Naujuosius metus Seimas pasitinka tuo, kuo užbaigė senuosius – policijos kvietimu į parlamento rūmus, pasistumdymais – žodiniais ir fiziniais, pasitraukimais: iš frakcijos ar iš komiteto pirmininkų, savo noru ar paliepus, bet viskas – tik dėl aukštesnių vertybių. Dėl mažiau aukštų vertybių, pavyzdžiui, galimybės nuomotis automobilius iš parlamentinei veiklai skirtų lėšų, sutariama be didesnių ginčų ir mojavimo kumščiais.
Tai, kad Kūčių išvakarėse opozicinis Tomas Tomilinas sulaukė kito parlamentinio opozicionieriaus Valdemaro Valkiūno smūgio į krūtinę, nes „kažką pasakė“, – labai nemalonus ir smerktinas įvykis, bet anokia čia naujiena. Ir ne todėl, kad, mūsiškių politikų džiaugsmui ir pasiteisinimui, kitų valstybių veikėjai kaunasi iki kraujo. Ne, apsidaužymai Seime – ne toks ir retas atvejis, nors dažniau verda žodiniai mūšiai („Užčiaupk savo burną, asile!“ – Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininko Lauryno Kasčiūno garsi rekomendacija, kaip atsakas į tylias, bet, matyt, ne mažiau emocingas Remigijaus Žemaitaičio replikas iš savo suolo, – tik eilinis pavyzdys).
O ir policiją paskutinįkart kolega kolegai į Seimą kvietė lygiai prieš metus, vat kaip susitarus – 2020-ųjų gruodžio 22 dieną. Tą patį L. Kasčiūną, šviežiai iškeptą NSGK pirmininką, skundė jam postą po rinkimų gavęs užleisti „valstietis“ Dainius Gaižauskas. Policija į Seimo rūmus dardėjo, nes L. Kasčiūnas, turėjęs trumpą ir nerimtą kontaktą su kovidu užsikrėtusiu savo komiteto darbuotoju, pranešė labai branginantis kitų parlamentarų sveikatą ir pats sau pasiskyrė saviizoliaciją, o posėdžiauti įsitaisė ne salėje su kitais politikais, bet uždaroje vertėjų kabinoje.
D. Gaižauskui tai pasirodė panašu į pažeidimą, kurį išspręsti, jo nuomone, galėjo tik į Seimą iškviesti pareigūnai. Nes „toks jau esu, negaliu susitaikyti su neteisybe“, – apie savo aukštas vertybes primena D. Gaižauskas.
Tas pats D. Gaižauskas, kuris pusmečiu anksčiau, pakontaktavęs su sergančia padėjėja, leidimo nepaisyti saviizoliacijos prašė ne policijos, bet partiečio, sveikatos apsaugos ministro pareigas ėjusio Aurelijaus Verygos. Leidimą gavo ir nužygiavo į Seimą, nors kelios dienos prieš tai guodėsi dėl slogos, galvos skaudėjimo ir kitų nereikšmingų požymių.
Tęsiant pareigūnų Seime ir vertybių temą. Prieš metus nelygioje kovoje su naująja Seimo dauguma ir teisėsauga krito Petras Gražulis. Nepaisydama ankstesniojo Seimo vieningo „ne“ prokurorų prašymams leisti jį patraukti teisinėn atsakomybėn, naujoji dauguma ir net dalis opozicijos pasakė „taip“ ir atėmė P. Gražulio neliečiamybę. Nors šis aukštos moralės žmogus labai aiškiai išaiškino, kad išpuoliai prieš jį – politinis susidorojimas ir visiškas bendražmogiškų vertybių pamynimas.
Bet ne – Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) pareiškė įtarimus dėl piktnaudžiavimo, siekio gauti naudos iš įmonės „Judex“, su kuria niekada jokių ryšių nepalaikė, naudojimosi parlamentaro vardu, bandymo paduoti pinigus Rusijos pareigūnams ir panašiai. O šį birželį Seimo nario Petro bylos ėmėsi Vilniaus apygardos teismas, ir P. Gražulio vertybės kiekvieno posėdžio metu atsiskleidžia vis naujomis spalvomis.
Tik Seimo moralės klausimas yra ir kito Seimo nario, „darbiečio“ Vytauto Gapšio, solidžiai figūruojančio didelio verslo koncerno ryšių su politikais tyrime, neliečiamybės atėmimas. Ir jo politinė neliečiamybė išgaravo sulig naujuoju Seimu.
Ir dar šįmet buvo Mindaugas Puidokas. Seime, Lietuvos širdyje, šį birželį STT pareigūnų jis buvo „smaugiamas, suplėšė rūbus, be jokio teisinio statuso pagal jų nutartis, nes nesu nei liudininkas, nei įtariamasis. Iš manęs buvo atimti asmeniniai daiktai jėga, buvo iki kraujo rankos sudraskytos, trūko oro. Sakiau, kad aš dūstu, bet mane toliau smaugė. Savo veiksmų jie nenutraukė“.
Viskas dėl ko? Dėl tokio skundelio, kad M. Puidoko padėjėjas Seime kitam politikui neva siūlė menkutę pakišą, maždaug 50 tūkst. eurų dydžio, už Loterijų ir lošimų mokesčio įstatymo pristabdymą. O M. Puidokas, net išgyvendamas žiaurų išpuolį, nė už ką nenorėjo pareigūnams perduoti savo telefonų su galbūt svarbiais tyrimui duomenimis.
