Lietuvoje

2021.11.27 16:18

Zigmas Vitkus: Panerių memorialas – žalias gamtos lapas, pilnas istorijos ženklų

Zigmas Vitkus, istorikas, humanitarinių mokslų daktaras, Indrė Kaminckaitė, Jurgita Verbickienė, LRT RADIJO laida „Džiazuojanti istorija“, LRT.lt2021.11.27 16:18

Romantiška vilniečių poilsio vieta, turėjusi tapti Vilniaus krašto vasaros ir žiemos kurortu, tačiau nacių okupacijos metais paversta masinių žudynių teritorija, – Aukštieji Paneriai Vilniaus istoriniame ir topografiniame audinyje užima išskirtinę vietą. Ir ne tik Vilniaus – tai plačiai pasaulyje žinoma ir svarbi įvairioms tautoms Holokausto ir kitų nacių nusikaltimų aukų atminimo vieta.


Masinių žudynių laikotarpis Paneriuose gana gerai ištirtas, mažiau žinoma apie tai, kaip ši vieta ir jos reikšmės keitėsi po karo. Kaip Paneriai tapo „Paneriais“, LRT RADIJO laidoje „Džiazuojanti istorija“ pasakojo Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslininkas dr. Zigmas Vitkus. Pašnekovą kalbino Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytoja prof. Jurgita Šiaučiūnaitė-Verbickienė ir žurnalistė Indrė Kaminckaitė.

– Pradžioje norėčiau klausti apie pačią prieigą, kodėl Panerių memorialo analizę savo tyrime (ir rengiamoje monografijoje) prilyginote būtent vietos biografijos rekonstrukcijai?

– Prieš pradėdamas Panerių memorialo istorijos tyrimą ieškojau tinkamos apibendrinančios frazės pačiam sau, ką gi aš čia ruošiuosi daryti, ir įvardijau būsimą tyrimą kaip memorialo biografijos studiją. Paprastai žodis „biografija“ vartojamas kalbant apie žmogaus gyvenimą ir veiklą, bet, galvojau, juk ir atminties vietos turi savo gyvenimą, jos kinta – tiek pati erdvė, tiek jos reikšmės. Taip pat bandžiau į Panerius, į šią vietą, pažvelgti kaip į tekstą, nelyg į tuščią lapą – Panerių atveju ne baltą popieriaus lapą, bet žalią gamtos lapą, kurį įvairios santvarkos, tų santvarkų institucijos, įvairūs politiniai aktoriai ir jų grupės pripildė materialių ženklų, sykiu įtraukė į politinį diskursą. Taigi, Panerių tyrimas buvo ir politinio diskurso tyrimas Lietuvoje ir kitose šalyse – Izraelyje, JAV ir Lenkijoje.

– Mažai kas yra girdėjęs apie Jogailaičių – tarpukario Vilniaus lenkų kalba Jagiellonowo gyvenvietės idėją, pradėtą vystyti 20 a. ketvirtojo dešimtmečio pradžioje, o 1939 m. Paneriams suteiktas kurorto statusas. Lyg būta ir kultūrinių bei literatūrinių atspirčių šią vietą laikyti idealia?

– Neris (arba Vilija) nuo pagonybės laikų lietuviams turėjo išskirtinę reikšmę. Kažkas iš istorikų ar archeologų ją yra pavadinęs lietuvių pagonių Gangu – tikėtina, kad į ją buvo pilami mirusių žmonių pelenai. Na, ir mūsų valstybė juk kūrėsi prie Neries: ir Kernavė, ir Vilnius. Taigi, Neries reikšmingumo šaknys gilios. Kalbant apie artimesnius mums laikus, Panerių kaip ypatingą dvasią turinčios vietos vaizdinys išnyra 19 a., ir išnyra būtent lenkų ir lietuvių rašytojų kūryboje: Adomo Mickevičiaus poemose Gražina ir Ponas Tadas, Aleksanderio Bartoszewicziaus romane Pajauta, Lizdeikos duktė, grafo Konstantino Tiškevičiaus kelionės Nerimi užrašuose ir kt. Žinoma, rašyta ne konkrečiai apie tą Panerių dalį, kuriai 20 a. buvo lemta tapti kraupaus nusikaltimo vieta, o apskritai apie „panerius“ (t. y. vietoves prie Neries), bet pats vardas jau 19 a. buvo įgavęs romantišką ir pozityvią konotaciją. Ją atspindi ir kiti šaltiniai, pavyzdžiui, pirmieji Vilniaus kelionių vadovai, kuriuose minimi kiti istoriniai įvykiai, susiję su Paneriais: Tado Kosciuškos sukilimas ir rusų kariuomenės traukimasis pro Aukštuosius Panerius, Napoleono žygis ir jį Panerių kalvose pasitikusi lietuvių bajorų delegacija, 1831 metų sukilimo mūšis tarp caro kariuomenės ir sukilėlių. Panerių prestižą kėlė ir 1859–1860 m. per kalvas iškastas tunelis – Peterburgo–Varšuvos geležinkelis.

