Vaidas Žemaitis Lekstutis apkaltino neformalaus judėjimo „Susitelkimas“ lyderius norint perduoti ar parduoti referendumo iniciatyvą revoliucijų organizatoriumi save tituluojančiam Audriui Butkevičiui. O kai lyderiai su tokia įvykių interpretacija nesutiko, V. Žemaičio Lekstučio pusėn stojo kitas pastarojo meto aktyvistas Laurynas Ragelskis. Ir išvadino lyderius šiais žodžiais: „šūdas“, „išgamos“, „šunsnukiai“, „sukčiai“, „išgamėlės“, „brudai“, „konjunktūrinės valdžiažmogių žiurkės“, „maitėdos“, „vagys“ ir „banditai“. O pagrindinį lyderį Zigmą Vaišvilą – dar ir „subine signatariška“. Tai su visais pavartotais epitetais yra skelbiama dar pernai lapkritį išplatintame referendumo iniciatyvinės grupės koordinatorių Nendrės Černiauskienės, Tauro Jakelaičio ir Zigmo Vaišvilos pranešime spaudai.
Viena tokia juvelyrė, dalyvaudama viešoje ir daugelio konfliktu vadinamoje diskusijoje socialiniuose tinkluose su viena tokia filosofe, užsiminė, kad „įlindus į Seimą su partija (nei nauja, nei sena) sistemos nepakeisi. Tapsi dar vienu svarbiu vaduku, kurį rodys TV ir žurnalai, dalinsiesi valdžią ir pinigus.“ Ir minčių šiame kontekste, anot klasikės, kyla visokių.