Ir ką? Vos prieš kelis mėnesius, rugsėjį, Vilniaus apygardos teismas, net nepabandęs atsižvelgti į aukštus M. Puidoko moralinius standartus, galutine ir neskundžiama nutartimi konstatavo, kad STT pareigūnai, atlikę kratą politiko kabinete, buvo visiškai teisūs ir veikė teisėtai. Net tada, kai panaudojo jėgą atimdami M. Puidoko telefonus, nes šis jų paėmimui „aktyviai priešinosi“.
Dar buvo pasitraukimų, paskatintų, žinoma, aukštų moralinių standartų. Kaip su „darbiečiais“ į Seimą patekusio Antano Guogos, kuris nusivylė, žinoma, ne opozicijos pozicija ir dėl to nuplaukusiu ministro portfeliu, bet partijos vedlio Viktoro Uspaskicho bizniuku. Prekyba švęstu ar šiaip stebuklingu vandeniu, vieninteliu vaistu nuo COVID-19, tfu ant jūsų vakcinų.
Guoga, dievaži, prieš rinkimus apie versliuką nežinojo, sužinojo tik po, todėl pareikalavo Viktoro atsistatydinimo, o šiam nesutikus, atsistatydino pats. Dabar gyvena šiltuose kraštuose, Viktoras toliau stumdo vandenį, o Seime stumdosi Artūras Skardžius, anksčiau vos nesudegęs dėl noro stumdyti vėjo energiją, bet tuometinės aukštos moralės „valstietiškos“ daugumos dėka išgelbėtas nuo apkaltos.
Ir dar – Sauliaus Skvernelio pasitraukimas iš Ramūno Karbauskio pašonės. Kartu išsivedant dar dešimtį sąjungininkų. „Pasinaudojo ir išėjo“, – filosofiškai sako R. Karbauskis, primindamas ne taip seniai „geriausiu draugu“ vadintam Sauliui tą nemenką pusę milijono, kurį kainavo jo populiarinimas per nevykusius prezidentinius rinkimus ir kitas akcijas. Bet ką padarysi, filosofiškai sako R. Karbauskis: kai Sauliui rūpi tik valdžia, o „valstiečiai“ yra „paskutinė parlamentinė partija, kuriai yra svarbios tradicinės šeimos vertybės, tad negalime nuvilti mumis patikėjusių Lietuvos žmonių“.
Ir kad nenuviltų, R. Karbauskis paleidžia į laisvę visą Klaipėdos „valstiečių“ frakciją su šešėliniu „valstiečių“ susisiekimo ministru Arvydu Vaitkumi priešakyje. Ir ramiai, prisilaikydamas visų aukštos moralės bei sąžiningumo standartų, dėsto, kad paleistoji frakcija per rinkimus veiks savarankiškai ir taip padės „valstiečiams“ gauti daugiau balsų, nes du tai daugiau nei vienas, ir A. Vaitkus paskui bus „valstiečių“ premjeras. Viskas jau suderinta, sako R. Karbauskis.
Ir pagaliau, trenksmingiausias šių metų pa(si)traukimas. Konservatorių primygtinis paraginimas diplomatui Žygimantui Pavilioniui – iki sausio 3 d. atlaisvinti parlamentinio Užsienio reikalų komiteto pirmininko postą. Kitaip jis bus atlaisvintas nuo partijos. Mat kalbėjo tiek, kad net Prezidentūros argumentai tapo stipresni už jo aukštomis vertybėmis paremtą savireklamą.
Įdomu, kiek konservatorių šiuo metu graužiasi nagus, apgailestaudami neleidę atlaisvinti komitetą nuo Ž. Pavilionio vasarą, kai to savo noru ėmėsi opozicija. Skaičiavusi jo skambius pasisakymus Sakartvele, kuriuos vietinė valdžia vadino „nepriimtinais ir įžeidžiančiais“, o pats diplomatas – taikdariškais (kas mano kitaip, yra paveikti nedraugiškų valstybių informacinių atakų). Priminusi laisvą liežuvį, už kurio truktelėję Rusijos internetiniai pokštininkai išgirdo, kad prezidentas Lietuvoje – simbolinis, o premjerė Ingrida Šimonytė yra jo – Ž. Pavilionio. Ir galvoja, kaip jis (pasako?).
Tąkart valdantieji konservatoriai už Ž. Pavilionį stojo mūru. Premjerė irgi tepasakė, kad prisikalbėjimai politikams turi tapti pamoka. Ž. Pavilioniui, akivaizdu, netapo, nes vos prieš kelias savaites ta pati premjerė („mano premjerė“) išgirdo įprastą, pamėgtą kaltinimą, iki šiol garantuodavusį absoliučią pergalę, – dirba Lukašenkos/Putino režimui.
Ir dabar Ž. Pavilionis nesutinka eiti lauk. „Turime koncentruotis į darbus ir dirbti visi, visos partijos, visos institucijos, su tais iššūkiais, kurie nemažėja, o tiesą pasakius, didėja, susidoroti“, – sako.
Ir konfliktas, jau persikeliantis į naujuosius metus, pratęsia tradicines kovas dėl aukštų vertybių.