Jūsų paminėta Jogailaičių gyvenvietė Aukštuosiuose Paneriuose buvo pradėta kurti 1932 m. Tai turėjo būti tuo metu urbanistine prasme novatoriška spindulinio plano gyvenvietė, kurioje siekta suderinti visus kaimo ir miesto privalumus: erdvę, tylą, švarų orą bei gyvenimą moderniuose (aprūpintuose elektra, kanalizacija ir vandentiekiu) vasarnamio tipo mediniuose namuose. Ši vasarvietė turėjo užimti 535 ha plotą, iki 1938 m. statyboms sklypais suformuota 170 ha, spėta užstatyti 90 ha. 1939 m. išrūpinus Paneriams jūsų minėtą kurorto statusą, buvo numatytos dvi strateginės Jogailaičių plėtros kryptys: sveikatingumo puoselėjimas (vasarą) ir sportas (ypač slidinėjimas). Tai, kad gyvenvietei projekto vykdytojai suteikė Jogailaičių pavadinimą, manau, nėra atsitiktinis dalykas: tuo siekta potencialiems klientams akcentuoti istorijos persmelktą Panerių dvasią. Ir dabar panašiai viliojama: naujakuriai kviečiami į „Ąžuolų terasas“, „Sapiegų namus“ ar „Renesanso“ gyvenvietę.

Taigi, Paneriams buvo numatyta šviesi ateitis, bet 1940 m. situacija ėmė keistis.

– Kokios priežastys lėmė, kad gražios išpuoselėtos kurortinės vietos pašonėje (beje, jos kurortiškumo požymių galima matyti ir šiandien – vykstant į Panerių memorialą pravažiuojamas nedidelis likusių tarpukarinių vilų kvartalas) sovietai per pirmąją okupaciją nusprendė įrengti kuro rezervuarus? Turbūt vien greta esančios geležinkelio linijos buvimo nepakako, kad ne tik kiltų, bet ir būtų pradėtas realizuoti šis sumanymas?

– Tai, kad pro Panerius driekėsi geležinkelio linija, buvo labai svarbus veiksnys – juo iki degalų bazės buvo galima privežti statybų medžiagas ir degalus. Tačiau strategine prasme sovietų valdžiai buvo svarbu ir tai, kad netoli šios vietos buvo plačių laukymių, kurios labai tiko kariniams lauko aerodromams. Tokių aerodromų sovietams okupavus Lietuvą atsirado ne vienas: vienas iš jų kaip tik Kazbiejuose, netoli Jogailaičių. Dar vienas, lenkmečiu naudotas karinės ir civilinės aviacijos reikmėms, veikė Kirtimuose. Paneriai degalų bazės statybai tiko dar ir dėl to, kad, kaip jau minėjau, buvo miškinga vietovė, taigi, ideali siekiant užmaskuoti objektą, kad nesimatytų iš oro ir nebūtų subombarduotas. 1941 m. pavasarį pradėtą statyti bazę turėjo sudaryti keturi tokiems objektams būdingi elementai: degalų siurblinė, magistralinis vamzdis, skirstomasis vamzdynas, duobės su degalų cisternomis taip pat, veikiausiai, vamzdis į aerodromą. Bazei buvo suteiktas karinio objekto statusas, dalis jos apjuosta tvora su spygliuota viela. Čia ne kartą paminėjau žodį „bazė“ – būtent taip šį objektą vadino jos statydintojai, tačiau karo metais šis šiaip jau neutralus žodis įgijo kitą konotaciją – tapo masinių žudynių vietos eufemizmu. 1941 m. birželio pabaigoje Vilnių užėmę vokiečiai aptiko, atrodytų, idealiai masinėms žudynėms „suprojektuotą“ apie 19 ha teritoriją: gilias duobes, tranšėjas, pastatus sargybai ir aptvėrimus.

– Jei imtume rašyti Panerių, kaip vietos, biografiją, kokius svarbiausius šios biografijos faktus, be idealizuotos kurortinės pradžios, išskirtumėte?

