„Dabar kartais žmonės ateina ir sako: mums nepatinka, nes mes už jus nebalsavom, mes išvis nebalsavom. Tai reikėjo ateiti ir balsuoti ir, matyt, tokiu būdu tą savo nuomonę reikia ir pareikšti“, – išskirtiniame interviu portalui LRT.lt sako Lietuvos ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė, tačiau tikina, kad kritiką priimti moka.
Vyriausybė pastaruoju metu sulaukia nemažai kritikos dėl nepakankamo kalbėjimosi su žmonėmis, nepaaiškintų visuomenei sprendimų, trūkstamos reakcijos į sparčiai augančias kainas. Nepasitenkinimas Vyriausybės sprendimais išvirsta į protestus, vienas baigėsi riaušėmis.
I. Šimonytė sako, kad nebūna sprendimų, kurie patiktų visiems, todėl nebando tikrintis nuomonių visais klausimais. Jos nuomone, situacija su Kinija susiklostė ne per vieną dieną ir neturėjo būti staigmena, o kainų augimo pridėtinės vertės mokesčio (PVM) sumažinimu sustabdyti nepavyktų. Pralaimėto balsavimo Seime dėl privalomo skiepijimo I. Šimonytė nesureikšmina ir sako, kad parlamente pavyko pasiekti kur kas svarbesnę pergalę.
Sausio 27-ąją minint Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną, I. Šimonytė teigia, kad dar nesame įsisąmoninę, ką žydai reiškė Lietuvos istorijoje. Todėl, norint papasakoti jų istoriją, Vyriausybė siūlo idėją šiuo metu apleistus Sporto rūmus paversti vieta, kurioje tai galėtų būti padaryta.
Apie visa tai ministrės pirmininkės interviu portalui LRT.lt.
– Norėčiau pradėti nuo aktualiausio klausimo – apie situaciją Europoje. Girdime įvairių žinių, kad Rusija ruošiasi pulti Ukrainą, tačiau yra ir nerimą keliančių ženklų arčiau Lietuvos: tai ir Rusijos kariuomenė Baltarusijoje, taip pat pastebėta, kad rusų SGD laivas „Maršal Vasilevskij“ plaukia link Karaliaučiaus. Ko galėtų tikėtis Lietuvos gyventojai? Kaip ruoštis karui, kuris gali būti, ar galime tiesiog būti ramūs ir laukti, kas nutiks, ar kaip nors ruoštis galimoms diversijoms?
– (...) Pagrindinė, bent jau Vyriausybės, būsena – kad reikia tikėtis visko ir būti pasiruošus bet kam. Žmonės dažnai klausia: ar bus karas? Manau, kad vienintelis žmogus, kuris gali atsakyti į klausimą, ar bus karas, yra Vladimiras Putinas. Ir nežinau, ar jis jau turi atsakymą sau.
Po 2020 metų rugpjūčio rinkimų farso Baltarusijoje ponas Lukašenka iš esmės pasiliko be variantų. Todėl, kad jis yra niekieno nepripažintas ir užgrobęs valdžią be jokio pagrindo. Tiesą sakant, jo atrama dabar yra tame pačiame Kremliuje. Į tai, kad Baltarusija darosi Rusijos kariuomenės placdarmu, mes europiečių dėmesį atkreipėme dar gerokai iki pratybų „Zapad“, o po pratybų žinome, kad ir tam tikra dalis ginkluotės liko.
Baltarusija, galima sakyti, militarizuojasi. Ne tokiais tempais kaip Kaliningrado sritis, bet vis tiek gana sparčiai. Žinoma, yra kalbų apie nepriklausomybę ar savarankiškumą. Jos tikrai turi būti vartojamos su druskos pūdu, nes karine prasme tai visada buvo labai glaudžiai susijusios valstybės, doktrina iš esmės ta pati.
Žmonės dažnai klausia: ar bus karas? Manau, kad vienintelis žmogus, kuris gali atsakyti į klausimą, ar bus karas, yra Vladimiras Putinas. Ir nežinau, ar jis jau turi atsakymą sau.
Dabar matome, kaip į Baltarusiją sparčiai perkeliami dideli pajėgumai, jie tarsi kaupiami prie šiaurinių Ukrainos sienų, taip bandant sukurti dar didesnį spaudimą Ukrainai. Baltarusija nėra pati didžiausia šalis ir tikrai čia tie atstumai nėra labai dideli ir nuo rytinės ES sienos.
Akivaizdu, kad šitą situaciją reikia vertinti labai rimtai, ir mes, kalbėdami su savo partneriais NATO ir ES, jau anksčiau kreipėme dėmesį į šitą faktorių. Atrodė, kad viskas sukasi aplink Ukrainą, bet dabar galbūt to supratimo yra daugiau.
Dėl vadinamojo dujovežio („Maršal Vasilevskij“, – LRT.lt) – šitą informaciją taip pat žinome ir tikrai dirbame, kad mūsų energetikos sistema galėtų būti pasiruošusi kokiems nors netikėtumams. Nesakau, kad būtinai turi būti, bet faktas tas, kad mes turime būti pasirengę.
– Sakote, kad Vakarų partneriai jau pradėjo suprasti situaciją, nors Lietuva jau anksčiau yra bandžiusi atkreipti dėmesį. Iš tikrųjų tie žmonės, kurie bent kiek nors domėjosi tuo, kas vyksta Rusijoje atėjus Putino valdžiai, ir tai trunka praktiškai 22 metus, turėjo suprasti, kad visi jo metodai – atitinkamų žmonių aplink save sutelkimas, juodi pinigai ofšoruose ir t. t., rodė, jog nuo pat pradžių buvo ruošiamasi kažkokiam revanšui, ko Putinas pats niekada ir neslėpė. Ar tas naivumas, jeigu taip galima pavadinti, kad Rusija neva nebekelia grėsmės po Sovietų Sąjungos žlugimo, yra sumažėjęs, ar dabar Vakarai jau supranta, kad situacija yra rimta?
– Nesutikčiau, kad visi tie dvidešimt keleri metai buvo labai vienodi. Ir kad požiūris į Rusiją visą laiką buvo toks pat. Galbūt toks pirmas skambutis buvo vadinamoji Putino Miuncheno kalba (pasakyta 2007 metais, – LRT.lt), kai jis tarsi gana nedviprasmiškai tas savo imperines intencijas pateikė ir pateikė scenarijų, kad mes nesame jūsų dalis, mes turime savo ir mes tą savo bandysime piršti kitiems. Sakartvelas dar nebuvo tas skambutis, kuris gana rimtai būtų suskambėjęs, o Ukraina, Krymas buvo. Manau, tada labiausiai žmonės suvokė, kad 21 amžiaus pradžioje įmanoma bandyti keisti istorinius faktus, bandyti perstumdyti valstybės sienas.
