Lietuvos radijas sukūrė vieną pirmųjų jaunos tarpukario valstybės žvaigždžių – Pupų Dėdę. Radijo bangomis skambėjusi jo nepaliaujama valdžios kritika ir kupletai buvo itin mėgiami radijo klausytojų. Tad visoje Lietuvoje žmonės laukdavo atvykstančio Pupų Dėdės.
Pirmasis lietuviškas imtuvas „Tautofonas“, krepšinio varžybos per radiją ir net kaltinimai radijui dėl prasto derliaus – apie šią tarpukario Lietuvos technologinę naujovę istorikė Giedrė Milerytė-Japertienė pasakoja knygoje „Kai Kaunas buvo Kaunas“ (leidykla „Tyto alba“), nukeliančioje į porą gražių 1938 metų vasaros dienų.
Knygoje laikinąją sostinę matome ano meto valdininko akimis. Jis į gimtąjį miestą sugrįžta darbo reikalais, o kartu aplanko šeimą, draugus, lankosi jam brangiose vietose, žvalgosi po besikeičiantį miestą, tvarko buitinius ir net meilės reikalus.
Jūsų dėmesiui – ištrauka apie didžiulę to meto naujovę – radiją.
***
Unė Babickaitė sakosi visada svajojusi Kaune įsteigti teatro studiją, gal net dirbti Valstybės teatre. Dabar dėl pairusios sveikatos ir dėl intrigų atmosferos tarp teatralų ji turi pasitenkinti vadovavimu mėgėjiškam Šaulių sąjungos teatrui. Kartais per Kauno radiją deklamuoja lietuvių poetų eiles, tarmiškai atlieka kupiškėnų dainas. Jai atrodo, kad aukštai žibėjusi jos žvaigždė jau leidžiasi. Tačiau jos vyras Vytautas, visuomet pasitempęs, skoningai ir elegantiškai apsirengęs, – didelis optimistas. Jis nemėgsta paniurėlių, verkšlentojų, todėl ir minorinę žmonos gaidą greit nutraukia. Nuotaiką pagerina jaunos prancūzų dainininkės Édithos Piaf balsas. Plokštelę su jos dainomis Graičiūnai parsivežė iš Paryžiaus.
Kalba pasisuka apie lietuvišką muziką ir radiją, kuris gyvuoti pradėjo beveik kitoje gatvės pusėje. Ir kaipgi kitaip? Radijuje ne tik Unė darbuojasi, bet ir dar vienas Babickas – brolis Petras. Labai atsitiktinai jis pradėjo šį darbą. Neturėdamas pinigų mokslams universitete tęsti, Petras mokytojavo Jurbarke, tada pirmą kartą išgirdo lietuviškai kalbant per radiją. Jam rėžė ausį netaisyklingai diktoriaus skaitomos užsieniečių pavardės, todėl nuvykęs į Kauną nepabijojo aplankyti radijo stoties viršininką pulkininką Alfonsą Jurskį. Matyt, kritikavo tikrai įtikinamai, kad šis iš karto pasiūlė pakalbėti geriau. Taip Petras ir sutiko. Turėdamas skambų ir raiškų balsą, tapo programų kūrėju, laidų vedėju ir organizatoriumi. Unė juokiasi, kad brolis pradžioje būdamas vienintelis pranešėjas turėjo kalbėti apie viską: nuo silkių marinavimo receptų iki kosminių skrydžių.
Prieš dvylika metų pradėta reguliariai skelbti naujienas per radiofoną. To meto spauda rašė: „Kauno galingoji radijo stotis, pradedant nuo gegužės mėn. 12 d. kurį laiką kasdien (išskyrus šventadienius), 7 val. vak. darys bandymus, kurių metu bus perdavinėjamos lietuviškai radijo telefonu įvairios pasaulio ir vidaus žinios. Turintieji radijo priimtuvus galės tų žinių klausytis. Bangos ilgumas – 2000 mtr.“
Pirmais metais laidos trukdavo maždaug pusantros valandos per dieną, o nuo šių metų vasario Kauno radijo programa 32,3 metro banga trumpųjų bangų siųstuvu LYR pirmą kartą transliuota užsienyje gyvenantiems lietuviams. Nuo kovo net reguliariai transliuojama speciali jiems skirta laida. Vasarį buvo galima klausytis ir pirmos transliacijos iš Paryžiaus, kur varžėsi Lietuvos ir Prancūzijos krepšinio komandos. Įdomu, kokių naujovių parsivežė mūsų radijo vyrai iš Taline aną savaitę vykusios trečios Baltijos šalių radijo konferencijos?