– Romantiškasis Panerių laikotarpis baigiasi 1941-ųjų pavasarį. Prasideda degalų bazės statybos; 1941–1944 m. vykdomos masinės žudynės. Nebaigtos statyti degalų bazės infrastruktūra panaudojama aukoms varyti, laikyti ir sušaudyti; 1948 m. buvusioje masinių žudynių vietoje iškyla pirmasis paminklas – jį pastatydina Vilniaus žydų bendruomenė čia žuvusiems savo tautiečiams; 1952 m. šį paminklą sovietų valdžia pašalina ir vietoje jo pastato standartinį obeliską, dedikuotą abstrakčioms „fašistinio teroro aukoms“; laikotarpį nuo 1952 m. iki 1958 m. galima įvardyti buvus „dykumos periodu“ – vieta apleista, joje siautėja marodieriai, kapai kasinėjami ieškant kažin ko, marodierių supratimu, „vertingo“, vietos gyventojai buvusioje žudynių teritorijoje gano gyvulius; 1960 m. įsteigiamas Panerių muziejus, sovietų valdžios dokumentuose figūravęs kaip „fašistinio teroro aukų muziejus“, sukuriama šiokia tokia informacinė infrastruktūra.

Muziejų ruošiamasi vystyti kaip svarbią Lietuvos SSR atminties vietą, tačiau šis „ruošimasis“ švelniai tariant užtrunka; faktiškai iki 1985 m., kai Panerių memorialas pagaliau architektūriškai kiek monumentaliau sutvarkomas; pertvarkos ir Lietuvos atgimimo laikotarpiu susiformavusiame viešajame Lietuvos diskurse Paneriai išniro kaip Holokausto aukų atminimo vieta, čia laisvai organizuojami atminties renginiai, pradeda rastis paminklų, dedikuotų skirtingoms Paneriuose nužudytų žmonių grupėms, taigi, Panerių istorijos daugiasluoksniškumas.

– Paneriai šiandien yra tapę valstybinio ceremonialo, kur prisimenamos ir pagerbiamos Holokausto aukos Lietuvoje, vieta. Tai vieta, kur atiduodama oficialioji valstybės vadovų ir užsienio valstybių diplomatinio korpuso pagarba ne tik čia, bet ir visoje Lietuvoje nužudytiems žydams. Turbūt nesuklysčiau sakydama, kad Panerių ir Holokausto sąsaja yra geriausiai žinoma ir atpažįstama ir Lietuvos visuomenėje. Tačiau, aktualizuodama pačią vietą, aukų mastą, noriu atkreipti dėmesį, kad tai yra daugiataučių aukų masinė kapavietė, tiksliau – kapavietės. Tad kokių tautybių, kokių grupių atstovai čia buvo nužudyti ir koks yra apytikslis aukų skaičius?

– Nustatyti tikslų skaičių labai keblu dėl archyvinių dokumentų trūkumo ir mažo liudininkų skaičiaus. Sovietų valdžia buvo sugalvojusi skaičių 100 tūkstančių, tačiau daugelis, jei ne visi, Holokaustą tyrinėjantys sutiks, kad tai padidintas skaičius: padidintas iš dalies dėl to, kad neturėta tikslių duomenų, iš dalies dėl to, kad taip, galbūt, įspūdingiau. Dabar skaičiuojame, kad Paneriuose galėjo būti nužudyta iki 70 tūkst. žmonių, iš kurių dauguma žydai. 1944 m. sušaudytų žmonių palaikus ekshumavę ir deginę kaliniai suskaičiavo, vienas – 56 tūkst., kitas – 68 tūkst. sudegintų lavonų. Tai patikimiausi skaičiai. Žinoma, dar galėjo likti neatkastų palaikų, bet labai abejotina, ar 30 tūkst. Žudynių vykdytojai gyrėsi, kad Paneriuose sušaudyta 80 tūkstančių.

Lenkų istorikės Monikos Tomkiewicz skaičiavimais, sušaudytųjų ne žydų, t. y. lenkų, lietuvių, į vermachto nelaisvę patekusių Raudonosios armijos karių, galėjo būti apie 8 tūkstančiai.

Antra (arba trečia) pagal dydį aukų grupė Paneriuose buvo lenkai, priklausę antinacistiniam lenkų pogrindžiui, taip pat nacių paimti įkaitai, gatvių gaudynių aukos. M. Tomkiewicz skaičiavimais, Paneriuose galėjo būti nužudyta 1,5–2 tūkst. lenkų tautybės asmenų (iki šiol nustatytos 353 pavardės).

Kita aukų grupė Paneriuose buvo į nacių Vokietijos kariuomenės nelaisvę patekę raudonarmiečiai. Apie jų buvimą ir žudynes „bazėje“ duomenų turime labai mažai. Jie neminimi ir Paneriuose per karą gyvenusio lenkų žurnalisto ir AK nario Kazimierzo Sakowicziaus dienoraštyje. Tikėtina kad Paneriuose vykdytos ir sovietinio pogrindžio, veikusio Lietuvos ir Baltarusijos teritorijoje, narių egzekucijos, bet duomenų apie tai taip pat trūksta.

