Eglė Zdanavičiūtė-Demarco atvirai kalba apie gyvenimą šalia visuomenėje žinomo žmogaus, perdegimą ir kelią, kuris ją nuvedė nuo odontologės chalato prie kūrybos, šeimos bei ramesnio santykio su savimi.
Viso pokalbio klausykite čia:
– Ar kartais pastebi, kad tave pristatant kaip Eglę Demarco, žmonės iškart labiau pabrėžia tavo, kaip žmonos, vaidmenį?
– Taip, savo daro ir nelietuviška pavardė, Lietuvoje pasislėpti negaliu.
– Ar pajautei, kad kažkas pasikeitė, pakeitus pavardę?
– Nelabai, turiu dvi pavardes, todėl viskas labai aišku – abi pavardės yra dalis mano istorijos.
– Esi baigusi floristiką ir odontologiją – kaip save apibūdintum, kas tu esi?
– Aš esu ieškantis žmogus, stebėtojas. Aš esu kelionėje, kur einu, kažką naujo atrandu, bet nenustoju ieškoti, gyvenu tėkmėje.
– Kas yra tavo laimės pamatas?
– Laimė man yra tikėjimas, jis yra mano ašis, per jį atėjo šeima, vidinis džiaugsmas, noras būti laimingai, noras nesurūgti, neužpelkėti, gyventi atvira siela ir širdimi.
– Ar susiduri su situacijomis, kai žmonės sako, jog esi garsaus vyro žmona ir gyventi tau yra lengva?
– Man taip dar niekas nesakė. Tačiau viskas man tikrai neatrodo taip paprasta, ranka paduota.
Laimė man yra tikėjimas, jis yra mano ašis, per jį atėjo šeima, vidinis džiaugsmas, noras būti laimingai, noras nesurūgti, neužpelkėti, gyventi atvira siela ir širdimi.
– Kaip atrodo gyvenimo realybė, kai išsijungia kameros?
– Aš esu ta kita, nematoma pusė, manęs neatpažįsta, todėl nesijaučiu ypatingai. Kai išeiname su Luca – taip, jo prašo nusifotografuoti, tačiau aš šalia jo esu laisvas žmogus, kuriu savo gyvenimą ir jį gyvenu.
– Kas labiausiai nustebina, kai žmonės prieina prie Gian Lucos?
– Man visuomet tai yra gražu ir šilta, suprantu, kad tam reikia drąsos. Aišku, kartais būna keista, kai pradeda moralizuoti, kad Italijoje jis niekis, bet čia kažkas, tačiau po to lydi frazė: „Galime asmenukę?“ Nesuprantu, kaip reikėtų jaustis po to moralo.
– Kaip Gian Luca išgyvena tą žmonių srautą?
– Matau, kad kartais jam gera, jis ir pats sako, kad yra aktorius, klounas, jam televizijoje yra smagu, tačiau kita medalio pusė ir išvargina, nors esu linkusi tikėti, kad visi žmonės yra geri, net tie, kurie sako piktus komentarus.
– Ar jūsų šeima jaučia populiarumo kainą?
– Šeimoje to nelabai jaučiu (...). Jis niekada nebuvo nematomas, juk visuomet matėsi, kad jis yra užsienietis, nors Luca užsienyje mėgsta pabrėžti, kad mes esame iš Lietuvos. Jis visada buvo šiek tiek kitoks.
– Kaip atrodė tavo gyvenimas iki Gian Lucos?
– Jaučiau, kad gyvenu pagal kažkieno planą. Turėjau labai gerai mokytis, atitikti gero vaiko reikalavimus, vėliau turėjau įstoti į universitetą ir nemokėti už mokslus, dar vėliau gauti gerą darbą, kad galėčiau išsilaikyti, nebesėdėti tėvams ant sprando. Ėmiau savęs negirdėti.
Jaučiau, kad gyvenu pagal kažkieno planą.
Atsidariau savo kliniką, tada ant manęs krito dar daugiau naštos, aišku, turėjau palaikyti ne tik save, bet ir kolektyvą, atliepti pacientų poreikius. Vėliau, kai susitikome su Luca, kai sukūrėme šeimą, įsiklausiau į save, viskas šiek tiek sustojo, gal net grįžau į vaikystę, nes grįžome gyventi į Žvėryną. Visi Vingio parko takeliai mano jau buvo išvaikščioti iš anksčiau.