Mes, būdami čia, žinoma, tuos dalykus jautėme visai kitaip – ir dėl tos priežasties, kad tai gana arti, ir dėl to, kad mes suprantame kalbą, mes sekame žinias, mes matome, kas vyksta, mes galime gauti tam tikrą informaciją iš pirmų šaltinių. Daug Rusijos opozicijos žmonių atsiranda kažkur mūsų regione, vyksta Lietuvoje tam tikri renginiai, juose tie žmonės lankosi ir tos informacijos turi labai daug. Manau, mes turbūt pirmi tai pajutome.
Aš kažkuriuo metu pradėjau girdėti, kad tai, kas yra kalbama, buvo parašyta istorijos vadovėlyje „TSRS istorija ketvirtai klasei“. Iš tokių mažų dalykų pradedi matyti, kad žmonės tiesiog ne tai kad nusišneka, o kad tai jau darosi valstybinio naratyvo dalis. Bet vis tiek vis dar atrodė, kad tai daugiau propaganda, ir mes į tai žiūrėdavome daugiau kaip į propagandą, bet ta propaganda per tą laiką buvo gana solidžiai paremta ir materialiniais ištekliais, ir dabar tuos išteklius matome sparčiai judančius prie Ukrainos sienos ir į Baltarusiją.
Sakartvelas dar nebuvo tas skambutis, kuris gana rimtai būtų suskambėjęs, o Ukraina, Krymas buvo. Manau, tada labiausiai žmonės suvokė, kad 21 amžiaus pradžioje įmanoma bandyti keisti istorinius faktus, bandyti perstumdyti valstybės sienas.
Mes, aišku, daug dalykų suprasdami, taip pat sugebėjome daug padaryti. Ir mūsų tie projektai, kurie skirti mums išjungti iš šitos teisinės erdvės ir įjungti į vakarietišką erdvę – ir SGD terminalas, ir sinchronizacijos projektai, yra būtent tai, kad net jeigu tu tą karinio konflikto riziką vertini kaip nedidelę kažkuriuo metu, tu vis tiek supranti, kad tai nėra teisinė erdvė, kurioje norėtum būti ir su kuria norėtum turėti reikalų. (...) Europa gi tuo metu kai kuriose pozicijose gilino savo priklausomybę nuo Rusijos ir mes daugybę kartų sakėme, kad tai labai didelė klaida, kuri gali labai brangiai kainuoti. Iš esmės dabar, matyt, dujų (kainų kilimo, – LRT.lt) istorija, deja, būtent tai ir rodo.
– Turėdami omenyje visą šitą situaciją Europoje, jau ir mūsų mokslininkai sako, kad tai didžiulė grėsmė dar ir dėl to, kad matome vidinių nesutarimų Lietuvoje. Jūsų Vyriausybė dėl to yra labai kritikuojama. Sakoma, kad Jūs nesikalbate su, kaip dalis žmonių vadina, „antrąja Lietuva“, kad per mažai bendraujate su žmonėmis, kurie Jums nepritaria. Ar priimate šią kritiką?
– Tiesą sakant, nežinau, kas yra ta „antroji Lietuva“. Jeigu mes sakome, kad būrys žmonių, kuris ateina reikšti savo nuomonės ar pasipiktinimo vienais ar kitais Vyriausybės sprendimais, tai čia yra kažkokia kita Lietuva? Aš su tuo nesutinku. Tai yra žmonės, kurie turi savo nuomonę dėl pavienių Vyriausybės sprendimų.
Taip, jiems nepatinka skiepai, taip, jiems galbūt nepatinka galimybių pasas, galbūt jiems nepatinka dar kas nors. Viskas gerai, tu tikrai kaip bet kokioje politinėje bendruomenėje ar bet kokioje demokratinėje valstybėje turi teisę reikšti savo nuomonę. Čia tik būdo klausimas. Nes galbūt, kai buvo ankstesnė Vyriausybė, tiems žmonėms, kurie yra mano simpatikai, nebūtinai patiko viskas, kas buvo daroma, bet pati protesto forma, kurią žmonės rinkdavosi, buvo kita. Tiesiog žmonės rašydavo feisbuke, galbūt ką nors kritikuodavo.
Pagal bendrą logiką, gyvenant demokratinėje valstybėje, yra aišku, kad tokius klausimus visada sprendžia rinkimai. Ateina rinkimai ir visi turi teisę balsuoti. Tie, kurie nebalsuoja, tiesą sakant, pasirenka tą valdžią, kuri yra, nes niekaip kitaip neišeina.
Tiesą sakant, nežinau, kas yra ta „antroji Lietuva“. Jeigu mes sakome, kad būrys žmonių, kuris ateina reikšti savo nuomonės ar pasipiktinimo vienais ar kitais Vyriausybės sprendimais, tai čia yra kažkokia kita Lietuva? Aš su tuo nesutinku. Tai yra žmonės, kurie turi savo nuomonę dėl pavienių Vyriausybės sprendimų.
Dabar kartais žmonės ateina ir sako: mums nepatinka, nes mes už jus nebalsavom, mes išvis nebalsavom. Tai reikėjo ateiti ir balsuoti, ir, matyt, tokiu būdu savo nuomonę reikia ir pareikšti.
Kritiką aš puikiausiai priimu, bet lygiai taip pat žinau, kad turbūt nėra ant Vyriausybės darbo stalo nė vieno sprendimo, kuris įtiktų visiems. Tokių tiesiog nebūna. Manau, mano darbas yra paaiškinti, kodėl mes darome tokius sprendimus, bet tai nereiškia, kad aš tikėčiausi, jog visi tą mano sprendimą parems. Taip tiesiog nebus.
– Sakote, kad priimate kritiką. Štai naujausias pasipiktinimas buvo dėl to, kad Jus pastebėjo be respiratoriaus renginyje. Ar priimate kritiką, kad turėtumėte rodyti pavyzdį kaip politikė, o gal ministerijos sprendimai tokie painūs, kad sprendimų priėmėjai patys jų iki galo nesupranta?
– Taip, aš kritiką priimu ir galbūt man reikėjo tą kalbą, net ir esant gana saugiu atstumu nuo žmonių, nuo auditorijos, sakyti su respiratoriumi. Kitoje, mažesnėje erdvėje, kurioje taip pat sakiau kalbą tą pačią dieną, ją sakiau su respiratoriumi. Buvau Kaune turbūt nuo 13 val. daugybėje vietų ir tikrai faktiškai visą laiką respiratorių dėvėjau.