Trečia aukų, sušaudytų Paneriuose, kategorija buvo tikri ir tariami komunistai arba sovietinio administracinio aparato darbuotojai (dažnai nacių saugumo policijos dokumentuose rusai buvo įvardijami kaip „komunistai“ ar „asmenys, įtariami komunizmu“). Sovietmečio Panerių muziejaus ekspozicijoje apsilankę žmonės būtų pamatę vadinamojo Lietuvos SSR Liaudies seimo pirmininko Liudo Adomausko, Lietuvos SSR Komunalinio ūkio komisaro Valerijono Knyvos, 1940–1941 m. Lietuvos SSR AT Prezidiumo Juridinio skyriaus vedėjo Andriaus Bulotos ir jo žmonos visuomenės veikėjos Aleksandros Bulotienės ir kt. fotografijas.

Lietuviai, kaip ir lenkai, nacių okupacijos metais buvo pasmerkiami sušaudyti iš esmės dėl politinių priežasčių. 1944 m. gegužės 17–21 d. Paneriuose buvo sušaudyta daugiau kaip aštuoniasdešimt Lietuvos vietinės rinktinės karių. Atskirai paminėtina 1941 m. rugpjūčio 22–23 d. sušaudyta Mažosios Lietuvos lietuvių bendruomenės veikėjo Enzio Jagomasto šeima. Greičiausiai Paneriuose nužudyta ir daugiau lietuvių, tačiau jie nebuvo nacių teroro taikinys.

Šiandien žinome, kad Paneriuose buvo sušaudyta daugiau kaip šimtas romų. Mirčiai nacių okupacijos laikotarpiu Lietuvoje buvo pasmerkiami klajojantys romai, juos naciai laikė asocialiais asmenimis, be to, jie esą priklausė žemesnei „rasei“...

– Apie romų genocidą Lietuvoje vis dar nėra plačiai kalbama, nors palaipsniui oficialaus pagerbimo formos klostosi. Romai yra vieninteliai, Paneriuose turintys savų aukų, bet neturintys joms memorialo, išskyrus jautrų improvizuotą iš lauko akmenų sudėtą ratą. Romų istorinė atmintis yra gana trumpa, jei taip galima sakyti, bet sukrečiantis romų genocido siužetas yra įsitvirtinęs daugelio šeimų pasakojimuose. Ką mes žinome šiandien apie pačių romų santykį su Paneriais, šios vietos svarbos jų grupės istorinėje atmintyje klostymąsi?

– Pastaraisiais metais romų genocido istorija viešojoje bendravimo erdvėje Lietuvoje tapo išties labiau pastebima. Tai lėmė tiek pačių romų organizacijų ir jų draugų aktyvi veikla, tiek Europos Sąjungos lygmeniu susiklosčiusi palanki politinė konjunktūra šios grupės aukoms atminti. Kaip žinia, 2015 m. Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją, kuria pripažino istorinį romų genocido Antrojo pasaulinio karo metais faktą ir paragino visas valstybes minėti ir paskelbti rugpjūčio 2-ąją Romų genocido atminimo diena. 2019 m. šį namų darbą padarė ir Lietuva. Pagrindinė romų bendruomenės atminimo ceremonijų vieta Panerių memoriale šiuo metu yra anksčiau minėtas sovietinis obeliskas, dedikuotas „fašistinio teroro aukoms“.

Suprantama – nesant atskiro paminklo buvo pasirinktas semantiškai plačiausią aukų spektrą rėpiantis atminimo ženklas. Tai, kad prie jo kasmet rugpjūčio 2-ąją, be romų, susirenka aukščiausiųjų Lietuvos institucijų atstovai, taip pat kitų valstybių ambasadoriai, dalyvauja Žydų bendruomenė, informuoja medijos, manau, veikia ir pačių romų istorinės sąmonės formavimąsi, ypač vaikų. Jūsų minėtas atminties ratas – kuklus ženklas, kurio tikslas buvo ne tik pagerbti aukas, bet ir parodyti, kad paminklo romams Paneriuose nėra – Žydų muziejaus darbuotojai sudėliojo kaip tik kartu su romų vaikais. Kaip ir sakėte, sukrečiantys romų genocido siužetai yra įsitvirtinę dalies romų šeimų pasakojimuose (klausimas, ar jie bus perduoti toliau), bet ne mažiau svarbu, kad šie pasakojimai būtų patvirtinti viešojoje Lietuvos atminimo kultūroje, tarsi sakant „taip, jūsų šeimų patirtis yra svarbi, kaip ir kitos patirtys“.