Manau, kad buvau perdegusi, nuolat jausdavau, kad noriu atostogų. Tik užsidirbdavau ir iškart vykdavau į užsienį – kitaip man atrodydavo, kad mane pasivys mano darbai. Tačiau nesvarbu, kad būdavau svetur, atostogos baigdavosi, kai gaudavau žinutę, kad pacientui reikia mano pagalbos, esu labai empatiškas žmogus, labai išgyvendavau dėl jų.
– Ar kalbėdavaisi su savimi atostogų metu?
– Nelabai, vengiau savęs, norėdavau intensyvių atostogų, kopimų į kalnus, slidinėjimo – aš bėgdavau. Dabar pagaunu save, kaip malonu tiesiog išeiti pasivaikščioti, kad ir po tuos pačius kalnus.
– Kada bėgime staiga supratai, kad turi sustoti?
– Gyvenimas atsiuntė vyrą, šeimą, pagaliau pamačiau, kaip auga žolė ir keičiasi metų laikai, tada supratau, kad nebenoriu grįžti. Po dviejų vaikų grįžau, bet pradėjau svarstyti, ar tikrai to noriu.
Vyras man labai gražiai pasakė: „Ar žinai, kad Dievas tavęs nesukūrė odontologe?“
Aš esu toks žmogus, kuris nemoka savęs dalinti, aš turiu būti pilna koja vienoje vietoje. Tada supratau, kad galiu palikti gydytojos chalatą. Vyras man labai gražiai pasakė: „Ar žinai, kad Dievas tavęs nesukūrė odontologe?“
– Kuo jis tave sukūrė?
– Laisvu žmogumi, kuris gali daryti, ką nori.
– Kokios patirtys ar etapai tau suteikė daugiausia stiprybės?
– Mano patėvis yra mano mokytojas, gyvenimo dovana. Jis susirgo išsėtine skleroze labai greit po to, kai jie susituokė su mano mama. Jis buvo be proto pozityvus žmogus, gydytojai net juokaudavo, kad jis turi neadekvatų požiūrį į save. Šeimoje buvau pati stipriausia, todėl daugiausia namuose jį prižiūrėjau. Nebuvo lengva, jis buvo vėžimėlyje, vėliau gyveno pensionate.
Buvo momentas, kai laukiausi Magdos, pirmosios dukters, išvykome į Italiją, o man paskambino mama ir pasakė, kad Vytas yra reanimacijoje. Grįžome iš Italijos tą pačią dieną, nors žinojau, kad yra lankymo valandos, man nerūpėjo, aš privalėjau su juo atsisveikinti, jis yra labai geras mano draugas. Mes įsiveržėme į palatą, manęs nenorėjo įleisti, tik mano vyrą, nes buvau nėščia, bet susitarėme susitikti ryte.
Luca visą naktį meldėsi, kad tik jis nenumirtų, nes jis pažadėjo man pamerkti akį. Iškvietėme kunigą, net jo dukra spėjo atvykti iš Vokietijos. Luca vakare atėjo į darbą ir pasakė, kad užsakė vakarienę labai ypatingoje vietoje – ten mes einame tik ypatingomis progomis. Jis pasakė, kad mano patėvis iškeliavo.
– Kaip jūs užauginote judviejų santykį?
– Man atrodo, kad turiu Dievo dovaną įžvelgti gražius dalykus žmonėse ir nematyti to, kas galbūt skaudintų. Be abejo, man buvo sunku, kai mamos gyvenime atsirado kitas vyras (...). Tačiau tas vidinis pyktis palyginti buvo toks mažas, kad jis nenugalėjo to žmogaus gerumo.
Mano tėtis taip pat turi kitą šeimą, jo moterį mačiau kaip labai gražią. Nors močiutė kartais sakydavo, kad turiu teisę truputį papykti, bet mano mama ir tėtis tiek apkabino mane meile, kad nejaučiau jos stygiaus. Meilės man užteko, kad nepykčiau.
Tai augino mane kaip asmenybę. Gyvenime bus visokių dalykų, galime matyti arba tamsą, arba šviesą, arba bent kibirkštėlę šviesos, kuri gali uždegti dar daugiau šviesos.
– Ar kartais pasikalbi su savo patėviu?
– Taip, kartais jį susapnuoju, kartais sapnuose jis manęs prašo pagalbos.
– Ką tu išsinešei iš savo šeimos?
– Turiu nesikoncentruoti į blogumus, turiu matyti gyvenimo spalvas. Kai gimiau, net nebuvo spalvotų nuotraukų, drabužių. Bet mano mama pasirinko megzti margus drabužius, o tėtis – dažyti margai mano kambario sienas.