Pradžioje norint pasiklausyti radijo programos aparatą teko pirkti užsienietišką. Sostinėje iki šiol prekiaujama tokių firmų kaip „Philips“, „Telefunken“, „Marconi“, „Zenit“ ar „VEF“ aparatais. Tik prieš trejus metus Kaune pradėjo veikti pirmas ir kol kas vienintelis radijo fabrikas. Jis vadinasi „Karadi“, įkurtas Kęstučio gatvėje. Geriau pritiktų jį vadinti Isaako Kaplano fabrikėliu, nes įmonėje dirba vos penkiolika žmonių. Čia buvo gaminami puikūs radijo aparatai „Tautofonas“ ir „Liaudies imtuvas“. Pirmą jau nustojo gaminti prieš porą metų. Jis buvo ganėtinai pigus, nes buvo mažas ir neeikvojo daug baterijos. Buvo skirtas neturtingiems kaimo gyventojams, mat jam įsigyti užtekdavo ir šešiasdešimt litų. Vargu ar dar kur kitur pasaulyje rasi tokį aparatą!
Šiandien naujo „Tautofono“ jau neįsigysi, bet firma „Karadi“ gamina ir modernesnį dviejų lempų „Liaudies imtuvą“, taip pat brangesnius ir modernesnius radijo aparatus. „Liaudies imtuvas“ turi Gedimino stulpų formos medines groteles. Jame jau yra garsiakalbis ir norint tokį aparatą įsigyti gali tekti sumokėti iki 375 litų. Dažnuose kauniečių namuose yra būtent šios firmos radijas. Prieš porą metų įmonė net buvo apdovanota aukso medaliu Žemės ūkio ir pramonės gaminių parodoje. Skaičiau, kad Kaune šiuos aparatus turi dešimt procentų darbininkų ir penkiolika procentų amatininkų.
Anksčiau transliuojamą radijo programą sudarė žinios, orų pranešimai, visuomenės veikėjų paskaitos ir muzika. Ilgainiui atsirado vis įdomesnių laidų, teminių radijo valandėlių. Gausėjo tiesioginių transliacijų iš įvykio vietų, susibūrimų. Atsirado net radijo teatras. Pradėti rengti literatūriniai vakarai. Klausytojai ypač mėgsta dažnas transliacijas iš Valstybės teatro. Per aparatą namuose gali išgirsti gražiausias operas. O kur linksmos melodijos iš kavinių ir restoranų!
Be jokios abejonės, pats populiariausias yra didžiausias visų klausytojų linksmintojas Pupų Dėdė. Kaip sakoma, šis vyras vėtytas ir mėtytas! Gimė jis Anykščių krašte ir vadinosi anuomet Petras Biržys. Suspėjo pabūti ir Lietuvos savanoriu, ir karininku, ir mokytoju. Kūrė eiles, rinko kraštotyrinę medžiagą, leido ir redagavo laikraščius, žurnalus. Įkūrė pirmąjį šalies nekilnojamąjį cirką ir filmavosi kine. Bet iš visų darbų jį labiausiai išgarsino jo radijo laidos ir kelionės po kraštą su linksmais pasirodymais. Ir kaipgi kitaip, juk Pupų Dėdė nepaliauja kritikuoti valdžios, žino visus šalies gandus ir iš jų dėlioja gražiai atliekamas daineles – kupletus.
Visi iki valios prisijuokėme prisiminę garsiausią jo eilėraštį: „Tūbel, Tūbel, Tūbeliukai, / Tau išaugo trys namukai. / Iš kur litų tiek turėjai, / Gal su Jadze išperėjai“, už kurį Petrui teko tris mėnesius atsėdėti kalėjime. Tai dar gerai, kad tik tris mėnesius. Už tokios aukštos valdžios kritiką galima ir blogiau baigti. Šiaip ar taip, Juozas Tūbelis ne tik buvo devynerius metus ministru pirmininku, bet yra ir Prezidento svainis.