– Panerių kaip žudynių vietos egzistavimas sovietmečiu buvo neoficialaus žinojimo plotmėje. Kas vyko čia sovietmečiu? Ir kaip funkcionavo pati vieta? Kaip buvo (ne) suvokiama jos svarba ir kokius ideologinius atspalvius ji buvo įgavusi? Ne mažiau svarbus ir neoficialusis diskursas, ar ši vieta buvo lankoma išgyvenusių aukų artimųjų, jų bendruomenių narių?

– Apie tai, kad ji buvo lankoma aukų artimųjų, rastume nemažai liudijimų, taip pat fotografijų, nors kai kurie išgyvenusieji, gal net daugelis, kurių artimieji čia buvo nužudyti, vengė vykti į Panerius, kaip ir į kitas panašias vietas. Jiems buvo tiesiog psichologiškai per sunku, tačiau, be jokių abejonių, visoms Lietuvos žydų šeimoms, litvakams, vyresniajai kartai, Paneriai buvo centrinė atminimo vieta, net jei nebūta galimybės čia lankytis organizuotai ir pagerbti aukas pagal žydiškus papročius. Lietuvos SSR valdžia, beje, tokias ceremonijas toleravo tik pradžioje, 1944–1948 m., o paskui – viskas. Gavo velnių iš Maskvos už tokį „minkštumą“ ir susitvarkė.

Plačiai žinomas faktas, bet verta pakartoti: sovietų režimas Panerius, kaip ir kitas nacių vykdyto žydų genocido vietas, „pasisavino“ ir pavertė „tarybinių piliečių“, „taikių civilių gyventojų“, „Lietuvos gyventojų“ ar tiesiog „fašistinio teroro“ aukų atminimo vietomis. Taip siekta visuomenei (ir turbūt patiems sau) kurti įspūdį, kad nacių teroro objektas buvo visa sovietinė visuomenė. Mano paminėti žodžių junginiai – „tarybiniai piliečiai“, „civiliai gyventojai“ – atspindėjo ir bendrą visko niveliavimo, redukavimo sovietų valstybėje tendenciją, polinkį į bendrybes ir statistiką. Pasakyti, kad aukos buvo „žmonės“, yra pasakyti viską ir sykiu nieko. Kokie žmonės? Kodėl būtent jie? Kodėl tiek daug žydų, kodėl veik vien žydai? Pripažinus tai, grėstų prisidaryti nereikalingų problemų. Apskritai, sovietinis režimas buvo labai pragmatiškas režimas, jam svarbiausia buvo nauda – kokia nauda, jei pasakysi, kad dauguma aukų buvo žydai ar lenkai? Jokios. O pasakyti, kad aukos buvo sovietiniai piliečiai, sovietiniai aktyvistai ar tiesiog „žmonės“, – nauda didelė. Mes visi aukos!

Antisemitizmo momento tokiame žydų kančių niveliavime ir marginalizavime irgi būta (kaipgi be jo), bet tai buvo tik vienas iš veiksnių.

Sovietmečiu Paneriai funkcionavo kaip viena iš trijų svarbiausių vadinamojo Didžiojo Tėvynės karo atminimo vietų, tačiau palyginti su Kauno IX forto memorialu ir Pirčiupiais ji buvo antraeilė – tiek pagal bendrą lankomumą, tiek pagal valdžios atstovų vizitus į Panerius, tiek pagal straipsnius spaudoje ar investicijas. Turbūt visi Lietuvos SSR gyventojai buvo aplankę Kauno IX fortą, bet tik retas – Panerius. Tai daug ką pasako. Tokį Panerių antraeiliškumą lėmė daugybė faktorių: ir gana komplikuotas vietos pasiekiamumas, ir tai, kad kitos dvi atminimo vietos – IX fortas ir Pirčiupiai – nešė didesnę ideologinę grąžą. Kaip žinoma, Kauno IX forte tarpukariu buvo kalinami Lietuvos komunistų partijos (LKP) nariai, tarp jų ir pats Antanas Sniečkus, Kaune veikė stipriausia LKP organizacija, IX forte naciai sušaudė nemažai kitų šalių piliečių (žydų), o tai sovietų valdžiai buvo labai naudinga – buvo galima pagrįsti ideologemą, kad aukos buvo visi. O štai Pirčiupiai buvo grynai lietuvių žudynių, valstiečių žudynių vieta, maža to, taikingųjų dzūkų žudynių vieta. Taip pat idealiai tikusi sovietų kurtam istorijos vaizdiniui. Man atrodo, kad netgi mažą memorialą Ablingoje Lietuvos SSR gyventojai žinojo labiau nei Panerius...

