Dvi paralelinės realybės. Viena kviečia prisiminti, kodėl esame laisvi, ir sako, kad mūsų laisvė užaugo. Ir kita: pavargusi, įpykusi, patikėjusi naujaisiais pranašais ir jų tiesa, dėl kurios yra pasiryžusi sutrypti neužmirštuolę.
Ir ateina toks metas, kai Sausio 13-oji – būtent Sausio 13-oji – pabandoma paversti ne vienybės, bet nesantaikos, priešpriešos ir pykčio diena. Įvairūs sambūriai kviečia savo sekėjus į Nepriklausomybės aikštę ne švęsti, o palydėti progines kalbas kolektyviniu švilpimu. Tai bus nuomonė apie „Lietuvoje vykdomą prievartą“.
Tapti eilinės „nesisteminės“ partijos, nusitaikiusios į sisteminį Seimą, vedle svajojanti veikėja buria šalininkus prieš įsivaizduojamus politinius konkurentus. „Ar nereikėtų rinktis mums iš visos Lietuvos pasakyti, ką manome apie dabartinę Vyriausybę ir LRT, apie diktatūra virtusią mūsų šalį, kuri drįsta... „minėti“ laisvę?“, – siūlo.
Šeimų sąjūdis, niekaip neprisidėjęs prie realios prievartos, išsiliejusios rugpjūčio 10-osios naktį, Sausio 13-osios minėjimą jau dalija į „tikrą“ ir „netikrą“. Tikrajame bus pasižadama tęsti kovą už „tikrąją“ laisvę. Ir „tikrąją“ demokratiją. Vasarą to simboliais tapusių butaforinių kartuvių šešėliai dar linguoja Nepriklausomybės aikštėje.
Kukli neužmirštuolė, prisiminimo simbolis, sukurtas pirmiausia jaunajai kartai, pamėgusiai trumpas ir aiškiais žinutes, šįmet pasmerkta tapti priešo ženklu. „Kas segi „nezabudkę“, yra prieš Lietuvą“, skelbia tikrosios tiesios nešėjai. Nes tai – pakartojama kasmet – masonų ženklas. Nesibaigiantis pasaulinis sąmokslas lyg ant delno.
Neužmirštuolė – konservatorių viešųjų ryšių projektas. Tokia žinia siunčiama, brėžiant takoskyrą tarp „savų“ ir „svetimų“. „Tad belieka patiems atsakyti į klausimą – ar jūs renkatės oficialų ženklą-logotipą „Laisvės liepsna“, ar atspindinčią siaurus partinius interesus neužmirštuolę?“, – agituoja įtakingas „valstietis“ Arvydas Nekrošius, dar neseniai ėjęs Seimo vicepirmininko pareigas.
Ir ateina toks metas, kai Sausio 13-oji – būtent Sausio 13-oji – pabandoma paversti ne vienybės, bet nesantaikos, priešpriešos ir pykčio diena.
Nes jis jaučiasi turintis teisę į „Laisvės liepsną“. Ir į lemiamą žodį: kam ją rinktis, kam – ne. Kaip grupė asmenų praėjusį akmenimis nusėtą rugpjūtį jautėsi turį teisę į Sąjūdžio simbolius. Į parlamento gynėjų žaliuosius raiščius. Patriotines dainas. Tik to meto dvasios pasisavinti nesugebėjo.
Ar labai stebina, kad tiesos šauklių pozicijas bando perimti politikai, klimpstantys – ir sutapk taip – abejotino skaidrumo istorijose? Tas pats buvęs „valstietis“, paskui persimetęs prie juodosios buhalterijos kvapu persismelkusios Darbo partijos, Mindaugas Puidokas. Specialusis liudytojas galimo papirkimo ir prekybos poveikiu tyrime („Savo kabinete buvo prieš mane smurtaujama STT agentų, buvau smaugiamas, suplėšė drabužius“) Sausio 13-ajai buria sekėjus – tiesa, taikiai akcijai „kaip Mahatma Gandhi“.
„Atėjo laikas taikiai, vieningai ir ryžtingai pasakyti liberalkonservatorių valdžiai, kad ne už tokios diktatūrinės Lietuvos kūrimą buvo aukojamos gyvybės Sausio 13-ąją ir per visą mūsų šalies istoriją. Mūsų simboliai – trispalvė, Vytis ir Gedimino stulpai!!!“, – tai M. Puidoko žodis.
Petras Gražulis – tas, kuris bandė pasislėpti Seime, bet netikėtai liko be teisinės neliečiamybės. Ir dabar prokurorai už piktnaudžiavimą prašo skirti jam daugiau nei 15 tūkst. eurų baudą ir atimti teisę ketverius metus būti renkamam. Ir P. Gražulis jaučiasi galintis stoti minios priešakyje, nes „praėjus 31-iems metams po Nepriklausomybės atgavimo, mes vėl praradome laisvę – atsidūrėme totalitariniame režime“.
„Todėl nebūkite kaip liberalkonservatoriai, kurie išsigalvojo svetimą mūsų gimtinei ir Sausio įvykių metu nenaudotą „nezabudkę“, – agituoja P. Gražulis. Ir sekėjai klauso.
Lygiai prieš 13 metų įvairaus plauko agitatorių įaistrinta minia susirinko ir į Seimo langus paleido pirmą akmenį. Ir dar vieną, ir dar. Bet to meto kurstytojai – net jie – nedrįso pasikėsinti į Sausio 13-osios vienybę. Į tą dvasią, kurią Nepriklausomybės gynėjai kasmet atsineša į aikštę, prie trisdešimt metų liepsnojančių laužų. Riaušės prieš 13 metų įvyko kelios dienos po Laisvės gynėjų dienos minėjimo. Bet – ir tai šioje situacijoje ironiška – laisvės Lietuvoje kasmet daugiau.
„Siūlau visiems, kurie niršta ant naujų simbolių prisisegti į atlapus dvylika Trispalvių, dvidešimt Vyčių ir šešiolika Gedimino stulpų!“ – socialiniuose tinkluose siūlo komentatorius. Ir būtų, kas prisisega. Tik ar nuo to pagarbos Lietuvai atsiras daugiau?