Apskritai aš gana tvarkingai laikausi reikalavimų ir, tarkim, net tada, kada pagal reikalavimus galėčiau būti be respiratoriaus, paprastai renkuosi to nedaryti būtent dėl tos priežasties, kurią paminėjote. Tad šiuo atveju turbūt būtų buvę paprasčiau ir išmintingiau iš mano pusės respiratoriaus nenusiimti ir Kauno arenoje sakant sveikinimo kalbą prie mikrofono.
– Akivaizdu, kad tarp didžiausių Jūsų palaikytojų yra vadinamasis Vilniaus, feisbuko burbulas, tačiau kiek turite progų, galimybių pakalbėti su žmonėmis, esančiais už to burbulo?
– Progų pakalbėti tikrai turiu pakankamai. Kiek būdama Vyriausybėje esu išvažiavusi, kaip tik renkuosi tas savivaldybes, kurios toli gražu nėra didieji miestai, kur yra įvairių problemų, tarkime, ar dėl skiepijimo, ar dėl kitų dalykų. Nėra taip, kad ieškočiau sau aido tarp žmonių, kurie mane palaiko, nes ir tie, kurie mane palaiko, nereiškia, kad manęs nekritikuoja. Kartais niekas manęs taip nekritikuoja, kaip žmonės, kurie mane palaiko.
Man galbūt tai atrodo netgi nebūtinai iki galo teisinga, bet aš tiesiog turiu priimti, kad vieni ar kiti sprendimai gal nepakankamai gerai paaiškinti, galbūt mes turime apie tai skirtingą nuomonę ir taip turi būti.
Bet aš tikrai negyvenu pasitikrindama save su savo rinkėjų baze nuolat. Kita vertus, labai gerai žinau, kad jeigu bandysiu tikrintis su viskuo, su įvairiomis nuomonėmis, įvairiais klausimais, tai galėsiu tik atsisėsti, susidėti rankas ant stalo ir negalėsiu nieko daryti, nes nebus jokio sprendimo, kuris nebūtų daugiau arba mažiau blogas.
– Užsiminėte, kad yra tam tikrų sprendimų, kurie galbūt ne iki galo paaiškinti. Vienas iš dalykų, kurių Lietuvos gyventojai iki galo nesupranta, yra situacija su Taivanu ir Kinija. Dėl Baltarusijos daugumai kaip ir aišku, kodėl Lietuvos kryptis yra tokia, o dėl Kinijos ne, ir apklausos tai rodo. Kaip galėtumėte paaiškinti, sakykime, eiliniam žmogui, kuris nelabai domisi geopolitika plačiąja prasme, žino, kad yra Rusija, Baltarusija, kokią jos grėsmę kelia, kas yra ta vertybinė politika ir kodėl tas Lietuvos gyventojas turėtų ją palaikyti?
– Žmonės gerai supranta Rusiją ir Baltarusiją todėl, kad mes čia pat esame geografiškai ir esame per savo patirtį turėję labai daug tokių situacijų, kai mums tai vamzdis nulūžta, tai kažkokia veterinarinė kontrolė labai griežta tampa (...). Tiesą sakant, tai, kas vyksta dabar, yra labai panašus dalykas ir tai niekada nebūna oficialiai paskelbta. Būna, kad kažkas ėmė ir atsitiko – Lietuva tiesiog iškrito iš kažkokių informacinių sistemų.
Tokių patirčių atsikandę mūsų verslininkai nusprendė, kad didžioji jų dalis nori turėti savo rinkas Vakaruose. Kodėl? Nes tai teisės viršenybės erdvė, kur yra teismas, kur yra taisyklės ir kur suprantama, kas vyksta.
Kinija labai ilgai buvo šalis, į kurią buvo žiūrima tarsi su tokiais lūkesčiais dalyvavimo pasaulinėse tiekimo grandinėse, toks didelis pasaulio fabrikas. Galbūt dalis žmonių praleido tai, kad pastaruoju metu retoriniu lygmeniu, bet taip pat ir veiklos, raudonosios linijos, kas patinka arba kas nepatinka Kinijos Vyriausybei, slenkasi. Ir tada klausimas, tarkime, tokioms valstybėms kaip mes, o labiau ir ES, nes tos ribos jau slenkasi į ES politinę kompetenciją, tarkime, tokią kaip tarptautinė prekyba arba bendroji rinka, kiek iš tikrųjų tai yra priimtina, kiek iš tikrųjų galima tas raudonąsias linijas stumdyti, kur kam atrodo šiuo momentu reikalinga.
Galbūt dalis žmonių praleido tai, kad pastaruoju metu retoriniu lygmeniu, bet taip pat ir veiklos, raudonosios linijos, kas patinka arba kas nepatinka Kinijos Vyriausybei, slenkasi.
Su Taivanu nieko, mūsų vertinimu, neatsitiko. Mes tiesiog nusprendėme užmegzti glaudesnius santykius su tos salos gyventojais, verslu, mokslu, universitetais ir t. t., o dėl to, kad šita reakcija buvo tokia, sakyčiau, labai stipri, aš esu ne kartą apgailestavusi ir toliau apgailestauju. Dvišaliu klausimu turbūt būtų galima diskutuoti ir išsiaiškinti, ar Lietuva išties ką nors pažeidė, nors mes manome, kad ne. Ką matome dabar? Tai yra tiesiog veikimas per trečiuosius asmenis, per ES politiką ir todėl manome, kad tuos klausimus atitinkamai ir reikėtų spręsti.
Kas yra vertybinė politika? Tai iš esmės klausimas, ką tu laikai savo egzistavimo pamatu. Ar tu savo egzistavimo pamatu laikai tam tikrus principus, kurie labiausiai pasaulyje buvo suformuoti po Antrojo pasaulinio karo – sienų neliečiamumas, įstatymo viršenybė, tarptautinių organizacijų įtaka sprendžiant nesutarimus ar konkrečios srities klausimus, ar tai vis dėlto yra kažkokie dvišaliai reikalų pasidėliojimai ir susitarimai.
Aš laikausi tos nuomonės ir manau, jog mes Lietuvoje intuityviai visi laikomės nuomonės, kad kol egzistuoja pasaulyje taisyklės, tol mes galime egzistuoti kaip valstybė. Jeigu ne, tada čia klausimas, kieno tu esi vasalas. (...)
Aš laikausi tos nuomonės ir manau, kad mes Lietuvoje intuityviai visi laikomės nuomonės, kad kol egzistuoja pasaulyje taisyklės, tol mes galime egzistuoti kaip valstybė.