– Nikitos Chruščiovo vadinamojo atšilimo laikotarpiu buvo pradėta ruošti ir 1965 m. atidaryta, jei neklystu, pirmoji muziejinė ekspozicija Paneriuose. Tai lyg ir momentas, kai atsiranda muziejiniai sprendimai greta vietos autentikos ir paminklų. Ką mes šiandien žinome apie šią parodą? Ką ji pasako ir ar buvo joje liečiamas šiandien jautrus lietuvių dalyvavimo Holokauste klausimas?

– Pirmoji ekspozicija kukliame mediniame paviljone buvo atidaryta 1960 m., tačiau ji, panašu, kito. Turime duomenų apie būtent 1965 m. egzistavusią. Didžiąją dalį šios ekspozicijos sudarė aukų nuotraukos ir Paneriuose po karo rasti asmeniniai aukų daiktai. Apsilankęs joje tūlas lankytojas arba lankytoja būtų supratęs / supratusi, kad Paneriai buvo komunistų, sovietinio pogrindžio atstovų, karo belaisvių, Lietuvos gyventojų ir įvairių tautų inteligentų, tarp jų – ir žydų inteligentų, žudynių vieta. Tai, kad Paneriuose žudyti žydai, nebuvo slepiama, apie tai buvo galima spręsti iš ženklų, kuriuos turėjo nešioti „žydų tautybės piliečiai“, medžiagos apie Vilniaus getą ir kitų dokumentų, bet šis žydiškasis aspektas nebuvo išryškintas. Iškalbinga 1969 m. Lietuvos SSR revoliucijos muziejaus (jam priklausė Panerių muziejus kaip filialas) darbuotojų parengta medžiaga naujajai Panerių muziejaus ekspozicijai. Viename iš stendų pavadinimu „Hitlerininkų aukos“ turėjo būti eksponuotos 93 aukų nuotraukos, iš jų 14 vaizdavo karo belaisvius ir jiems padėjusius asmenis, 28 su raudonuoju antifašistiniu pogrindžiu susijusius žmones, 7 komunistus ir „aktyvistus“, 8 asmenis būtų galima priskirti nacių persekiotų inteligentų kategorijai ir 26 asmenys, sprendžiant pagal vardus ir pavardes, buvo žydai, tačiau jų nurodytos tik profesijos (arba išvis nenurodyta).

Apibendrinant galima pasakyti, kad tuometė ir vėlesnė muziejaus ekspozicija atspindėjo bendrą sovietų valdžios vykdytos istorijos tendenciją: aukų žydų segmentą universalizuoti, nacionalizuoti arba internacionalizuoti, paprastai tariant – ištirpinti bendrame aukų katile. Nenuostabu, kad, esant tokiai politikai, dauguma Lietuvos SSR gyventojų augo neturėdami žinių apie Holokaustą Lietuvoje, o jei turėjo, tas žinojimas buvo paviršutiniškas.

Lietuvių dalyvavimo masinėse žudynėse aspektas buvo liečiamas: kalbėta apie nacius ir jų pagalbininkus „buržuazinius nacionalistus“. Muziejaus lankytojai apie tai turėjo susidaryti dvejopą įspūdį: kad dalis nusikaltėlių yra nubausti, o kita dalis slapstosi (yra slapstomi JAV valdžios) už Atlanto ir kad teisingumo ranka juos pasieks. Vienaip ar kitaip, „buržuaziniai nacionalistai“ traktuoti kaip tautos atplaišos, o LTSR esą liko gyventi „sveikoji“ tautos dalis.

– Grįždamas prie sovietmečio santykio su Panerių memorialu noriu paliesti lenkų atvejį. Šiandien lenkams, gal tiksliau – Vilniaus krašto ir išeivių iš šios regiono daliai, Paneriai yra atminties vieta, vyksta minėjimai, pamaldos, lenkai yra lyg ir vieni dažniausių turistų, užsukančių į Panerių memorialą. Kuo ši vieta svarbi lenkams ir kaip klostėsi šios tautos santykis su šia vieta ir čia besiilsinčiomis lenkų kilmės aukomis? Ar iki Sąjūdžio ir Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo ši vieta buvo svarbi lenkų atminties kultūroje?

