Premjerės mintis, nuskambėjusi interviu nacionaliniam transliuotojui, apie galimybę Vilniaus sporto rūmuose (ar prie jų?) įsteigti Lietuvos žydų istorijų muziejų, kažką panašaus į Varšuvos POLIN, suintrigavo. Išties, toji teritorija, kurioje XVI–XIX a. pradžioje veikė Vilniaus žydų kapinės, jau daugelį metų apleista ir reikalauja mūsų dėmesio.
Dėl šios vietos likimo, kaip žinoma, tarp įvairių suinteresuotų asmenų, organizacijų bei valstybės institucijų ne kartą kilo įtampų. Šių įtampų šaltinis – paveldėtas iš sovietmečio: 1965–1971 m. žydų kapinių erdvėje buvo iškelti išskirtiniai brutalistinio stiliaus Vilniaus sporto rūmai. Ginčijamasi, ką su jais daryti.
Taip pat skaitykite
Sutinku: mums tikrai reikia kažko panašaus į POLIN, bet... BET. Labai bijau, kad pamiršime (o gal jau ir primiršome?) du didelius su Lietuvos žydų istorija susijusius projektus, kuriuos lyg ir esame pradėję ir kurie į priekį, deja, stumiasi vangiai. Kalbu apie dvi atminties institucijas, kurių atsiradimas Vilniuje sukurtų DIDŽIULĘ pridėtinę vertę mūsų šaliai: keltų valstybės prestižą, pritrauktų užsienio ir vietos lankytojų srautus, taigi ir pinigus, ugdytų visuomenės istorinę sąmonę ir būtų paminklas aukoms.
Tai 1) Panerių memorialo Holokausto ir visoms nacizmo aukoms atminti sutvarkymas ir 2) Holokausto Lietuvoje ir Vilniaus geto muziejaus projekto įgyvendinimas.
Panerių projekto įgyvendinimo terminas kartą jau buvo nukeltas ir dabar, pagal 2018 m. gruodžio Lietuvos Respublikos Vyriausybės priimtą nutarimą, turėtų būti baigtas 2024-aisiais. Rašau „turėtų būti baigtas“, nes nespėsime ir jis nebus baigtas tais metais. Ilgai neapsispręsta (o gal ir dabar ne visai aišku?), kur tiksliai stovės naujojo muziejaus pastatas, taip pat vis dar dvejojama, ko gi išties norime: modernaus muziejaus ir edukacijos centro, į kuri būtų kviečiami visi Lietuvos mokiniai ir mokytojai pamąstyti apie istoriją, ar kuklesnio lankytojų centro su gerai parengta nedidele ekspozicija ir elementaria infrastruktūra.
Sutinku: mums tikrai reikia kažko panašaus į POLIN, bet... BET. Labai bijau, kad pamiršime (o gal jau ir primiršome?) du didelius su Lietuvos žydų istorija susijusius projektus, kuriuos lyg ir esame pradėję ir kurie į priekį, deja, stumiasi vangiai.
Priminsiu: Panerių memorialo kompleksinio sutvarkymo projektas buvo pradėtas 2014 metais. Jam buvo skirtas daugiau kaip 3 mln. eurų finansavimas ir šios lėšos niekur nedingo, tik „šąla“. Iš pradžių tikėtasi, kad projektą pavyks įgyvendinti greitai, bet nepavyko: architektūrinės idėjos konkursas įvyko, bet geriausia idėja nebuvo išrinkta, paskui paaiškėjo, kad apie šios masinių žudynių vietos istoriją žinome labai mažai ir kad reikia istorinių, archeologinių ir geofizikinių tyrimų. Jie buvo įgyvendinti 2015–2019 metais. Sulaukta fantastiškų rezultatų (jie sugulė į neseniai pristatytą Lietuvos istorijos instituto ir Žydų istorijos muziejaus parengtą kolektyvinę monografiją).