– Bet ar tam tikrų verslininkų kritika, kad ankstesnės vyriausybės netgi skatino eiti į Kinijos rinką, nėra neteisinga? Galbūt reikėjo platesnio sutarimo dėl šito klausimo?
– Dabar atrodo, tarsi čia kažkas paėmė ir nukrito gruodžio mėnesį ant galvos. Juk vien nuo Užsienio reikalų ministerijos sprendimo, kuris buvo oficialiai paskelbtas, iki to sprendimo įgyvendinimo praėjo turbūt keturi ar penki mėnesiai ir diskusijų per tą laiką vyko labai daug.
Aš tiesiog atkreipčiau dėmesį į tai, kad lūkesčiai, kurie buvo tada, kada vyriausybės skatino, ir realybė, kuri yra šiandien, yra truputėlį skirtingi dalykai. Ir tuo požiūriu, kad tie lūkesčiai nepasiteisino. Juk Lietuva priklausė formatui, kuris vadinosi „17+1“, iš jo buvo labai daug tikimasi. 10 metų praėjo, mes galime įsivertinti rezultatus. Šiaip nėra rezultato, toks būtų mano labai atviras pasakymas.
Kodėl? Todėl, kad, sakyčiau, Kinija sau išmintingai ir naudingai naudojasi tomis taisyklėmis, kurios galioja kitose valstybėse, Vakarų valstybėse, Vakarų pasaulyje, ir tuo požiūriu mielai dalyvauja Vakarų ekonomikoje, bet į savo ekonomiką įsileisti kitų šalių investuotojų, tarkime, kito kapitalo, kitos kultūros tikrai nėra linkusi. Čia nėra pariteto.
Tas paritetas galbūt galėtų atsirasti diskutuojant „27+1“ formatu, bet Lietuvoje kažkodėl buvo bandoma išpešti sau naudos iš tokių kvazidvišalių dalykų, kur mažos valstybės tarsi susirenka į būrelį ir bando kažkokių vyšnių nuo torto gauti. Bet to nebuvo. Ir aš drįsčiau sakyti, kad ir pati Kinijos Vyriausybės paradigma, ir pats matymas, ir pati žinutė pasauliui per pastaruosius keletą metų taip pat pakito, lyginant su tuo, kas buvo prieš 10 metų.
Lietuva priklausė formatui, kuris vadinosi „17+1“, iš jo buvo labai daug tikimasi. 10 metų praėjo, mes galime įsivertinti rezultatus. Šiaip nėra rezultato, toks būtų mano labai atviras pasakymas.
– Apie santykius su Kinija Lietuvoje vyksta daug diskusijų, sakyčiau, staiga užsienio politika Lietuvoje tapo labai populiari. Anksčiau nesutarimus su prezidentu buvo galima nurašyti vidinėms politinėms intrigoms, o dabar mes kartais nuskambame ir užsienio žiniasklaidoje. Pavyzdžiui, vienas iš tokių diskusinių klausimų yra tai, kad Lietuva vis dar neturi nuolatinio atstovo ES. Kaip Jums atrodo, ar tai normali situacija? Kaip apskritai vertinate užsienio reikalų ministro darbą?
– Užsienio reikalų ministro darbą aš vertinu tikrai gerai ir galbūt tai ir yra ta priežastis, dėl kurios užsienio politika Lietuvoje tapo ir vidaus diskusijų objektu. Tiesa, kartais gana paradoksaliai, nes kai kurie mūsų kolegos, kurie paskuba, tarkime, Lietuvoje kritikuoti Vyriausybę ir Užsienio reikalų ministeriją, kitur, pavyzdžiui, Europos Parlamente, laikosi priešingos nuomonės. Ir čia aš vėlgi grįžtu prie tų pačių Lietuvos ir Kinijos santykių, Taivaniečių atstovybės klausimo, kur kolegos iš opozicinių partijų faktiškai vieningai balsavo EP dėl rezoliucijos, o tos žinutės, kurios teikiamos vidaus publikai, yra tarsi visiškai priešingos. Tada labai sunku suprasti, kokia yra tikroji jų nuomonė, nes vis tiek kažkuri nuomonė nėra nuoširdi.
Jeigu kalbėtume apie atstovą prie ES, man labai gaila, kad yra tokia situacija, bet turiu pasakyti, jog, mano vertinimu, Simonas Šatūnas, kuris jau kurį laiką atlieka ambasadoriaus pareigas, bet yra laikinas, tą darbą dirba puikiai ir tikrai yra nusipelnęs, kad būtų paskirtas nuolatiniu Lietuvos atstovu (praėjus dienai po šio interviu, pasirodė informacija, kad S. Šatūnas palieka laikinojo ambasadoriaus postą ir prisijungia prie Europos komisaro Virginijaus Sinkevičiaus komandos, – LRT.lt).
– Tai kurioje pusėje čia yra problema?
– Problema yra ta, kad jeigu aš sakau, kad, mano nuomone, taip turėtų būti arba tikrai taip galėtų būti, bet taip nėra, tai greičiausiai nesulaukiame pritarimo kitoje pusėje, t. y. prezidento.
Turiu pasakyti, kad visa šita istorija yra keista tuo požiūriu, kad iš pradžių pirmas kandidatas, kuris buvo pasiūlytas, buvo ponas Karoblis. Aš noriu priminti, kad tada ponui Karobliui buvo pasiūlyta „atšalti“, na, jis nuėjo „šalti“. Tada buvo pasiūlyta S. Šatūno kandidatūra, ir staiga prezidentūra prisiminė poną Karoblį, nors ponas Karoblis per tą laiką nukeliavo visiškai kitur, tiesiog žmogus susiplanavo karjerą ir kitus sprendimus. Ir štai vieną dieną kažkas nusprendžia, kad ai, jau pakankamai šaltas, tegul dabar eina jis.
Taip, mano nuomone, procesas nevyksta. Ir aš nelabai žinau, kuo netinkamas S. Šatūnas. Nesakau, kad nebuvo pateikta kitų kandidatūrų, bet susidaro įspūdis, kad žmogus, kuris dirba su manimi arba yra dirbęs su manimi, turi tarsi minuso ženklą ir dėl to negali pretenduoti į atstovybės vadovus. Pats procesas, sakyčiau, vyksta keistai. Man apmaudu, kad taip yra, bet aš vis tiek neabejoju, kad sprendimas bus rastas.
Susidaro įspūdis, kad žmogus, kuris dirba su manimi arba yra dirbęs su manimi, turi tarsi minuso ženklą ir dėl to negali pretenduoti į atstovybės vadovus.