– Man atrodo, kad aukų lenkų atvejis Paneriuose sovietmečiu buvo niveliuojamas, marginalizuojamas netgi labiau nei žydų, nes, tarkime, ekspozicijoje lenkų veik nesimato. Taip, yra žymus gydytojas ir mokslininkas Kazimierzas Pelczaras, dar viena kita pavardė, bet tik tiek... Būta ko marginalizuoti. Dauguma aukų Paneriuose buvo Armijos Krajovos kovotojai ir jų rėmėjai, o šią organizaciją sovietų valdžia vertino kaip priešišką. Be to, jei Panerių ekspozicijoje būtų padidinta aukų žydų ir lenkų proporcija, būtų paaiškėję, kad Paneriai – tai daugiausia žydų ir lenkų žudynių vieta, o iš tokio vaizdinio valdžiai nebūtų buvę jokios naudos. Kaip minėjau, sovietinis režimas didžiai pragmatiškai darydavo visus savo pareiškimus... Vilniaus lenkų, kaip ir žydų, bendruomenei Paneriai buvo tragiška vieta, vieta, kurios vardą išgirdus, kaip rašė Jozefas Mackiewiczius, „kraujas stingo gyslose“. Lenkiškoje publicistikoje ji dažnai pavadinama „Vilniaus lenkų Golgota“.

Tokią Panerių atmintį Vilniaus lenkai išsivežė į Lenkiją ir puoselėjo šeimų atmintyje. Kaip žinoma, dauguma Vilniaus lenkų, tiesioginių nacių ir jiems talkinusios lietuviškosios administracijos smurto liudininkų, po karo keliomis bangomis išvyko į tuometinę Lenkijos Liaudies Respubliką ir čia apsistojo. Pagal lenkiškąjį, tiksliau, „vilniukiškąjį“, požiūrį, absoliuti dauguma Paneriuose nužudytų žmonių buvo Lenkijos piliečiai; žudynės vyko okupuotos Lenkijos Respublikos žemėse; tai buvo vieta, kurioje lenkai ir žydai žudyti reicho vardu lietuvių kolaborantų; lietuviai buvę noringi nacių pagalbininkai, vos ne savarankiški veikėjai; žudynės Paneriuose traktuotos kaip buvusio istorinio lietuvių ir lenkų konflikto, prasidėjusio 19 a. pabaigoje, tąsa ir kulminacija. Toks istorijos vaizdinys „vilniukų“ pastangomis Atgimimo laikotarpiu buvo importuotas į Lietuvą ir čia pradėtas diegti per lenkišką spaudą ir atminimo ceremonijas. Sakau „importuotas“, nes, drįsčiau teigti, likusių vietos lenkų istorinėje sąmonėje Paneriai sovietmečiu neužėmė reikšmingos vietos. Kaip minėjau, veik visi Vilniaus lenkai pokariu iš Lietuvos išvyko, o likę, daugiausia kaimo gyventojai, patyrė didelę sovietizacijos ir rusifikacijos įtaką.

– Palaipsniui intensyvėjant keliavimui net ir pandemijos sąlygomis ir neabejotinai ikipandeminiu laikotarpiu mėgstantys lankyti užsienyje muziejus, tarkime, skirtus žydų istorijai, Holokaustui, Antrajam pasauliniam karui, žmonės ne kartą buvo akistatoje su Panerių holokaustiniu siužetu šios tematikos muziejų nuolatinėse ekspozicijose. Jose Paneriai yra pasirenkami kaip vienas iš Holokaustą Europoje reprezentuojančių atvejų. Nors gal ir ne visai tinkama paralelė, bet per Panerius Lietuva yra žinoma ir atpažįstama pasaulyje. Gal bandei tai apmąstyti, rasti paaiškinimų? Nes, regis, Paneriai Vakaruose, ypač Holokausto pažinimo ir edukacijos kontekstuose, buvo pristatyti ir įvertinti anksčiau, nei tai įvyko mūsuose?

– Išties, Panerių istorija reprezentuojama POLIN muziejuje, Panerių vardas įrašytas pagrindinio Izraelio memorialo Holokausto aukoms atminti – Ohel Yizkor – pagrindinėje salėje. Apie Panerius kalbama Jad Vašemo muziejuje. Reikšmingą vietą ši vieta užima ir JAV Holokausto muziejaus ekspozicijoje. Tai, kad Paneriai Vakarų Holokausto pažinimo ir edukacijos kontekstuose buvo pristatyti ir įvertinti anksčiau, gal ir nenuostabu, nes Lietuva tik 1990 m. pradėjo vykdyti savarankišką atminimo politiką, kurios vienas iš uždavinių, kaip žinoma, ir yra supažindinti visuomenę su Holokausto siužetais. 1990-aisiais Paneriai ir šios vietos reikšmingumas Lietuvos visuomenei buvo atradimas. Kita vertus, praėjo 30 metų ir aš nesu tikras, ar Paneriai šiandien mūsų visuomenei yra tapę lieux de memoire. Kad ištarus žodį „Paneriai“ iškart pagalvotume apie Holokaustą, o ne, tarkim, vietą kažkur pakeliui į Kauną ar kokią pramonės zoną... Šiaip ar taip, dar reikia laiko, reikia šios vietos istorijos populiarinimo, reikia naujo muziejaus...

