Seimo nariai šią vasarą vienas per kitą sublizga pasiūlymais atversti Lietuvą pasiekusius pabėgėlius į teisingesnį tikėjimą ar bent neduoti maisto veltui, bet liepti atidirbti tiesiant dygliuotos vielos sieną. Vietoj to, kad paaiškintų nuoširdžiai nesusigaudantiems savo rinkėjams, kad dėl tarptautinių įsipareigojimų ir paisydama teisės Lietuva negali nei praleisti migrantų į kitas šalis – kaip daro Lukašenka, nei automatiškai naikinti jų žmogaus teises, nors jų užtikrinimas ir sekina šalies resursus, net tik gadina vasaros atostogas pasienio apsaugos vadams.
Norinčiųjų kitos tautybės, rasės ar tikėjimo žmones laikyti antrarūšiais – visus lig vieno, nepriklausomai nuo to, dėl ko jie atsiduria Lietuvoje, užtenka. Juoba, kad jau pasitikrinome su savais – nevertais visų žmogaus teisių laikome ne tiktai svetimus, bet ir savo bendrapiliečius, jeigu jų orientacija ne tokia, kaip daugumos. Ir nieko. Eina. Tie patys entuziastai buriasi renginiams pasienyje – sako, gaudyti pabėgėlius, tarsi valstybės sienos apsauga būtų pramoga, kuriai pasirengimo reikia dar mažiau, negu kad pasiplaukioti baidarėmis. Užtektų vieno provokatoriaus ar savaitgalinio aktyvisto neapgalvoto veiksmo, kad prasiveržtų smurtas. Dar viena Lukašenkos ir panašių į jį svajonė.
Ar yra pigus būdas, kad ši krizė pasibaigtų? Ne. Užtikrinti teisingą atranką ir sąlygas tiems, kam prieglobstis suteikiamas, kainuoja, kaip ir nepriimtus siųsti atgal, ir reikia visos ES paramos. Tam reikia nuryti poviškąjį išdidumą - atsiprašyti, kad Lietuva buvo per išdidi girdėti, kuomet pagalbos prašė Italija ir Graikija, ir pasakyti, kad ji bus valstybė, kuri laikysis tų taisyklių, dėl kurių stojo į bendriją. Nepaisant visų tų, kas tiesiai ar veikdami aplinkui, maskuodamiesi jautriausiais šūkiais bando padaryti, kad Lietuva nuo tų europinių vertybių ir jų besilaikančių valstybių toltų kuo toliau. O tuo pačiu ir nuo Europos Sąjungos.
Tie patys entuziastai buriasi renginiams pasienyje – sako, gaudyti pabėgėlius, tarsi valstybės sienos apsauga būtų pramoga, kuriai pasirengimo reikia dar mažiau, negu kad pasiplaukioti baidarėmis. Užtektų vieno provokatoriaus ar savaitgalinio aktyvisto neapgalvoto veiksmo, kad prasiveržtų smurtas. Dar viena Lukašenkos ir panašių į jį svajonė.
Sakote, tokių entuziastų yra daug mažiau, negu bet kokių maršininkų, ir niekas jų kaip rimtos politinės jėgos nevertina, dėl to ir savo tikslo jie niekuomet nepasieks? Leiskit paskaityti vieną sakinį iš vieno žmogaus atsiminimų. „Jeigu keturiasdešimtųjų metų gegužyje kas būtų pasakęs, kad po dviejų-trijų mėnesių Lietuvoje kursime socializmą, jį geriausiu atveju būtų apšaukę fantastu“. Justas Paleckis, nominalus okupuotos Lietuvos prezidentas. O dabar leiskite priminti, kad kaip tiktai jo anūkas šią vasarą filmuojasi su Lietuvos žmonėmis jų prieš daug ką protesto mitinguose ir kažin, ar kas nors labai rimtai jį vertina.
„Egzistuoja visa struktūra nusikaltėlių, taip pat ir valstybinių organizacijų, kurios dalyvauja, siekiant padidinti migrantų srautus į mūsų šalį. Šiais metais mūsų šalį kirto 20 kartų daugiau migrantų, nei prieš tai buvusiais metais 2020 ar 2019 metais“, – tikino I. Šimonytė.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