– Bet tai tikrai nėra vienintelis klausimas, dėl kurio bent jau visuomenė mato prieštaravimų. Prezidentas ir pandemijos valdymą labai dažnai kritikuoja, ir kitus dalykus. Kas turėtų žengti pirmą žingsnį kompromiso link ir ar dar įmanoma padaryti taip, kad būtų didesnis sutarimas su prezidentu?
– Labai paprastai pasakysiu: kiek susitinku su prezidentu ir kiek mes kalbame apie kokius nors dalykus, tai aštresnę diskusiją per visą šitą laiką esame turėję gal kokius du kartus.
– Kokie tai buvo klausimai?
– Tiek to, čia knygai paliksiu... Kitais klausimais paprastai mes nebūtinai turim tokią pačią nuomonę, bet tiesiog apsikeičiam argumentais, ir tiek. O kad paskui kartais tą diskusiją aš perskaitau žiniasklaidoje jau gana aštriais tonais, tai galima būtų turbūt visa tai man irgi pasakyti.
Bet vėlgi, kai mes kalbamės su prezidentu, aš niekaip negalėčiau įvertinti tų santykių kaip be galo įtemptų, nekonstruktyvių ar panašiai. Juo labiau kad visais atvejais, kada buvo reikalingi sprendimai, ne šiaip padiskutuoti, ką kas mano apie galimybių pasą arba ar skiepydami perlenkėme lazdą, ar kaip tik nedalenkėm, kai tai buvo sprendimai, kurie reikalavo institucijų suderinto darbo, tai dažniausiai visi tie sprendimai buvo priimami laiku ir tokie, kokie reikalingi.
– Dar vienu iššūkiu Jums gali tapti Seimas, nes praėjusią savaitę atmetė sprendimą dėl privalomo medikų skiepijimo. Buvęs premjeras Saulius Skvernelis po to komentavo, kad Vyriausybė nebeturi daugumos. Kiek tikėtina, kad į Seimą grįš sudėtingesni klausimai? Kalbu apie partnerystę, kitus klausimus, dėl kurių kur kas sunkiau tuos balsus rankioti.
– Mes praėjusią savaitę lygiai taip pat priėmėme asmenvardžių rašymo įstatymą, kurio Lietuva negalėjo priimti 30 metų. (...) Manau, tai yra didžiulis laimėjimas. Ir tai, kad nebalsavo Seimas, neužteko balsų priimti privalomo skiepijimo, na, nebalsavo ir nebalsavo. Situacija yra dinamiška, naudosime kitas priemones, kokių sprendimų reikės, tuos siūlysime.
Partnerystės įstatymas, lengvų narkotikų dekriminalizavimo įstatymas yra tie patys įstatymai iš vadinamojo penktojo straipsnio koalicijos sutarties, jie užduoti ne Vyriausybei. Aš, kaip Seimo narė, kaip politikė, iš esmės palaikau faktiškai visus tuos sprendimus, bet tai mano asmeninė nuomonė. Kadangi tai ne Vyriausybės programos dalis, tuos klausimus, kaip ir dėl asmenvardžių, sprendžiame žiūrėdami, ar yra Seime palaikymas, ar nėra. Dėl asmenvardžių pavyko suburti palaikymą ir įstatymą turime, ir tai man yra be galo svarbu. Čia turbūt vienas svarbiausių dalykų, kuriuos per kadenciją bus pavykę padaryti.
Kitas pusmetis laukia toks kritiškas, nes vis tiek pagal bet kokį politinį kalendorių daug sprendimų, kurie yra susiję su rimtomis reformomis, ar tai būtų sveikatos reforma, ar kiti sprendimai, juos Seimas gaus svarstyti pavasario sesijoje. Jeigu Vyriausybė kas antrą sprendimą turės tokį, kad Seimas atmes jos projektus, gerai, tada galėsime užduoti klausimą, ar yra dauguma.
Tikrai žinau, kad kitos daugumos nėra ir ponas Skvernelis kitos daugumos dar nėra sudaręs. Kai jis ją sudarys, tuomet, matyt, situacija bus visiškai paprasta. Bet kadangi kol kas to nėra ir niekas iš koalicijos nėra pasitraukęs, laikome, kad niekas nepasikeitė.
Tai, kad kai kurie sprendimai nepatinka vieniems ar kitiems Seimo nariams, yra nieko nuostabaus, dėl tų pačių asmenvardžių mūsų frakcijoje nuomonės buvo skirtingos. Dabar su ta pačia, tarkime, ligoninių pertvarka (...), mes girdime Liberalų sąjūdžio komiteto pirmininką sakant, kad niekada nepalaikys šitos reformos, ir girdime to paties Liberalų sąjūdžio merą, kuris tos reformos labai laukia, nes jo savivaldybėje iniciatyvūs žmonės iš esmės tą reformą yra pasidarę. Ir mato, koks rezultatas ir bendruomenei, ir savivaldybės gyventojams.
Bandysime įtikinėti, o jeigu matysime, kad argumentai pasibaigę ir kad galbūt jau nesusišnekame, tada reikės ieškoti kitų politinių sprendimų.
Jeigu Vyriausybė kas antrą sprendimą turės tokį, kad Seimas atmes jos projektus, gerai, tada galėsime užduoti klausimą, ar yra dauguma.
– Vis dėlto manote, kad tikėtina, jog tas klausimas grįš į Seimą, ar tai priklauso tik nuo Laisvės partijos ir jų iniciatyvos?
– Manau, tai neturėtų priklausyti tik nuo Laisvės partijos ir jų iniciatyvos. Tai turėtų priklausyti nuo to, ar mes galime tikėtis kitokio rezultato, nes eiti su tuo pačiu sprendimu ir tiesiog tikėtis stebuklo neverta. Tikėtis kitokio rezultato, manau, šiaip galėtų būti pagrįsta, nes taip jau atsitiko, kad balsuojant per pirmąjį pateikimą už projektą nebalsavo žmonės, kurie Partnerystės įstatymą turi savo politinėje programoje.
– Kalbate apie socialdemokratus?
– Nenoriu į nieką rodyti pirštu, bet manau, kad tie, kurie skaito politines programas, puikiai supranta. Kai kartais priekaištų gauname mes, aš nelabai to suprantu, nes visada buvo aišku, kad niekada nebus taip, jog visa Tėvynės sąjungos frakcija balsuotų už Partnerystės įstatymą. Tiesiog tie skirtumai yra akivaizdūs, dėl to mes šito dalyko neturime partijos programoje. Mes turime skirtingas nuomones ir esame sutarę nesutarti šituo klausimu. Ir tai, kad didesnė dalis frakcijos palaikytų pateikimą, dar nereiškia, jog visa frakcija palaikys. Niekas rankų tikrai nesukios, niekada šito nebus.