– Pradėjome laidą imdamiesi Panerių biografijos rekonstravimo, turbūt vietos biografijos savitumas yra tas, kad ji nėra baigtinė ar bent besitęsianti tol, kol egzistuoja vieta fiziškai. Sugrįždama prie vietos biografijos koncepto norėčiau paklausti, kokiam žmogaus amžiaus tarpsniui prilygintumėte dabartinį Panerių biografijos tarpsnį? Ar galime manyti, kad tai brandos periodas? Ar įvardintumėte kitaip? Įdomu ir žvilgsnis iš šalies – kokią tolesnę raidą matytumėte ir kokių priemonių ar veiksmų reikėtų imtis dar labiau aktualizuojant pačią vietą ir jos kompleksiškumą?

– Panerių memorialas, kaip atminimo institucija, galėtų asocijuotis su žmogumi, kuris daug žadėjo ir kuriam buvo daug žadėta, bet kuris paseno tų pažadų neįgyvendinęs. Akivaizdu, kad Panerių kaip atminimo institucijos, kaip muziejaus ir memorialo potencialas tebėra dramatiškai neišskleistas. Pats memorialo vaizdas mažai tepakito nuo 1985-ųjų (išskyrus naujus paminklus, laikiną informacinę infrastruktūrą ir naują laikiną ekspoziciją). Optimizmo teikia tai, kad į priekį juda 2014 m. pradėtas vykdyti Panerių memorialo kompleksinio atnaujinimo projektas.

Per pastaruosius metus apie Panerius, apie pačią masinių žudynių vietą, sužinota labai daug naujo: čia atlikti rimti istoriniai, archeologiniai ir geofizikiniai tyrimai. Pesimizmą palaiko lėtas šio projekto vykdymo tempas, išplaukiantis iš itin negausių žmogiškųjų pajėgų, dirbančių prie šio projekto (jie daro ir daugybę kitų darbų), ir kitų veiksnių, kurie sunkiai pasiduoda akademiniams apibendrinimams. Man kiek keista, kad lėtai juda sklypo įsigijimo naujam muziejaus pastatui reikalai, nors reikalinga pinigų suma tikrai nėra didelė. Mano vizijoje Paneriai – plačiai žinoma, pakankamai gausiai lankoma vieta, be to, nebe kokios nors kitos institucijos filialas, bet atskira, savarankiška institucija, kaip ir kiti panašaus pobūdžio muziejai, su stipria istorikų ir ypač edukatorių komanda ir aukštus standartus atitinkančia ekspozicija.

– Apibendrindami kaip galėtume nusakyti šiandienos Panerių kaip memorialo reikšmę lietuviams, Lietuvos piliečiams?

– Galbūt pirmiausia ne kaip lietuviams, ne kaip piliečiams, bet tiesiog kaip žmonėms? Tai tik mano nuojauta, gal klystu, bet kasdienybėje mes juk save visų pirma jaučiame kaip žmones, o ne „lietuvius“ ar „piliečius“... Universali visų tautų žmonėms Panerių reikšmė kyla iš fakto, kad tai yra vieta, kurioje, pasak Hannah`os Arendt ir jai artimų filosofų, „buvo pasikėsinta į pačią žmonijos sandarą ir įvairiopumo faktą“.

Man asmeniškai Paneriai yra tarsi kabliukas atminčiai ir istorinei vaizduotei, kad įsijautę į šiandieną nepradėtume manyti, kad, kaip pastebėjo Varšuvos geto kalinys ir Izraelio karo už nepriklausomybę karo veteranas Stanislawas Aronsonas, „jūsų pasaulis negali sugriūti“. Nuskambės deklaratyviai, bet toks žinojimas turėtų padėti mums identifikuoti ir užkardyti net iš pažiūros menkus neapykantos kitam pasireiškimus, nes viskas prasideda nekaltai, po truputį – nuo žeminančio žodžio, frazės, gesto, nutylėjimo, išskyrimo ir negebėjimo veikti preventyviai, o gali baigtis neapsakomomis baisybėmis, tokiomis kaip Paneriai.


Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt
Alytaus ligoninės COVID-19 skyrius
COVID-19 TRUMPAI
Gabrielius Landsbergis
2022.01.24 18:31

Landsbergis: mūšis dėl Europos vyks Ukrainoje

atnaujinta 20.05