Holokausto Lietuvoje ir Vilniaus geto muziejaus reikalai juda dar lėčiau, nors pagrindas padėtas: 2019 m. Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejus parengė patikslintą būsimojo muziejaus investicinį projektą. Atskira tema, bet šiek tiek užsiminsiu, nes neramu: muziejaus pavadinimas signalizuoja, kad bus bandoma po vienu stogu pristatyti dvi temas. Būtent tai, mano akimis, yra diskutuotina, nes, bandant aprėpti susijusias, bet visgi ne tapačias temas, rizikuojama prarasti fokusą. Manding, logiškiau turėti dvi atskiras atminties institucijas: vieną visiškai naują, kurioje būtų pristatoma Holokausto Lietuvoje istorija, ir Vilniaus geto muziejų, įkurdintą autentiškuose pastatuose.
Tad ką gi dabar mums daryti? Banalu – apsispręsti. Kad mums tikrai reikia tų institucijų ir kad nėra ko tempti. Kaip minėjau, Panerių memorialui sutvarkyti Vyriausybė yra skyrusi finansavimą – daugiau kaip 3 mln. eurų, dalis jų panaudota tyrimams, tai pakankama suma. Palyginimui: Lenkijos žydų gelbėtojų muziejaus statyba kainavo 1,4 mln. eurų (idėja – 2008 m., statybos darbų pradžia – 2013 m., atidarymas – 2016 m.), muziejaus Palmyros vietovėje, prie Varšuvos, atnaujinimas – 1,7 mln. eurų (konkursas – 2009 m., atidarymas – 2011 m.). POLIN – Lenkijos žydų istorijos muziejus – kainavo 70 mln. eurų. Tai jau visai kitas kalibras. Paneriams tiek nereikia. Ir Geto muziejui reikėtų mažiau.
Iki šiol viena didžiausių problemų įgyvendinant tiek Panerių memorialo, tiek Vilniaus geto muziejaus projektus yra personalo trūkumas. Visus minėtuosius projektus Lenkijoje ir kitur įvykdė ne vienas ir ne trys žmonės. Nesu tikras, ar žinoma, bet žinotina, kad iki šiol šiuodu projektus vykdė, stūmė į priekį trys (dar kartą perskaičiuoju – trys) žmonės, tuo pat metu savo darbe turintys galybę kitų įsipareigojimų, nuo–iki, ir tai, ką jie padarė, yra labai daug. Bet tokio masto projektams tokių pajėgų neužteks ir jei taip tęsis toliau, laukdami šių muziejų atidarymo spėsime atšvęsti ne vieną apvalų asmeninį jubiliejų.
Gerų žinių irgi ne viena: artimiausiais metais Vilniuje atsidarys Lietuvos žydų kultūros ir tapatybės muziejus, Šeduvoje – Dingusio štetlo muziejus (privačia iniciatyva ir lėšomis). Jis jau dabar garsina Lietuvą visame pasaulyje, o valstybė... Valstybė turi užbaigti, ką pradėjusi: sutvarkyti Panerių memorialą, įsteigti Vilniaus geto muziejų ir taip pereiti į kitą atminimo kultūros lygį.
Valstybė turi užbaigti, ką pradėjusi: sutvarkyti Panerių memorialą, įsteigti Vilniaus geto muziejų ir taip pereiti į kitą atminimo kultūros lygį.
Įkvėpimo šaltinių teka daug – kol mes metų metais trypčiojome, tokių kaip POLIN svetur atsirado ne vienas. Galima sakyti, kad nuo maždaug 2004 m. Vidurio ir Vakarų Europos šalyse įvyko netgi tikras Holokausto muziejų statybos bumas, mes gi tebesėdime „Žalio namo“ pelėsių ir Panerių „trobelės“ pasaulyje.
O dėl naujo Lietuvos žydų istorijos muziejaus būtent Vilniaus sporto rūmuose nuomonės dar nesusiformavau. Kartais galvoju, kad tai geniali idėja, kartais – kad visiškai netinkama. Pati vieta neabejotinai puiki ir atitinka žydų bendruomenės reikšmę Lietuvoje istorijoje, be to, tiesiogiai siejasi su Lietuvos žydų istorija, betgi pats objektas, Koncertų ir sporto rūmai, daugeliui, jei ne daugumai vilniečių, siejasi su koncertais, krepšiniu, Sąjūdžiu ir Sausio 13-osios aukų laidotuvėmis. Patį objektą pertvarkyti nebūtų sudėtinga, bet daug sunkiau transformuoti tirštą semantinį lauką: ar steigiant čia Lietuvos žydų muziejų pavyktų išvengti dirbtinumo ir konstravimo įspūdžio?