Vadinasi, reikia kaip ir dėl asmenvardžių ieškoti žmonių už koalicijos ribų, ir tada, natūralu, ieškoma, yra žmonių, kurie tiesiog tai turi kaip savo politinės darbotvarkės dalį.
Kodėl nebuvo palaikymo? Teigė, kad nebuvo pakankamai pasikalbėta. Tai galbūt dabar yra tas laikas, kai galima pakankamai pasikalbėti, ir galbūt galima užsitikrinti, kad palaikymas bent jau pateikimui būtų, ir tada galima grįžti į salę. Jeigu tokio palaikymo nebus arba nebus bent jau pažadėta tokio palaikymo, manau, grįžimas į salę reikš antrą kartą tokią nemalonią situaciją, kada visi mobilizuojasi abiejose spektro pusėse ir vyksta kova, kas ką nubalsuos. Tai tikrai nėra labai sveika situacija, kai mes kalbame apie tokius delikačius dalykus kaip žmonės ir jų bendras gyvenimas, vienas namų ūkis ir galimybės tvarkytis asmeninius reikalus.
Kai kartais priekaištų gauname mes, aš nelabai to suprantu, nes visada buvo aišku, kad niekada nebus taip, jog visa Tėvynės sąjungos frakcija balsuotų už Partnerystės įstatymą.
– Kelis kartus tarp eilučių paminėjote socialdemokratus. Jie šiuo metu labiausiai Vyriausybę kritikuoja dėl stipriai išaugusių šildymo, degalų, maisto kainų ir kaip pavyzdį pateikia Lenkiją, kuri nuo vasario mėnesio maisto produktams taikys nulinį PVM. Kaip reaguos Vyriausybė, ar yra planų bandyti stabilizuoti kainas, ar Lietuvos gyventojams reikėtų nusiteikti, kad kainos augs ir nebebūsime pigi šalis?
– Čia yra klausimas, dėl ko auga kainos, nes galėtume sakyti, kad nebebūsime pigi šalis, jeigu kainų augimo šaltinis būtų vidinis. Realybė yra kita – du trečdaliai kainų augimo, to, kurį matome dabar, pastarąjį pusmetį, yra importuota, t. y. augo energetikos išteklių kainos, kurios, viena vertus, yra labai didelė dalis mūsų vartotojų krepšelio, daug didesnė dalis negu Vakarų Europoje. Bet pasižiūrėkit, Vakarų Europa irgi turi beprecedentę infliaciją. Tokių skaičių, kokius dabar matote, 6–7 proc., Senoji Europa, nežinau, kiek laiko nėra mačiusi. Todėl, kad tai importuota, tai energetikos kainų šoko pasekmė, nes tą šoką jaučia visi, tai yra globalus dalykas.
Maždaug trečdaliui infliacijos, taip, yra vidinių priežasčių, nes didėja minimali alga, didėja kiti atlyginimai ir tai prisideda, judina tą kainų augimą. Jeigu nebus didelių geopolitinių sukrėtimų, galima tikėtis, kad tas šuolis stabilizuosis ir toliau turėsime visai kitą dinamiką. (...)
Jeigu kalbėtume apie tas priemones, (...) mes irgi nemažai padarėme, nes visų pirma indeksavimas atlyginimų iš biudžeto šiais metais buvo gerokai spartesnis negu vidutinis, ypač kalbant apie mažiausias pensijas. Mažiausios pensijos buvo pakeltos labai stipriai ir mes už tai kritikuoti, daug kas sakė, kad stažas neteks prasmės. Buvo įvesta vienišo asmens išmoka visiems vienišiems asmenims, buvo padidinta minimali alga, biudžetininkų mažiausi atlyginimai pakelti ženkliau negu bendras atlyginimas. Visa tai ir atliepia, kad žmonėms, kurių finansinė situacija prastesnė, ji gerėtų sparčiau. Jeigu kalbėtume apie tas pačias komunalinių, šildymo, elektros kainas, buvo sprendimų, kaip stabilizuoti patį kainų augimą. (...)
Mes į situaciją žiūrime atviromis akimis. Jeigu reikės kokių nors papildomų sprendimų, žinoma, jų ieškosime. Bet įsivaizduoti, kad toje rinkos konjunktūroje, kurioje kainos turi tendenciją kopti į viršų, tarkime, PVM sumažinimas duos ilgalaikį sprendimą vartotojams, ten, kur nereguliuojamos kainos, (...) liepos mėnesį buvo sumažintas PVM tarifas maitinimo paslaugoms. Kas nors pastebėjo? Niekas nepastebėjo, nes ir negalėjo pastebėti. Ekonomika auga, paklausa auga, žmonės vartoja daugiau.
Ir negirdėjau, kad kas nors būtų ėjęs protestuoti prie restoranų ir sakęs: kur mano keliolika procentinių punktų PVM, nes aš žinau, kad valdžia jums jį sumažino? Kainos restoranuose toliau didėja. Paklauskite restoranų, kodėl, sakys: ir energetika brango, ir darbo užmokestis didėja, ir mums reikia sukaupti kažkiek riebalo po tų karantinų ir labai sunkaus laiko.
Kai buvo siūlomas tas sprendimas, jis nebuvo siūlomas kaip kainas sumažinantis sprendimas, jis pasiūlytas kaip tam tikra subsidija šitam verslui, kuris per karantiną nukentėjo kone labiausiai pagal statistiką ir kitus požymius. Bandymas taip intervenuoti į rinką, mano supratimu, reikštų tiesiog tokį dalyką, kad didelė dalis to mokesčio sumažėjimo liktų kažkur paskirstymo grandinėje, o žmonės mokėtų tokią kainą, kokią dabar moka.
Liepos mėnesį buvo sumažintas PVM tarifas maitinimo paslaugoms. Kas nors pastebėjo? Niekas nepastebėjo, nes ir negalėjo pastebėti. Ekonomika auga, paklausa auga, žmonės vartoja daugiau.
– Žvelgdami į dabartinę situaciją Lietuvoje, matome, kad yra žmonių, kurie nepasitiki mokslu ar pasitiki propaganda. Ar tai nėra mūsų švietimo sistemos problema? Portalas LRT.lt neseniai kalbino biologijos mokytoją ir jis pasakė, kad mokyklų programoje apie skiepus yra minimaliai informacijos ir apskritai vaikams nepasakojama, kaip veikia skiepai, kaip veikia virusai ir pan. Ar reikėtų daugiau dėmesio iš Švietimo ministerijos būtent stiprinant tas vietas programoje, kur mes turime akivaizdžių problemų?
– Manau, iš to mes turime ko pasimokyti, be kita ko, ką reikėtų galbūt papildomai įdėti ar ryškiau atskleisti ugdymo programose. Aš tik atkreipsiu dėmesį, kad didžioji dalis protestuotojų mokyklą turbūt baigė ne vakar, ne užvakar. Kai kurie jų netgi turi tam tikrus mokslo laipsnius. Jie tikrai, spėju, universitete turėjo galimybę gauti gerokai detalesnių žinių ir tai jiems netrukdo kaip tik turint ir pasiremiant savo mokslo regalijomis teikti informaciją, kuri, švelniai tariant, nėra tiesa.
Sakyčiau, kad man, kaip žmogui, kuriam visada buvo artima matematika, kartais norisi nusirauti plaukus nuo galvos, kai matau, ką žmonės daro su imtimis, tikimybėmis, kai lygina, kiek žmonių iš kokios imties suserga ir atsigula į ligonines, numiršta, ir kai lygina ne tai kad obuolį su apelsinu, o obuolį su skyle sienoje ir sako: čia apvalu ir ten apvalu, ir todėl galima palyginti. (...)
Mes skaičių teikiame, daug kas pasakytų, kone daugiausia pasaulyje, mes turime daug atvirų duomenų, mes turime daug informacijos, bet kartais atrodo, kad tai tampa ir mūsų problema. Žmonės paima tuos skaičius, suklepoja kažką, kažką iš to paskelbia ir sako: va, žiūrėkit, jūs patys paskelbėt. Interpretuoti skaičius irgi reikia mokėti, bet kai melaginga žinia jau paskleista, žala jau padaryta, ir tada tu gali tik ją atitaisyti.
Ir turi labai keistą dilemą – ar neskelbti skaičių, nes kažkieno rankose tie degtukai virsta dideliu laužu, ar vis dėlto, jeigu nori juos skelbti, nes atrodo, kad taip turėtų būti, kaip žmonėms paaiškinti, kad negalima tų skaičių skaityti tiesiog taip, kaip kam į galvą kvošteli.
Bet man atrodo, kad daugeliui žmonių, kurie mokykloje bent šiek tiek nuoširdžiai mokėsi, užtenka principinio supratimo, kad mokslininkai dirba daugybę metų tam, jog rastų sprendimus gana sudėtingoms problemoms, ar tai būtų klimato kaita, ar pandemijos, ar kiti dalykai, ir tiesiog tuo pasitikėti.
Tad aš sakyčiau, kad čia labiau pasitikėjimo, o ne žinių problema. Aš taip pat nežinau daugybės dalykų, bet esu linkusi pasitikėti tam tikru pasaulėvaizdžiu, kad žmonės, kurie dirba toje srityje, kurie yra ekspertai ir turi reputaciją, šiaip sau nekalba dėl to, kad jiems Gatesas sumokėjo ar yra koks pasaulinis sąmokslas ir pan.
Čia labiau ne specifinių žinių problema, o tiesiog galbūt noras neigti autoritetus, ir tai gal suprantama, bet kartais pavojinga gyvybei.
Man atrodo, kad daugeliui žmonių, kurie mokykloje bent šiek tiek nuoširdžiai mokėsi, užtenka principinio supratimo, kad mokslininkai dirba daugybę metų tam, kad rastų sprendimus gana sudėtingoms problemoms, ar tai būtų klimato kaita, ar pandemijos, ar kiti dalykai, ir tiesiog tuo pasitikėti.
– Dalis žmonių galbūt tikrai nesupranta, tiki sąmokslais, bet dalis žmonių, regis, turi politinių tikslų ir išnaudoja situaciją.
– Čia turbūt didžiausia problema. Dalis žmonių, pasitikinčių tais naujais lyderiais, kurie neva sako teisybę, nes sako ką nors kita negu valdžia, ne visą laiką įžvelgia, jog tie žmonės paprasčiausiai turi politinių tikslų.
Ar tai nenormalu? Normalu. Jeigu nori kurti partiją, kurios pagrindinė politinė programa yra „lauk skiepus“, kas gali tau uždrausti tai daryti laisvoje šalyje? Kurk tą partiją, bet tada turi ją sukurti, turi eiti visą demokratinį procesą, debatuose dalyvauti, turėti atsakymus į kitus klausimus, pavyzdžiui, kas bus su pensijomis, kas bus su elektros sinchronizacijos projektais. Yra daug paprasčiau tiesiog išnaudoti momentą ir taip sukurti kažkokią politinę bazę.
Mes tokių pavyzdžių savo istorijoje jau esame matę, tarkime, su ta pačia Garliavos istorija. Ir daugelis žmonių ten buvo nuoširdžiai, galvodami, kad gal tiesa toje istorijoje. Jie nuoširdžiai joje dalyvavo, bet vėliau turėjo atsitraukti ir kažkuria prasme galbūt suprato, kad juos kažkas panaudojo savo politinei darbotvarkei. Tad neatmesiu, kad ir čia bus taip, bet tai vėlgi kiekvieno žmogaus išminties reikalas, kiek jis nori būti kažkieno manipuliuojamas, o kiek pats priima sprendimus dėl savęs.
– Šis interviu pasirodo sausio 27 dieną, tai yra Tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena. Jums šita tema yra svarbi, esate dalyvavusi ir vadinamojoje Atminties kelio eisenoje, ir ne kartą, jeigu neklystu. Lietuvoje Holokausto tema vis dar įžiebia labai daug diskusijų, akivaizdu, kad nesame atsakę į daug klausimų. Ar mes, Lietuva, kaip valstybė, turint omenyje visą istoriją, esame pakankamai įamžinę aukų ir gelbėtojų atminimą?
– Manau, mes apskritai nesame iki galo suvokę, ką reiškė žydai Lietuvos istorijoje. (...) Pats mastas, pats supratimas, kad tai 200 tūkst. žmonių, kad miestelių gyventojai didžiąja dalimi buvo didžiulės žydų bendruomenės, kurios tiesiog dingo, kažkas paėmė ir nupūtė nuo paveikslo 200 tūkst. žmonių. Man tas suvokimas atėjo gerokai vėliau.
(...) Man atrodo, kad mes pirmiausia nesuprantame, jog tai yra žmonės, kurie galėjo kurti Lietuvą, kuri dabar būtų buvusi visiškai kitokia šalis, nes čia būtų buvęs kitas ir mokslinis potencialas, ir ekonominis, ir politinis. Mes tiesiog netekome didelio gabalo savęs. Ir kad tai buvo ne žydai, tai buvo Lietuvos piliečiai žydai. Ir žydai buvo Lietuvos istorijoje daugybę šimtmečių. Tai yra kažkas, ko mes vis dar iki galo nesuprantame.
Yra didelis fokusas į Holokaustą, tai yra baisus nusikaltimas ir baisi neteisybė, bet manau, kad mes turime užgriebti gerokai už ir suprasti, kas tai buvo, kaip atrodė tie mūsų miestai. Todėl man svarbūs projektai, kurie tarsi bando atkurti tą supratimą, kad Lietuva nebuvo visada tokia, kokia yra dabar, ji atrodė visiškai kitaip. Ir kažkas savo pikta valia iš mūsų gyvenimo išbraukė labai didelę dalį mūsų gyvenimo paveikslo. Man tai labai svarbu, nes aš tai vertinu kaip mūsų bendrapiliečių žūtį.
Manau, kad mes apskritai nesame iki galo suvokę, ką reiškė žydai Lietuvos istorijoje.
Manau, kaip ir visos arti esančios istorijos, nes istoriškai tai vis dar arti, natūralu, kad yra daug dalykų, kurie skauda, kad norisi kai ką galbūt truputėlį pastumti į šoną, labiau į priekį iškelti kitus dalykus, kad ir žydus gelbėjusius žmones, Pasaulio teisuolius, kurių turėjome labai daug, nors didelė žmonių dalis stovėjo nuošaly ir nedarė nieko, tiesiog leido, kad taip įvyktų.
(...) Manau, kad kuo toliau, tuo geriau tą suprantame, ir kad daug diskusijų, kurios per pastaruosius 10 metų vyksta, vyksta į gera. Tarkime, tas pats sutarimas dėl Geros valios fondo, kuris buvo įsteigtas. Anksčiau atrodė, kad labai sudėtinga. Tas pats pyktis amžiną atilsį prezidentui Brazauskui už atsiprašymą Knesete. Dabar mes į tai žiūrime visiškai kitaip, nes atsiranda daugiau informacijos ir kita karta užauga, ir tas santykis galbūt lengvėja.
– Ką Vyriausybė planuoja daryti, kad būtų išgirsta ta istorija? Gal planuojami kokie nors projektai?
– (...) Manau, svarbu turėti bendresnį supratimą. Ir ne tik tų 200 tūkst., kurių netekome, bet ir visos Lietuvos žydų istorijos supratimą. Kaip žinoma, mes čia turime tokį pastatą, kuris vadinamas Sporto rūmais ir dėl kurio buvo didelių diskusijų, priimti sprendimai, kad ten turėtų būti konferencijų centras, šalia galbūt ir priestatas Holokaustui paminėti, šalia sutvarkytos kapinės, kurios buvo toje vietoje. Akivaizdu, kad ta vieta ir tas sprendimas yra konfliktiškas dėl kelių priežasčių.
Pirmiausia dėl to, kad jis kelia tam tikrą įtampą. Taip, atrodo, kad galima sutarti, kad tai bus kažkoks objektas, kuriame bus tik labai pagarbūs renginiai ir nebus jokių koncertų ar šokių, bet tada atsiranda pusiau kepto daikto situacija. Todėl mes visus praėjusius metus šiek tiek bandėme konsultuotis, o kaip, jeigu pakeistume požiūrį ir nutartume, kad ta vieta, kaip ypatinga vieta Lietuvos žydų istorijoje, būtų skirta tam, kad Lietuvos žydų istorija ten ir būtų papasakota. Ar per muziejų, memorialą, specialiai tam tikslui dedikuotą objektą.
Turiu pasakyti, kad pavyko išgirsti nemažai palaikymo, ir manau, jog Vyriausybė bandys ieškoti geros idėjos, kaip galėtume tai įgyvendinti. Mane labai įkvepia Polino muziejaus pavyzdys Varšuvoje. Tikrai gražus muziejus, tikrai labai graži idėja ir labai puikus išpildymas.
Su Sporto rūmais galbūt sava specifika, nes yra pastatas, kuris yra kultūros paveldas, čia nieko naujai negali pastatyti, gali tik įprasminti ir įveiklinti. Neslėpsiu, yra žmonių, kurie sako, kad leiskime sugriūti šitiems rūmams, nes čia tiek neliečiama vieta, kad tiesiog tie rūmai tegul sugriūva. Toks sunkus sprendimas miesto viduryje laukti, kol tas pastatas griūtų. Nemanau, kad taip turėtume daryti, bet ir namanau, kad koks nors kitas pritaikymas galėtų sulaukti labai didelio palaikymo.
Todėl bandysime eiti tuo keliu ir įsivertinti, ar galėtume pasiūlyti visuomenei gerą idėjinį išpildymą tos vietos, kuri būtų skirta Lietuvos žydų istorijai. Ne tik Holokaustui, tiesiog papasakoti visai istorijai, ką mes turėjome per amžius ir ko netekome, ir kad tuos mažus dalykus, kuriuos vis dar turime, galėtume išsaugoti ir auginti.
– Turėdama omenyje, kokia ten gera vieta ir kaip ji užstatyta iš visų pusių, nebijote, kad NT vystytojai nenorės taip lengvai jos atiduoti?
– Manau, ten vystyti daugiabučių statybą vis tiek nepavyks, nes jau sutartas projektas, kaip turėtų būti sutvarkytos pačios kapinės, ir manau, kad toks projektas neturėtų būti keičiamas. Mes tiesiog kalbame apie tai, ką galėtume padaryti su pačiais Sporto rūmais.
Mano vertinimu, tai būtų didžiulis traukos objektas, jeigu mums pavyktų įgyvendinti gerą idėją. Tai būtų traukos projektas ir tiems žmonėms, kurie nori grįžti į Vilnių, nori čia atvykti, nori prisiliesti prie savo istorinių šaknų, ir aš nė kiek neabejoju, kad Lietuvoje mes rasime istorikų, menininkų ir visuomenės žmonių, kurie tokiai idėjai pasiūlys pagrindinį turinį, o tada galėtume tartis, kas tai įgyvendins.
Aišku, kaip ir visi tokie projektai, turbūt bus labai daug tarimosi, labai daug diskusijų ir su žydų bendruomene, ir su Lietuvos, ir Europos, ir, matyt, JAV. Manau, tai būtų labai geras būdas mums išeiti iš nepatogios situacijos, kad mes turime tarsi tokį neprižiūrėtą daiktą miesto vidury, bet tuo pačiu metu tarsi sugrąžintume skolą savo istorijai, kuri vis dar nepapasakota ir būtų gerai, kad būtų papasakota.
